Vaikų psichologas Danielis Sternas iš Šveicarijos, tiriantis vaiko ir mamos vienybės ryšio prigimtį, sako, kad tai – be galo svarbu, nes visos mamos mintys, jos įspūdžiai, baimės persiduoda dar jos negimusiam vaikeliui. Šveicaro teigimu, būtent nuo to priklauso būsimi žmogaus elgesio modeliai.
Moksliniai tyrimai atskleidė, kad apie penktąjį nėštumo mėnesį, kai pradedami jausti vaisiaus judesiai, ypač padidėja besilaukiančios mamos lūkesčiai – pradedama svajoti apie idealų vaiką. Septintąjį nėštumo mėnesį į vaikelį jau imama žiūrėti kaip į konkretų žmogų, tad būsimosios mamytės reikalavimai jam sumažėja. Na o po gimdymo lūkesčių kartelė vėl šokteli labai aukštai. Tuo metu jauna mama tarsi grįžta į vaikystę (tik kiek kitu rakursu) ir dažnai nesąmoningai atkartoja motinos elgesį.
Štai nuo čia ir prasideda problemų virtinė... Puiku, jei mamos vaikystės patirtis buvo pozityvi, o santykiai su mama šilti ir glaudūs. Bet jei jos bendravimas su mama buvo kupinas skausmingos patirties arba ji iš viso nepatyrė mamos meilės? Ką tuomet tokia motina gali perduoti savo atžalai?..
Ženevos mokykla, susidarius tokiai situacijai, taiko psichoanalizės metodą: žinant jaunos mamytės praeitį, jos vaikystės ir mergystės problemas, nesunkiai galima pakeisti jos motinišką elgesį. Pavyzdžiui, vaizdo įrašu galima parodyti sėkmingą jos bendravimą su mažyliu, nes nepatyrusios mamos dažnai save vertina pernelyg kritiškai.
Kanadiečių patirtis
Verta atsižvelgti ir į kitų šalių sukauptą patirtį. Kanadoje ypač populiarūs moksliniai-praktiniai projektai. Vieną iš tokių – „Auk drauge!“ – sugalvojo Toronto dvasinio ugdymo centras. Jo autoriai – grupelė entuziastingų savanorių psichologų. Projekto idėjai įgyvendinti jie pasirinko tokį rajoną, kurio didžiąją dalį sudarė žmonės, gyvenantys žemiau skurdo ribos. Psichologai susitikdavo su kiekviena šeima, kuriai prireikdavo pagalbos, kalbėdavosi su gatvės praeiviais, parduotuvėse apsiperkančiais žmonėmis, prieidavo prie tėvų su vaikais parkuose. Rizikos grupei priklausė 37 proc. jų globotinių, tiksliau – bedarbių tėvų, niekaip neišsivaduojančių iš lėtinio streso gniaužtų. Savaime aišku, tokia gimdytojų savijauta negalėjo nepaveikti ir vaikų.
Keliose mokyklose savanoriai psichologai įkūrė konsultacijų punktus, į kuriuos pagalbos galėdavo kreiptis naujagimių tėvai, įsteigė jaunimo centrą, kuriame šokio terapija vaikams padėdavo atsikratyti slogių prisiminimų apie žiaurų tėvų elgesį su jais. Be to, gimdytojai su atžalomis iki penkerių metų galėdavo lankyti „Niekas iš mūsų nėra tobulas“ kursus. Jų tikslas – parodyti tėvams, kiek daug gali ir moka jų atžala, nebijoti parodyti jam šiltus jausmus, išmokyti tėvus padėti vaikui išspręsti problemą, o ne barti jį ir sakyti, kad jis jiems – tik našta.
Kanadoje į panašius projektus visuomenė žvelgia labai palankiai ir geranoriškai, nes tai yra puiki prevencinė priemonė norint ateityje išvengti nusikalstamumo ir kitokių socialinių problemų. Kitaip tariant, jei su vaikais, gyvenančiais probleminėse šeimose, nuo mažens aktyviai bus dirbama, jie grūdinami psichologiškai ir nukreipiami teigiama linkme, yra didelė tikimybė, kad užaugę jie nepasuks blogu keliu ir susikurs sėkmingą gyvenimą. Juk kiekvienas gimęs mažylis yra neutralus, arba, tiksliau kalbant, turi vienodą potencialą tapti geru arba blogu. Kuri pusė laimės, labai priklausys nuo šeimos, kurioje vaika gyvena, ir ypač santykių su pačiu svarbiausiu žmogumi – mama.
Šiaurietiški modeliai
Prieš vienuolika metų grupelė entuziastų įkūrė Naujagimių psichologijos asociaciją, kurią sudarė tokios šalys kaip Norvegija, Švedija, Suomija, Islandija. Štai taip dienos šviesą išvydo vadinamieji šiaurietiški modeliai. Pavyzdžiui, Švedijoje buvo sugalvoti ir įkurti „Bendravimo namai“ – vieta, į kurią mama su vaikeliu gali ateiti tiesiog pasimėgauti bendravimu. Juk neretai jauna mamytė gyvena labai uždarą gyvenimą. O štai šiuose namuose ji sutinka ir kitų mamų, ir net specialistų, kurie ne tik dalija patarimus, bet ir praktiškai pamoko jas, kaip prižiūrėti mažylį, tinkamai lavinti jį ir pan. Vaikai tuo metu vaikštinėja ir žaidžia. Taigi susidaro toks gana didelis šeimos klubas.
O štai Suomijoje populiarūs tokie nėščiųjų susibūrimai, kuriuose galima iškloti visą širdį slegiančią tiesą, nuoširdžiai išsipasakoti. Tarkime, per užsiėmimą moteris atvirai išrėžia, kad iš pradžių labai troško kūdikio, o dabar nė nelaukia tos akimirkos, kai jis išvys pasaulį. Nors vyrams nuo tokių besilaukiančiųjų išpažinčių plaukai stojasi ant galvos, psichologai teigia, kad tai – normalu. Būsimoms mamytėms labai svarbu drąsiai išlieti liūdesį, pyktį ir net įniršį. Jei iš pradžių nėštukės įsivaizduodavo, kad ideali mama niekada nepyksta, visuomet yra kantri ir geros nuotaikos, ji visiškai atsisako savo poreikių ir mielai aukojasi dėl vaiko, tai po bendravimo su psichologais jos tarsi įgyja teisę galvoti ir apie save, rūpintis savimi. Ir dar – tokie susibūrimai duoda stulbinamų rezultatų: labai pagerėja sutuoktinių santykiai, besilaukiančios moterys geriau psichologškai pasiruošia motinos vaidmeniui.
Dar vienas suomių tyrėjų darbas byloja tą pačią tiesą: įprastas dėmesys ne mamos, o tik vaiko interesams irgi įspėja apie rimtą pavojų. Ne paslaptis, kad po gimdymo daugybę moterų pradeda kamuoti depresija. Tyrėjų teigimu, pagrindinė jos atsiradimo priežastis dažniausiai būna pernelyg didelis moters atsakomybės jausmas. Nustatyta, kad depresija greitai išnykdavo ir situacija netrukus pasikeisdavo į gerąją pusę, kai naujai „iškeptoms“ mamytėms pagalbos ranką ištiesdavo slaugytojos.
Pusvalandis tik vaikui
Labai dažnai tėvai ignoruoja vieną be galo svarbų psichologų patarimą – žūtbūt vaikui skirti nors 30 minučių per dieną. Jam tai būtina! Aišku, tėvams dėl to gali tekti keisti dienos režimą, peržvelgti asmeninius poreikius, galbūt net atsisakyti papildomo uždarbio ir pan. Liūdniausia, kad nuodugni šeimų istorijų analizė byloja, jog skirti mažyliui bent pusvalandį per dieną – labai rimta gyvenimo problema. Bet jei atkeliavote į šį straipsnį, tikriausiai norite užauginti tobulą vaiką, tiesa?..
