Prieš dešimt dienų Ukrainos mokslinės fantastikos rašytojas Antonas Eine'as turėjo pristatyti savo naujausią knygą, bet tada į šalį įsiveržė Rusija. Dabar, sako jis, visa tai nebeturi jokios reikšmės. Jis su žmona ir trejų metų sūnumi glaudžiasi Kyjive, praneša BBC.
Šeima gyvena 24 aukštų daugiabutyje su požemine automobilių stovėjimo aikštele, kur besislepiantys nuo sprogimų žmonės miega ant betoninių grindų. Čia labai šalta ir Antonas nerimauja, kas nutiks, jei pastatas sugrius, todėl jis ir jo šeima saugiau jaučiasi kvadratiniame betoniniame šulinyje tarp keltuvų. Ši vieta tapo jų prieglobsčiu nuolat skambant oro pavojaus sirenoms. Šeima atsineša žaislų, sūnaus planšetinį kompiuterį ir pasirūpina, kad jis sėdėtų kampe – saugiausioje slėptuvės vietoje.
Antonas sako, kad jų sūnus nerimauja ir užduoda daug klausimų. „Vakar mano žmona nusileido laiptais žemyn, o jai grįžus vaikas klausė: „Mama, ar jie tave nušovė?“ Ji atsakė, kad ne, o sūnus vėl paklausė: „Ar jie mane nušaus? Nenoriu, kad nušautų.“
Kaip kovoti su nerimu dėl karo Ukrainoje?
Antonas pasakoja, kad kai kurie tėvai prie drabužių prisiuvo ženkliukus su savo vaikų kraujo grupe, o juos pačius moko namų adreso ir tėvų vardų, jei jie būtų atskirti nuo tėvų. Kol šeimos slepiasi slėptuvėse ar keliauja traukiniais ten, kur būtų saugūs, daugelis tėvų tarpusavyje taip pat kalbasi apie tai, kaip karas veikia jų vaikus ir kaip geriausiai apsaugoti juos nuo traumų.
„Kai kurie tėvai sako vaikams, kad tai žaidimas, – sako Antonas. – Mes stengiamės savo sūnui pasakyti tiesą, bet švelniau, pritaikytą trejų metų vaiko protui. Pavyzdžiui, sakome jam, kad blogi kareiviai mus užpuolė, o geri kareiviai, tie su Ukrainos vėliava, mus saugo, ir kad jam nereikia jaudintis čia, šiame prieglobstyje.“
Antono sūnaus piešiniuose kol kas nematyti jokių traumos požymių, tačiau kai kurie rašytojo draugai turi vyresnių vaikų, ir iš jų piešinių aiškiai matyti, kad situacija juos paveikė.
Tėvai ir sūnaus darželio darbuotojai palaiko ryšį, naudodamiesi programėle „Telegram“, kurioje dalijasi patarimais, kaip kalbėtis su vaikais apie tai, kas vyksta. Antonas pasakoja, kad buvo netgi organizuota pamoka, „kaip paaiškinti vaikams, kodėl dabar keiktis yra gerai, o įprastame gyvenime – ne, nes žmonės dabar keikiasi“.
Tėvai tapo ramesni ir dėl kitų smulkmenų: „Dėl šios situacijos mūsų sūnus turi žiūrėti daug daugiau animacinių filmukų ir valgo daug daugiau saldumynų nei įprastai. Mums reikia kuo nors jį užimti – jis turi nekreipti per daug dėmesio į tai, kas vyksta.“
„Psichologai pataria tokiu metu su vaikais elgtis švelniau ir mylėti juos daug labiau nei įprastai“, – priduria Antonas.
Tačiau kai kalba eina apie saugumą, tėvai turi būti gana griežti. Antono trejų metų sūnus greitai išmoko, kad kai pasigirsta sirena, šeima turi bėgti slėptis. „Kai tik išgirstame sirenas arba gauname pranešimą, šaukiame: „Į slėptuvę!“, ir kad ir ką jis bedarytų, turi viską palikti ir bėgti. Jis supranta, kad situacija yra nepaprasta. Mus net stebina, kaip gerai vaikai supranta būtinybę tinkamai elgtis.“
Kadangi Rusijos apšaudymas vis stiprėja, o konvojai artėja, daugelis ukrainiečių tėvų nusprendė bėgti iš savo namų su mažais vaikais.
Mokslininkė Hanna su dviem aštuonerių ir šešerių metų sūnumis paliko Kyjivą ir išvyko į Lenkiją. Kelias dienas jie namuose klausėsi sprogimų, drebėjo langai, ir ji kažkaip turėjo jiems papasakoti, kas vyksta. Jai buvo sunku rasti pusiausvyrą tarp tikrovės ir to, kiek vaiko protas gali ištverti.
„Tai buvo iššūkis man, kaip motinai, nes turėjau rinktis, kaip paaiškinti tiesą, bet kartu jų per daug neišgąsdinti, – sako ji. – Taigi, aš jiems tiesiog sakiau, kad mus puola. Tačiau, nepaisant to, šiuo metu esame saugūs. Bet kai pajusime, kad turime judėti, jie turi klausytis.“
Turėjo pasikeisti ir jos auklėjimo stilius – nebuvo vietos diskusijoms: „Paprastai jų ką nors daryti tiesiog paprašau, bet dabar atėjo metas jiems gauti įsakymus.“
Po kelių dienų vietovės apšaudymo Hanna pajuto, kad nebenori, jog jos vaikai girdėtų bombas, ir nusprendė išvykti iš Ukrainos. „Tai buvo labai sunkus sprendimas“, – sako ji.
Jos vaikams taip pat teko priimti sunkų sprendimą – jie kartu galėjo pasiimti tik po vieną žaislą. Vyresnėlis pasirinko žaislinį drakoną be dantukų iš filmo „Kaip prisijaukinti drakoną“, o jaunėlis – žaislinį automobilį „Transformer“, kuris virsta robotu.
Hanna sako, kad vaikams šis sprendimas buvo didžiulis iššūkis – galbūt toks pat svarbus, kaip ir jai pačiai palikti savo šalį: „Manau, kad mes buvome tokioje pačioje emocinėje sprendimo priėmimo padėtyje.“
Šeimai prireikė 52 valandų, kad pasiektų saugią vietą Lenkijoje. Pirmąją kelionės automobiliu dalį kartu su jais važiavo Hannos buvęs vyras, bet vėliau jam teko apsisukti ir važiuoti atgal tam, kad kovotų už šalį. Hanna sako, kad keliauti karo zonoje su dviem vaikais buvo varginantis darbas, ir ji supranta, kodėl daugelis jos draugų renkasi likti arčiau namų.
Dabar jie yra saugūs, tačiau berniukai užduoda daug klausimų apie senelius ir ypač apie tėvą, kuris pasiliko: „Tai širdį veriantys klausimai, nes jie kasdien manęs klausia, ar jis gyvas, ar dar turi rankas ir kojas. Jie bijo, kad jis gali būti labai sužeistas.“