Šventėms ruošėsi intensyviai
Kaip pasakojo dvarų paveldo tyrinėtojas Marius Daraškevičius, jei ruduo dvaruose – ne tik derliaus nuėmimo, bet ir vestuvių laikotarpis, Adventą galima vadinti pasiruošimu Šv. Kalėdoms. Į dvarus šiuo laikotarpiu atvykdavo prekybininkų, kurie siūlydavo įsigyti prekių, jos vėliau atsidurdavo dovanų loterijoje, vykdavusioje per Kalėdas. Joje kiekvienas šeimos narys išsitraukdavo sau dovaną, arba jos artimiesiems būdavo įteikiamos.
Pasak M. Daraškevičiaus, dovanos būdavo ne tik perkamos, bet ir gaminamos, ši užduotis paprastai tekdavo vaikams – paruošti rankų dovanas savo tėvams. Žinoma, jiems padėdavo auklės ir guvernantės. Kalėdos dvare reiškė šventę ir tarnams bei jų šeimoms, vadinasi, kuklių dovanų reikėdavo priruošti ir jiems.
Viena iš prabangių to meto dovanų vaikams – kepiniai. Meduoliai tuomet būdavo kepami dar lapkričio mėnesį ir laikomi iki švenčių, kad suminkštėtų. Vaikams per Kalėdas būdavo įteikamos įvairiausios iš tešlos pagamintos figūrėlės, kartais net ir papuoštos cukrumi.
Galiausiai, kelios savaitės iki Kalėdų – puikus metas eglutės dekoracijų gamybai. Jas Kūčių vakarą puošdavo ir iš popieriaus pagamintomis girliandomis.
Kada eglutę nupuošdavo, anot pašnekovo, sunku pasakyti, tikėtina, papuošta ji būdavo laikoma iki Trijų Karalių dienos. Kalėdos buvo švenčiamos ne dvi dienas, kaip įprasta dabar, bet 12 dienų, kurios krikščioniškoje teologijoje žymi laikotarpį nuo Kristaus gimimo iki Trijų Karalių atėjimo. Jis prasideda gruodžio 25 dieną (Kalėdos) ir tęsiasi iki sausio 6-osios. Šiuo periodu dvaruose ir vykdavo ilgosios Kalėdos.
Didikai šaltąjį metų laiką paprastai leisdavo miestuose, pavyzdžiui, Vilniuje ar Varšuvoje, bet Kalėdoms dažniausiai grįždavo į dvarus, o kartu ir visas patogusis ir gražusis gyvenimas: vėl būdavo atidengiami sietynai ir baldai, uždengti audiniais, iš miesto pargabenami prabangūs indai, stalo įrankiai, net ir drabužiai, taigi, nemažai laiko tekdavo skirti būtent pasiruošimui šventėms.
Per ilgąsias Kalėdas, kurios virsdavo visomis žiemos atostogomis, buvo ieškoma įvairių prasmingų laiko leidimo būdų: žaidžiami įvairūs žaidimai, buriama, vaidinama, giedamos giesmės. Taigi, kalėdinių giesmių būdavo mokomasi ar spektakliai statomi taip pat dar Advento laikotarpiu. Per šventes į didesnius ir svarbesnius dvarus paprastai atvykdavo visas būrys giminaičių – kartais net kelios dešimtys žmonių, taigi, reikėdavo paruošti netrumpą meninę programą.
Šis laikotarpis Lietuvos dvaruose – intensyvus medžioklės laikotarpis. Kartais nebuvo vengiama medžioti net ir Kūčių dieną.
Kviečia kartu švęsti Kalėdas
Kaip 500 metų skaičiuojantis dvaras gyvena žiemos ritmu, galima pamatyti apsilankius Rokiškio rajone įsikūrusiame Ilzenbergo dvare. Belaukiant Kalėdų, gruodžio šeštadieniais jame skamba Kalėdinės pasakos, vaikai rašo laiškus Kalėdų seneliui, o svečiai mėgaujasi dvare pagamintu dvarišku maistu bei gėrimais.
„Šiandien Ilzenbergo dvare siūlome pasimėgauti dvariška virtuve skonių ekskursijose, kur kiekvienas produktas patiekiamas ne tik dėl to, kad skanu, bet ir siekiant sugrąžinti mus į praeitį ir priminti apie patiekalų iš natūralių produktų skonių galimybes. Siūlomi patiekalai gaminami iš dvaro ūkyje harmonijoje su gamta pagamintų produktų, kokius per didžiąsias metų šventes ir ne tik skanaudavo dvaro įkūrėjai ir šeimininkai“, – pasakojo Ilzenbergo dvaro ir ūkio direktorė Diana Jokimčienė.
Žurnalistas, istorijos tyrinėtojas, knygų autorius Vidmantas Valiušaitis antrino, jog Adventas dvaruose išties buvo svarbus. Dvarų kultūra iš esmės buvo krikščioniškoji kultūra, todėl religijos vaidmuo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo labai reikšmingas. Dauguma Lietuvos miestų ir miestelių bažnyčių pastatytos vietos didikų bei dvarininkų. Dažnas stambesnis dvaras net ir savo rūmuose turėjo įsirengęs koplyčią.
Ilzenbergo dvaras buvo įkurtas 1515 metais, kai Livonija dar buvo katalikiškas kraštas. Dvaro istorija prasidėjo, kai Livonijos ordino riteriui Berndtui Kersenbrockui kariauti pabodo ir jis nutarė pagaliau aplankyti jam skirtas žemes ordino žemių pakraštyje. Čia ir buvo įkurtas dvaras vokišku Ilzenbergo pavadinimu.
Iš Šiaurės Vokietijos kilusi Kersenbrockų giminė ilgus amžius garsėjo kaip prekiautojai, todėl prekyba tapo ir dvaro šeimininko užsiėmimu – į Rygos uostą buvo siunčiami grūdai, sviestas ir derva, o atgal į dvarą vežami dailūs audiniai ir prieskoniai.
„Įsikūręs Ilzenbergo dvare, vokietis dvarininkas čia taip pat atvežė ir vokišką kultūrą, mitybos tradicijas. Dalį jų ir šiandien puoselėjame dvare, kad lankytojai galėtų susipažinti su istorija, patirti dvarišką gyvenimą. Dvare buvo rengiamos puotos, šeimininkai mėgo pasivaikščiojimus parke, kuriame ir šiandien auga net 23 atvežtinių rūšių augalai, o kasdienė veikla buvo prekyba“, – teigė D. Jokimčienė.