Jos šeimoje augantys vaikai – pradinukai. Vyresnysis sūnus, kuris lanko trečią klasę, jau praėjusiais metais buvo pradėjęs dvejoti, ar tikrai dovanas po Kalėdų eglute padeda raudonpaltis senelis.
„Abejonės pasipylė, kai į klasę atėjo mokytis mergaitė, kurios šeimoje buvo griežta pozicija – nemeluoti vaikui apie visokias fėjas, senelius, nykštukus. Pas mus į namus tuo metu irgi „ateidavo“ nykštukai. Visą Advento laikotarpį jie nešdavo laiškus ir dovanėles abiem vaikams. Kai sūnus ėmė klausinėti, ar čia ne aš rašiau, kodėl anksčiau kai kurių dovanų jis negaudavo, nors laiške Kalėdų Seneliui buvo užrašęs, supratau, kad atėjo metas „tam“ pokalbiui“, – sakė moteris.
Su vyresniuoju sūnumi ji tąkart pasikalbėjo atvirai ir sutarė, kad broliui, kuris Kalėdų Seneliu ir nykštukais tebetikėjo, tiesos kol kas neatskleis.
„Aš suprantu, kad anksčiau ar vėliau šis laikas turėjo ateiti, bet truputį pikta, kad taip anksti. Nelabai suprantu tėvų, kurie sąmoningai pasirenka aiškinti, jog Kalėdų Senelis – išgalvotas personažas. Mano nuomone, tokiems vaikams sudėtinga ugdymo įstaigoje. Juk vyksta „eglutės“, kur ateina Kalėdų Senelis su dovanomis. Namai yra namai, bet vaikas ne tik juose laiką leidžia. Man regis, kur kas paprasčiau ir naudingiau vaikui kurti gražią pasaką tol, kol jis ja nori tikėti“, – savo nuomone pasidalino dviejų berniukų mama.
Padeda suartėti visai šeimai ir prasmingai leisti laiką
„Nykštukai, elfai, užduotėlės, dovanėlės džiaugsmo suteikia visai šeimai. Tai – kitoks švenčių laukimas kartu. Be to, ruošdami užduotėles ir dovanėles tėvai turi galimybę pabūti kūrybingais vaikais. Tuo metu vaikams tai suteikia kitokią prasmę Adventui – jie supranta, kad tai yra šiltas, ramus ir geras laikas“, – apie dažnoje šeimoje gruodžio pirmąjį sekmadienį startuojančią Advento kalendorių tradiciją kalbėjo Mokymų ir psichologinio konsultavimo centro (MPKC) psichologė Vitalija Mikutaitienė.
Pasak jos, tokios tradicijos padeda palaikyti emocinę pusiausvyrą, be to, stiprina santykius šeimoje.
„Šis metas tamsus, niūrus. Daugiau būname namuose, vakarai ilgesni. Tokie pažaidimai padeda sutelkti šeimą. Nėra taip, kad vaikai sau, o tėvai – sau. Vaikui reikia to bendrumo, tikėjimo, jausmo, kad „aš kažkam rūpiu“. Taigi, tai naudinga dėl įvairių priežasčių“, – kalbėjo psichikos sveikatos specialistė.
Jos teigimu, tėvai turėtų pastebėti, kad iš mokyklos ar darželio grįžę pavargę vaikai kur kas geriau jaučiasi, jei gauna tėvų dėmesio. O tai padaryti lengviau, kai yra iš anksto suplanuotos veiklos. Kad ir „nykštukų“ ar „elfų“ atneštos užduotėlės iškepti sausainius, parašyti laišką Kalėdų Seneliui ir panašiai.
„Kai laukia staigmenos, veiklos, visi nori ir daro, mažiau pykstasi. Tai yra turtingas laikas kartu“, – kalbėjo V.Mikutaitienė.
Lavina fantaziją, stiprina pasitikėjimą
Kalbant apie tikėjimą Kalėdų Seneliu, pasak pašnekovės, svarbu suprasti, ką ši tradicija duoda. „Vaikas supranta, kad pasaulyje yra daugiau žmonių, kam aš rūpiu. Ne tik artima šeima (mama, tėtis, seneliai), bet ir dar kažkas. Juk sakome, kad Kalėdų Senelis vaikus visus metus stebi, viską apie juos žino. Tai labai svarbu darželinukams ir pradinukams“, – sakė psichologė.
Ikimokyklinukas ir pradinukas savo elgesį vertina taip, kaip į jį reaguoja aplinkiniai. Pasak pašnekovės, būtent todėl vaikas geras nori būti ne todėl, kad pats nori, bet todėl, kad jam tai apsimoka. Ir tai tikrai nėra blogai.
„Kalėdų Senelis, kuris stebi, mato, žino, be proto myli vaikus ir tiki, kad visi vaikai yra geri. Už tai juos visus apdovanoja. Todėl vaikai ir stengiasi. Nesvarbu, kad dėl dovanėlės. Jis gauna ne tik dovanėlę, bet ir tą žinojimą, kad jis kažkam be šeimos jis rūpi“, – pakartojo V.Mikutaitienė.
Negalima gąsdinti!
Tiesa, kartais, kalbėdami apie Kalėdų Senelį, suaugusieji (tėvai, auklėtojai ar mokytojai) padaro klaidų. „Viena dažniausių – grasinimai, pavyzdžiui: „Kalėdų Senelis tau atneš kankorėžių, o ne dovanų.“ Būna, kad dar ir gėdina, gąsdina vaiką: „Su tavimi piktai kalbės...“ Todėl, jei jau kalbame su vaiku apie Kalėdų Senelį, reikėtų jį minėti tik kaip gerą, mylintį žmogų. Jis neturi kelti grėsmės vaikui. Jeigu jau kuriame pasakos stebuklą, vaizduokime jį smagų ir linksmą – kaip nuotykį“, – patarė psichologė.
Anot jos, jeigu tėvai vis dėlto nevengia „pagąsdinti“ vaiko Kalėdų Seneliu, nereikėtų stebėtis, jog vėliau mažylis šio personažo bijos.
„Būna, tėvai stebisi: „Na, kodėl vaikas bijo Kalėdų Senelio?“ Slepiasi išsigandęs... Gali būti ta įtaka. Žinoma, gali būti ir nepažįstamų žmonių baimė – ypač storai kalbančių, su barzda. Tačiau, jeigu vaikas yra girdėjęs tokių „siaubo“ istorijų, kad Senelis gali grasinti, nubausti neklaužadą, jis ir bijos, kai Senelis net su humoru kažką pasakys“, – sakė specialistė.
Iš vaiko atima kūrybiškumą
Pastaruoju metu daugėja šeimų, kuriose tėvai sako nemeluojantys vaikams ir nekuriantys nebūtų istorijų apie Kalėdų Senelį. V.Mikulaitienės nuomone, taip besielgiantys tėvai pernelyg anksti atima iš vaikų tikėjimą antgamtiniu, mistiniu ir fantastiniu pasauliu.
„Vaikystėje natūralu daug fantazuoti. Vaikai geba žaisti, imituoti, kad jie valgo, kad kažką turi. Jie turi labai lakią vazduotę ir įsivaizduodami viską „mato“, „išgyvena“ tarsi realybėje. Taigi, „atimdami“ iš jų Kalėdų Senelį, Dantukų Fėją ar Nykštukus, mes juos įvedame į suaugusių pasaulį. Jame yra vien tik faktai, logika: „Taigi, aš čia perku tau dovanas, dėl manęs turi stengtis.“
Tai atima galimybę pažinti stebuklinį gyvenimą ir tuo pačiu gebėjimą fantazuoti, žaismingai kurti. Juk vaikas, rašydamas laišką Kalėdų Seneliui, svajoja apie dovanas... Ir tos svajonės gali būti beribės. Tėvai vaikui gali pasakyti: „Už tokią ir tokią sumą aš nupirksiu dovanas, o tu išsirink, kurias.“ O su Kalėdų Seneliu vaikas gali norėti daugiau – neribojame jo norų, svajonių“, – sakė psichologė, pridūrusi, jog tėvai irgi būna kūrybiškesni, kai dovanas perka kaip Kalėdų Senelis, o ne tėvai:
„Kartais padarome daugiau, nes tikrai geras jausmas būti tuo Kalėdų seneliu ir dovanoti tas dovanas.“
„Atimdami“ iš jų Kalėdų Senelį, Dantukų Fėją ar nykštukus mes juos įvedame į suaugusių pasaulį. Jame yra vien tik faktai, logika
Pašnekovė atkreipė dėmesį, jog tikėjimas stebuklais, taip pat ir Kalėdų Seneliu – labai laikinas dalykas. „Vaikai juo tikrai netikės iki 18-os. Leiskime jiems pasidžiaugti“, – patarė V.Mikutaitienė.
Kitas momentas, dėl ko tikėjimas Kalėdų Seneliu – geras dalykas, bendrumo jausmas. Dauguma darželius ir pradines klases lankančių vaikų juo tiki, todėl vaikas, kuriam namuose aiškinama, kad Kalėdų Senelio nėra, sunkiai pritaps. O galbūt net sulauks pasipriešinimo iš bendraamžių.
Ką sakyti, kai pasipila abejonės?
Abejoti Kalėdų Senelio istorija vaikai paprastai pradeda pradinėse klasėse.
„Būna, kad ir išaiškėja tiesa, jei vaikai randa savo dovanas paslėptas, arba kažkas iš vyresnių vaikų pasako. Kaip elgtis tėvams? Man labai patiko tas perteikimas, tiesos jausmas: kol vaikas nori tikėti, tol mes palaikome jo tikėjimą, leidžiame jam tikėti Kalėdų Seneliu ir kitais personažais. Būna, kad abejoti pradėjęs vaikas veržiasi miegoti prie Kalėdų eglutės. Gal jis jau girdėjęs klasėje, kad neatneša Senelis dovanų... Kitas tiesiai paklausia tėvų.
Aš patarčiau neperlenkti lazdos ir geriau su vaiku pasikalbėti ir jam pasakyti, kas yra tas Kalėdų Senelis. Galima paaiškinti, kad vaikas jau užaugo ir jis jau yra pasiruošęs sužinoti Kalėdų Senelio paslaptį. O ji tokia: kiekvienas žmogus gali būti Kalėdų Seneliu. T.y. jis gali ne tik gauti dovanas, bet ir kitiems dovanoti, dalytis gerumu. Tai irgi yra džiaugsmas ir laimė – būti Kalėdų Seneliu.
Galite pasisakyti, kad jūs buvote Kalėdų Seneliu. Ir paklausti, kam vaikas norėtų šiemet būti Kalėdų Seneliu ir atnešti dovanų?“, – apie tiesos atskleidimą kalbėjo psichologė.
Toks pokalbis – gera proga paaiškinti vaikui, kad džiaugsmą teikia ne tik materalios dovanos, bet ir vaiko darbeliai, nuotraukos, apsikabinimas. Kitaip tariant, viskas, ko tuo metu kitam žmogui reikia.
„Taip atskleisdami vaikui tą paslaptį mes suteikiame jam progą tapti Seneliu. Svarbu, leisti jam pačiam nuspręsti – ar dar tikėti, ar jau ne. Išbūti su emocijomis – leisti paliūdėti, papykti“, – sakė V.Mikutaitienė.
