Svarbu laikytis dienos ritmo
Rudenį, sparčiai pradėjus augti užsikrėtusių koronavirusu skaičiui, Eglė su vyru nusprendė, kad kasdien vežioti vaikus į darželį per daug rizikinga. Moteris šiuo metu yra vaiko priežiūros atostogose, šeima laiką leidžia namuose, o pagalbą auginant vaikus pažadėjo artimieji.
„Sunkiausia yra rasti ramų kampą tėčiui, kur jis galėtų dirbti, o mums pasistengti jo netrukdyti. Turėdami keturias atžalas esame supratę – pastovumas suteikia vaikams saugumo, todėl laikomės dienos ritmo. Be darželio išgyvensime tiek, kiek reikės, o svarbiausia, jei pasidarys sunku, nepamiršti paprašyti pagalbos“, – sako E.Šeikienė.
Keturių vaikų diena yra detaliai suplanuota. Atsikėlę apie 7 valandą ryto, visi eina pusryčiauti, tuomet žaidžia, daro užduotis, gautas iš darželio, eina į lauką.
„Būnant lauke, vaikai man žaidimo principu padeda atlikti būtinus darbus, o kartais leidžiu jiems tiesiog dūkti. Grįžę iš lauko, skubame pavalgyti ir eiti pietų miego, tik dabar jie sunkiau užmiega. Gal jaučia įtampą iš mūsų, nors bandome nerodyti, kad nerimaujame dėl koronaviruso.
Po miego dažniausiai dar kartą einame į lauką, nes ten lengviau vaikus suvaldyti. Jei būname užsidarę kambaryje, prasideda pykčiai, nepasidalinimas žaislais“, – apie dienos rutiną pasakoja Eglė.
Kuo vaikų daugiau, tuo auginti lengviau
Vyriausiam Eglės vaikui yra 5-eri, jauniausiam – vos keli mėnesiai. Kai kurioms mamoms, atrodo, sunku susitvarkyti su vienu ar dviem vaikais, tačiau E.Šeikienė į tokias kalbas žiūri su šypsena ir sako, kad kuo vaikų daugiau, tuo auginti lengviau.
„Auginame pametinukus, visi sakytų, kad labai sunku. Su vienu vaiku yra sunkiausia, nes jis yra pirmas, tau pačiai viskas nauja. Su antru vaiku atsiranda patirtis. O kaip visi juokiasi, trečias ir ketvirtas užauga savaime. Skaičiau daug knygų apie vaikų auklėjimą, kad žinočiau, kaip tą daryti. Iš žinojimo ateina ramybė“, – teigia mama.
Beviltiškų situacijų pasitaiko dažnai
Auginant keturis vaikus ir nuolat jais rūpinantis, atrodo, kad buities darbams laiko turėtų nebelikti. Tačiau Eglė ir čia pabrėžia dienos ritmo svarbą bei džiaugiasi, jog vaikai mielai jai padeda tvarkytis.
„Nuolat primeni vaikams, kad pasidėtų daiktus į vietą. Man labai padeda, jog turime skalbimo mašiną, džiovyklę, indaplovę, robotą-siurblį. Pavalgius, greitai į indaplovę sudedi indus, nuvalai stalą, apsitvarkai. Prieš einant į lauką, sudedi kėdes ant stalų, paleidi robotą. Laisvą minutę sudedi drabužius į skalbiankę, vėliau padžiauni.
Jei vaikai pamato, kad plaunu grindis, atbėga, pasiima savo vaikišką šluotą ir bando padėti. Kai valau langus, irgi pasiima šluostes, valo kartu. Jų pagalba man yra papildomas darbas, bet aš labai džiaugiuosi, kad jie nori. Bandau neatmušti noro“, – pasakoja E.Šeikienė.
Vis dėlto net suplanuotas vaikų laikas neapsaugo nuo pykčių tarpusavyje ar namie vyraujančio chaoso. Tačiau Eglės nuomone, tai normalu, kadangi yra keturi vaikai, kurie, kaip ir visi kiti, kartais neklauso.
„Būna, kad sakai, sakai kažką penkis kartus, atsibosta kartoti, pakeli toną, tada prasideda užburtas ratas: jeigu pakeli balsą, vaikai daro tą patį, atsiranda triukšmas. Kartais jaučiuosi beviltiškai. Būna dienų, kai ir vienas, ir antras, ir trečias, visi iš eilės apsikakoja, reikia sutvarkyti, kitas dar rėkia, susipeša.
Beviltiškų situacijų būna labai dažnai, kai galvoji eikit sau... Jeigu triukšmas darosi per didelis, išskirstai vaikus po skirtingus kampus, kad pamąstytų, o pati per tą laiką greitai susitvarkai, nurimsti. Mokomės vienas kito atsiprašyti, kalbėti nurimus“, – sako Eglė.
Būna dienų, kai ir vienas, ir antras, ir trečias, visi iš eilės apsikakoja, reikia sutvarkyti, kitas dar rėkia, susipeša
Kaip dar vieną sunkumą moteris išskiria santykius su vyru, kai nepakanka laiko pasikalbėti, aptarti, kaip toliau reikėtų ugdyti vaikus. Anot Eglės, auklėjimo klausimu jiedu dažnai atsiduria priešingose pusėse, todėl atrasti balansą yra sudėtinga.
„Aš esu ta, kuri leidžia vaikams viską išbandyti: pavyzdžiui, lipti į medį, nepaisant to, kad gali nukristi. Aš kaip mama matau, kaip jie atsargiai lipa ir nebijau. O mano vyras klausia, kodėl aš leidžiu. Jis turi daugiau baimių nei aš, būtų linkęs viską uždrausti vaikams“, – pasakoja E.Šeikienė.
Rado laiko net kūrybai
Kadangi E.Šeikienės kasdienybė sukasi apie vaikų ir buities priežiūrą, laisvo laiko ji randa sunkiai, tačiau keturių atžalų mama vis tiek nusprendė užsiimti veikla, kuri leistų jai bent minutei pabėgti nuo kasdienybės. Dar prieš penkerius metus, vaikščiodama miške su pirmagimio vežimėliu, Eglė susimąstė, kaip galėtų prisidėti prie gamtos puoselėjimo. Taip jai gimė mintis pradėti kurti gaminius iš antrinių žaliavų.
„Pradėjau kurti aksesuarus, kurie daugiausia buvo susiję su vaikais: sūpynės, žaislai, ką nors pasisiūdavau ir sau. Galiausiai nusprendžiau nebeslėpti, ką darau, pasidalinti su žmonėmis, todėl sukūriau feisbuko puslapį, vėliau ir internetinę parduotuvę „Va ir va kaip“, – kūrybos pradžią prisimena E.Šeikienė.
Siuvimo paslapčių Eglė mokėsi pamažu, kaip pati pripažįsta, yra savamokslė. Pamokų gavo ir iš siuvėjos močiutės, ir iš anytos, kuri yra drabužių dizainerė. Klausydama patarimų bei mokydamasi iš savo klaidų, moteris suprato, kad prie širdies jai labiausiai yra džinsinė medžiaga.
„Džinsas yra tvirtas audinys, atrodo dekoratyviai, dera bet kokiame interjere, todėl daugiausia gaminu iš jo. Medžiagos susirenku iš vyro, vaikų, parvažiavus į tėviškę pasiimu mamos, sesers, sesers vyro džinsų. Jei reikia ko nors margesnio, prigriebiu senų suknelių ar palaidinių“, – sako E.Šeikienė.
Iš pradžių daug blaškiusis ir viską kurti bandžiusi Eglė sako supratusi, kad geriau susikoncentruoti ir daryti tai, kas pavyksta geriausiai. Kaip pavyzdį ji pateikia sūpynes bei hamakus, o iš medžiagos likučių kuria kuprines, krepšius. Iš pačių smulkiausių atraižų Eglė pagamino pagalvėlę, be to, jau metus laiko bando surišti kilimą. Tačiau, kaip pati sako, su pastaruoju projektu niekur neskuba.
Nors didžioji dalis darbų yra E.Šeikienės, moteris pamini savo tėtį, kuris jai padeda, jei reikia medinių detalių ar aksesuarų.
„Kartais sugalvoju aksesuarą vaikams, todėl nubraižau tėčiui, kaip įsivaizduoju daiktą, surašau išmatavimus ir jis idėją įgyvendina iš medžio“, – apie tėčio pagalbą pasakoja Eglė.
Sunkiausia yra rasti laisvo laiko
Eglė pasakoja, kad kol kas žmonės labiausiai perka pigesnius gaminius: sages, kuprines, krepšius vaikams. Anot jos, visi ieško kuo pigesnių prekių ir kartais pasipiktina didesnėmis parduotuvės kainomis, tačiau moteris atkreipia dėmesį, jog viskas yra rankų darbo ir tą reikėtų įvertinti.
„Man kainos atrodo adekvačios. Jau vien iš aukojimo pusės, kadangi 30 proc. pajamų skiriame „Sengirės“ fondui, todėl kainos yra šiek tiek didesnės. Tada dar paskaičiuoji sugaištą laiką, virves, kitus kaštus...
Palyginus su kitomis internetinėmis parduotuvėmis, pamatai, kad mano kainos nėra brangesnės nei rinkos. Aišku, visada yra ir pigesnių produktų. Tačiau produktas iš masinės gamybos padaro žalos gamtai, o aš parduodu rankų darbo daiktus, turiu tikslą tausoti gamtą“, – sako E.Šeikienė.
Nepaisant pasitaikančių komentarų apie aukštokas kainas, Eglė džiaugiasi pastebima tvarumo banga socialiniuose tinkluose.
„Žmonės stengiasi neišmesti, pasiūlyti daiktus kitiems, mainytis, perdirbti. Visuomenės sąmoningumas stiprėja, bet man iš savo veiklos išgyventi būtų neįmanoma. Be to, kūryba kainuoja daug laiko“, – sako Eglė.
Visuomenės sąmoningumas stiprėja, bet man iš savo veiklos išgyventi būtų neįmanoma
Po motinystės atostogų į darbą grįžti planuojanti E.Šeikienė pripažįsta, kad šiuo metu sunkiausia rasti laiko kūrybai. Nors jo atranda tik tada, kai vaikai miega, moteris stengiasi bent trumpam prisėsti prie siuvimo ir taip atitrūkti nuo namie įsivyravusių darbų.
„Ilgiausiai užtrunku, kol gražiai nufotografuoju gaminį, tvarkingai pateikiu informaciją socialiniuose tinkluose. Administracinis darbas man atima daug laiko, aš mieliau jį skirčiau kūrybai, nes idėjų pilna galva, o laiko neužtenka.
Kūryba atpalaiduoja ir mane įprasmina. Dabar, kai turiu vaikų, tai yra būdas bent trumpam atitrūkti nuo buities ir jų zirzulių. Bet, patikėkite, vaikų apkabinimai, šypsenos, bučinukai atperka visus vargus ir pasiaukojimą. „Mamyte, aš tave labai myliu“ girdžiu išties dažnai“, – džiaugiasi Eglė.
