Vaikai perima suaugusiųjų emocijas
Psichologės A.Laskytės teigimu, vaikai reaguoja taip, kaip suaugusieji juos paskatina savo elgesiu. Girdėdami, kaip kalba jų tėvai ar mokytojai, nepilnamečiai linkę fantazuoti ir pripiešti papildomų detalių, o tai gali virsti nerimu, kuris bus sunkiai kontroliuojamas.
„Reaguodami į tai, kas vyksta, kartais pamirštame, kad nepilnamečiai, kurie gyvena kartu ar būna šalia, viską girdi. Žinoma, pokalbį skiriame ne jiems, bet vaikai jį priima savaip“, – pastebi A.Laskytė.
Anot psichologės, emocinį foną vaikams pasufleruoja tėvai, mokytojai ir kiti aplinkiniai, kuriuos jie sutinka.
„Vaikas gali autobusu važiuoti į mokyklą ir girdėti, kaip suaugusieji aptarinėja, kas ką subombardavo, užėmė. Nors mažametis nedalyvauja pokalbyje tiesiogiai, jis vis tiek analizuoja, kas pasakyta. Blogiausia, kad mes paliekame vaiką savarankiškai interpretuoti suaugusiųjų pokalbius“, – aiškina A.Laskytė.
Kaip sako psichologė, vaikai dėl įvykių Ukrainoje gali jausti pačias įvairiausias emocijas: nuo baimės iki pykčio.
„Jeigu mažamečio tėvai išreiškia pyktį, jis irgi gali piktintis. Vaikai perima nuostatas, stereotipus, todėl gali kilti nepasitenkinimas tam tikros tautos atžvilgiu. Pavyzdžiui, nepamirškime, kad klasėse būna kitataučių. Vaikas girdėjo, kaip tėvai kalba, kokie rusai blogi, todėl, turėdamas rusiškų šaknų klasės draugą, gali jo nekęsti. Nepriklausomai nuo to, kad tai visiškai nesusiję.
Jeigu suaugusieji transliuoja, kad negali nieko pakeisti, vaikai girdės, jiems irgi bus baisu, nes baimę jaučia ir tėvai. Nepilnamečiai dar mažiau tiki savo jėgomis, jog galės ką nors padaryti. Tuo labiau, kai mes karą įsivaizduojame su bombomis, šautuvais, tankais – ko gero, vaikai visą tai dabar matys filmuotose medžiagose“, – pasakoja A.Laskytė.
Specialistės teigimu, prie vaikų jaučiamų emocijų prisideda ir socialiniai tinklai, kuriuose verda atskiras gyvenimas – žmonės dalijasi viskuo, kas vyksta Ukrainoje, o mažamečiai tai mato.
„Turbūt nėra draugų, kurie į socialinius tinklus neįdėtų vaizdo, susijusio su dabartiniais įvykiais“, – sutinka A.Laskytė.
Jis turi žinoti, kad niekas nesiruošia jo atimti ar palikti.
Su vaikais reikia kalbėtis atvirai
Anot psichologės, šiuo metu tėvams reikėtų riboti naujienų, kurias mato ir vaikai, žiūrėjimą. Nereikėtų vos įėjus į namus imti klausytis žinių, kai šalia yra mažamečiai.
„Turėtų būti apribotas informacinio srauto laikas, – pataria A.Laskytė. – Jeigu jau žiūrite kartu, supraskite, kad vaikas girdi. Paaiškinkite jam, apie ką kalbama. Slėpti nereikia, nes mažametis nueis kitur ir vis tiek išgirs.
Reikėtų atrinkti informaciją ir pateikti ją be emocijų, pasitelkti istoriją aiškinant, kas vyksta. Pasakykite, kad yra invazija, užimama kita šalis, pasižiūrėkite žemėlapyje, kur ji yra.“
Aiškinant apie karą Ukrainoje, svarbu atkreipti dėmesį į tai, koks vaiko amžius. Kaip sako specialistė, jeigu vaikas darželinukas, iki 6–7 metų, jis istorijos niuansus supras mažiau.
„Tokiu atveju apie įvykius reikia kalbėti kitaip. Pasakykite, kad esate šalia ir Lietuvoje saugu. Išsiaiškinkite, kokios vaiko baimės. Kol apie jas nekalbama, gali atrodyti labai grėsminga, o prabilus pasirodo kitaip.
Kvieskite vaiką pokalbio, klauskite, ką jis galvoja. Gali būti, kad baimė kyla, nes bijo, jog dings mama. Tuomet patikinkite, kad jūs visada kartu, kartokite, jog mylite vaiką. Jis turi žinoti, kad niekas nesiruošia jo atimti ar palikti“, – aiškina A.Laskytė.
Pasak psichologės, su paaugliu kalbėtis galima plačiau įeinant į temą ir diskutuojant, tačiau per daug emocijų rodyti vis tiek nereikėtų.
„Paaugliui reikėtų nurodyti tinkamus šaltinius, paaiškinti, kad yra žiniasklaida, kuri pateikia tikrus faktus, ir yra tokių, kur viskas iškraipyta. Paklauskite, ką jis apie tai galvoja, pasikalbėkite, iš kur girdėjo informaciją, ką galvoja klasės draugai. Kvieskite pokalbio, o ne brukite savo įsitikinimus, kurie gali daryti įtaką vaiko baimėms ar keisti požiūrį į ne itin tinkamą“, – teigia A.Laskytė.
Nors tėvai namie gali stengtis užtikrinti ramią ir saugią aplinką, darželyje ar mokykloje, tikėtina, vaikas susidurs su kitokiomis emocijomis. Kaip sako psichologė, normalu, kad nuo visų nelaimių vaiko apsaugoti nepavyks.
„Stiprinkite vaiko poziciją, savivertę. Jei žinos, kad namie jam niekas negresia, visai kitaip žiūrės į tai, kas vyksta už namų ribų. Galima kalbėti apie tai, kad žmonės aplink yra labiau įsibaiminę, nervingi, nes visi informaciją priima skirtingai. Pasakyti, kad nebūtina bijoti ir jam, jeigu tai jaučia vaiko draugas.
Mokykite paguosti kitą, papasakoti, kas jam padeda būti stipresniam. Čia reikalingas susitelkimas. Darželinuką irgi galima padaryti stiprų, tokį, kuris susitvarkys su savo emocijomis ir dar padės draugui, pasakys – nebijok, aš tave laikau už rankos“, – tikina A.Laskytė, pridurdama, kad situaciją tėvai gali aptarti ir su mokytojais.
Darželinuką irgi galima padaryti stiprų, tokį, kuris susitvarkys su savo emocijomis.
Jeigu tėvai pastebi, kad vaikas neišsimiega, sapnuoja košmarus, tai gali būti požymiai, jog informaciją priima pernelyg giliai į širdį, jaučia didelį nerimą. Tokiu atveju, anot psichologės, taip pat padės atviras pokalbis.
„Jei sapnuoja košmarus, galbūt reikėtų apriboti ekranų žiūrėjimą, stengtis mažiau kalbėti apie įvykius, išeiti pasivaikščioti. Kalbėkitės, klauskite, kas labiausiai jam kelia nerimą, kaip galite padėti, – pataria A.Laskytė.
– Situacija nėra kitokia nei ankstesniais atvejais – pavyzdžiui, pandemijos pradžioje irgi buvo daug nežinomybės. Visa tai tinka ir dabar. Mes jau esame šiek tiek įgiję imunitetą, nes praėjome nemažai nelaimių, neramumų. Vaikams sudėtinga, nes įvykiai eina vienas po kito, bet tai grūdina stiprias asmenybes.“
Svarbiausias psichologės patarimas tėvams šioje situacijoje – nepanikuoti patiems ir kalbėtis su savo vaikais.
„Susilaikykite nuo šiurkščių pasisakymų, nes jie yra griaunantys. Suprantu, kad dabar visose šeimose padaugėjo keiksmažodžių, bet galvokite apie tai, kas juos dar girdi ir kaip tai paveiks“, – sako A.Laskytė.
