Pamenu, kai studijavau teisę, o vėliau įvairiose įstaigose atlikau praktiką, vienos nemaloniausių bylų buvo susijusios su šeimos teise. Juk ten tos teisės maža, tik daug „skalbinių skalbimo viešai“, emocijų, principų. Įsijautę į ego karus kadaise mylėję vienas kitą žmonės aukoja ne tik pinigus, laiką, bet ir vaiko gerovę ar savo sveikatą. Ir aukoja juos tik tam, kad įžeistų, pažemintų ar įskaudintų vienas kitą.
Kai vis dažniau aprašomos visuomenėje atpažįstamų žmonių skyrybos, ima atrodyti, kad visi aplink skiriasi. Tačiau statistika rodo, jog skyrybų visuomet buvo, yra ir bus. Tendencijos nekinta, galbūt tik atsiranda naujų priežasčių pasukti skirtingais keliais, pavyzdžiui, sparčiai augusios emigracijos nulemtas santykių per atstumą atšalimas.
Šiemet Kaune jau susituokė 2131 pora, išsiskyrė – 928. Pernai santuoką sudarė 2335 mylimieji, išsiskyrė – 1112.
Kauno miesto savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus duomenimis, šiemet Kaune jau susituokė 2131 pora, išsiskyrė – 928. Pernai santuoką sudarė 2335 mylimieji, išsiskyrė – 1112. Užpernai skaičiai buvo dar didesni – 2529 ir 1139. Galima teigti, kad ir nežymiai, skyrybų, bent jau laikinojoje sostinėje, mažėja. Daugiausiai jų per pastarąjį dešimtmetį fiksuota 2014 m. – 1459.
Vis dėlto, skaičiai yra viena, o skyrybų priežastys ir pobūdis – kita. Kodėl vieni sugeba išsiskirti gerbdami vienas kitą ir greitai, o kiti ima fiksuoti ir viešinti menkiausias partnerio būtas ar nebūtas nuodėmes?
Apie skyrybų bylų tendencijas ir tai, kas dedasi už uždarų teismo posėdžių salės durų, 15min GYVENIMUI papasakojo du Kauno apylinkės teismo teisėjai – Indrė Petrokienė ir Artūras Šafronas.
– Indre ir Artūrai, sutinkate su fraze, kad visi šiais laikais skiriasi?
A.Šafronas: Nesutinku. Tai požiūris, kuris transliuojamas į eterį. Galėtų būti daugiau straipsnių, analizuojančių žmonių gyvenimą, charakterį, kaip išvengti skyrybų. O dabar visos laidos prasideda nuo to, kas yra blogai. Jei nuolat tai transliuojama, pradeda žmonės tikėti.
I.Petrokienė: Viskas priklauso nuo žmogaus vidinio išsiauklėjimo, vertybių. Galima dešimt santuokų turėti. Oi, man nepatiko – skiriuosi. Arba galima išvengti konfliktų, pervertinti save, savo savybes. Tu gali su kiekvienu gyvendamas būti nepatenkintas, o gali su vienu nugyventi laimingą gyvenimą. Patogus, sakyčiau, gyvenimas dabar vyrauja. Nepatiko, trept kojele ir nusisukau.
Jei kalbėtume apie statistiką, tai per šiuos metus, iki lapkričio 20 dienos, Kauno apylinkės teisme gautos 1347 bylos dėl santuokos nutraukimo abipusiu sutarimu ir 318 ginčo teisenų. Taigi skyrybų dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės skaičius sudaro tik 23–24 proc. visų skyrybų. Žymiai daugiau skiriasi bendru sutarimu. Jei lygintume su pernai metais, tendencija panaši. Pati šiemet jau nagrinėjau 36 skyrybų abipusiu sutarimu bylas.
– Kokių keisčiausių skyrybų priežasčių esate girdėję? Ir kas slypi po kultiniu pasakymu „nesutapo charakteriai“?
A.Šafronas: Po tuo slepiasi visas gyvenimas. Kai kurie nenori naršyti ir kelti į viešumą tų buitinių nesutarimų bei aplinkybių, tad nurodo „nesutapo charakteriai“. Kiekviena skyrybų byla žmonėms yra nelaimė. Būna, kad aštuonerius metus žmonės negyvena kartu ir tik tuomet ateina susitvarkyti dokumentų. Tokiems paprasčiau, nes būna daug ką aptarę per tiek laiko. Nelieka emocijų. O tie, kurie skiriasi čia, dabar ir „ant karštųjų“...
Turi akcijas, įmones, turto. Kai gyveno kartu, buvo kūrybos procesas, o kaip jį padalinti? Mano supratimu, tai yra išdraskymas. Nustatyt, kuris labiau prisidėjo virdamas valgį, skalbdamas ar pinigų uždirbdamas, labai sunku. Kaip tai vertinti?
Emigracija, darbas kitoje valstybėje daug išskiria šeimų, atitolina vieną nuo kito.
I.Petrokienė: Būna, sako, kad nesutapo charakteriai, ir verkia. Nenarstai per posėdį, ką tai reiškia, jei bendru sutarimu skiriasi. Nors gali būti ir pagrindas dėl vieno kaltės nutraukti. Bet pora susitarė.
Kokiais atvejais asmuo laikomas kaltu? Neištikimybės, smurto, buvimo skyrium metus ir nesirūpinant šeima visai, besaikio alkoholio vartojimo ar narkotikų, ar kai kali vienas už tyčinį nusikaltimą. Pasitaiko, kad skiriasi tik ką gimus vaikučiui ar net esant sutuoktinei nėščiai.
– Būna, kad į teismą dėl smurto sutuoktinę paduoda vyras, o ne atvirkščiai?
A.Šafronas: Vyrams galbūt nebūdinga tai. Kad nenukentėtų orumas. Žinoma, tendencijų visokių dabar gali būti.
– O galbūt būna, kad skyrybų procese pora apsigalvoja ir nusprendžia nebesiskirti?
I.Petrokienė: Pastebėjau, kad jei moterys nusprendžia skirtis, jos neapsigalvoja. O štai vyrų buvo keli, kurie norėjo išsaugoti šeimą.
Kiekviena skyrybų byla žmonėms yra nelaimė.
A.Šafronas: Nelabai pamenu tokių atvejų. Neseniai buvo prasidėjusi ištuoka dėl kaltės. Bet gavau prašymą bylą nutraukti. Spėju, išsisprendė turtiniai klausimai. Notarui padedant sugebėjo pasidalinti turtą, tad buvo turtinė, o ne emocinė problema. Nebesiskiria.
– Kokios priemonės padeda numalšinti principų karą ir užbaigti skyrybas ramiai ir civilizuotai? Psichologai vaidina kokį vaidmenį tame?
A.Šafronas: Žinoma, vaidina. Tik niekas į juos nesikreipia. Lietuvoje dar nėra tai priimtina.
I.Petrokienė: Jei ir kreipiasi, neužtenka to. Žmonės turi vėliau dirbti su santykiais. O jie nori, kad psichologas viską išspręstų. Nuėjau pas psichologą, o po to galiu vėl nevaldyti savo emocijų.
A.Šafronas: „Paukščiukui“ užsidėti. Mediacija kažkiek padeda. Nuo sausio mėnesio ji bus privaloma. Padeda sutaupyti emocijas ir lėšas – sėdi ir tariesi, kaip tą galima išspręsti.
– Kas sudėtingiausia jums, kaip teisėjams, tokio pobūdžio bylose?
A.Šafronas: Dažnai aiškinasi kaltę, bet sukoncentruota viskas būna į turtą. Sunkiausia yra manipuliacija turtu, paskola. Santuoka nutraukiama, o solidari atsakomybė bankui išlieka. Toks žmogiškas poreikis, jei vienas palieka kitam nekilnojamąjį turtą, už kurį yra paimta paskola, tai nenori, kad, jei buvusiam partneriui kas nors atsitiks, būtų įsipareigojimai nukreipti į jo turtą.
Šeimos bylas emociškai sunku nagrinėti. Juk tai yra žmonių likimai.
Be to, žmonės, norėdami paspausti, paveikti, pradėjo daugiau manipuliuoti ir vaikais. Jei tu man nenusileisi, kažko neatiduosi, vaiko gyvenamoji vieta bus nustatyta su manimi. Kaip kokio daikto. Ginčai tampa vis sudėtingesni.
Šeimos bylas emociškai sunku nagrinėti. Juk tai yra žmonių likimai. Bandai tas jų problemas spręsti, bet matai, kad jie dažnai patys nenori jų spręsti. Šalims šeimos bylose sunku ir aplinkybes įrodyti. Viskas, kas vyksta, vyksta uždarame šeimos rate. Po to tik išlenda, kad reikia įrodyti, pavyzdžiui, kas pirko televizorių.
– Siūlytumėte šeimoms sudaryti priešvedybinę sutartį, viską teisiškai iš anksto apsibrėžti? Juk tai taip neromantiška, ypač santykių pradžioje, kai apie galimas skyrybas, principų kovas ir turto dalybas niekas negalvoja.
A.Šafronas: Man asmeniškai tai yra baisu. Pats 30 metų esu santuokoje. Abu esame teisininkai. Neturime mes kontraktų susirašę. Įforminti, išdėstyti kažkaip savo gyvenimą pagal kodeksą ar straipsnius nė vienam nėra patogu.
Jei nori išsiskirti, tai galima padaryti greitai. Per mėnesį.
Kai teisme nustato laikinąsias apsaugos priemones, visi galvoja, kad tai panacėja. Bet juk neišeina jų laikytis, pavyzdžiui, pasiimti vaiko tokią ir tokią valandą. Gyvenimas yra sudėtingesnis. Pritraukti įstatymą prie gyvenimo niekam nėra patogu.
Daug kam trukdo išmaniosios technologijos. Vietoj to, kad pasakytum „aš tave myliu“ ar „tavimi džiaugiuosi“, siunti elektroninę širdelę arba šypseną. Toks ir bendravimas šiais laikais.
I.Petrokienė: Turbūt nuo charakterio priklauso skyrybų procesas.
– Būna skyrybų bylų, kurios nesibaigia metų metus? Kai kuo toliau, tuo tas principų įkurtas laužas vis labiau ima liepsnoti?
I.Petrokienė: Jei nori išsiskirti, tai galima padaryti greitai. Per mėnesį. Bet jei pora nenori išsiskirti, jų tikslas – pagadinti vienas kitam sveikatą, skyrybų procesas gali trukti metų metus.
A.Šafronas: Jei pora nutaria daryti turto vertės ekspertizes... Viena netinka, kita... Skyrybų procesas gali užtrukti ir dvejus ar trejus metus. Ir čia tik apylinkėje. Apygarda gali panaikinti ir grąžinti bylą atgalios. Penkmetis praeina. Kova tarp vienos poros štai teisme tęsiasi jau dešimtmetį. Tai procesą jis atnaujina, tai karas dėl vykdymo vyksta. Nors ištuoka jau įvykusi, bet ta pati byla, tie patys asmenys.
– Iš kur kyla tie principai? Juk pagrindinis skyrybų tikslas turėtų būti atsisveikinti su žmogumi, su kuriuo tau nebuvo pakeliui, pamiršti jį ir kuo greičiau imti kurti naują laimę.
I.Petrokienė: Kyla noras atkeršyti. Va, aš jai/jam parodysiu... Jei man blogai, tai ir tau nebus gerai. Tuomet negailima pinigų ir advokatams, kyla didžiulės bylinėjimosi išlaidos. Skyrybos gali kainuoti nuo kelių iki keliasdešimties tūkstančių. O dar ekspertizių kainos. Nesupranta žmonės, kad nukenčia tik jie patys.
Gyvenimas yra sudėtingesnis. Pritraukti įstatymą prie gyvenimo niekam nėra patogu.
A.Šafronas: Jaučia nuoskaudas. Man nepatiko kažkas, skauda, tai dabar ir tau tegu skauda.
– Kas galiausiai sustabdo principų karą? Pasibaigę pinigai?
A.Šafronas: Bijau pagalvoti, kad tik išlaidos sustabdo. Buvo vienoje byloje, tiesa, ne šeimos, kad proceso šalis pareiškė, jog nebegali toliau bylinėtis, nes nebegauna paskolų.
I.Petrokienė: Tikrai negaili žmonės pinigų, jei pradeda kovą su tikslu atkeršyti.
– Šeimos bylose dažnai naudojamos išskirtinės ir net labai intymios priemonės savo tiesai įrodyti. Kreipiamas dėmesys į menkiausias detales, ką partneris padarė ar ko nepadarė. Ar naudojasi besiskiriantys asmenys Kaune, pavyzdžiui, paparacių paslaugomis?
I.Petrokienė: Tam pasitarnauja feisbukas. Juk jis parodo, pavyzdžiui, kad ji jau turi kitą. Labai patogu įrodyti.
A.Šafronas: Technologijos. Patys įrašinėja, filmuoja ir fotografuoja. Tą daro konflikto metu, kai partneris būna įsiaudrinęs. Tuomet tai panaudoja byloje.
– Vaikai, deja, taip pat tampa viena iš kovos priemonių.
I.Petrokienė: Ir viena iš pagrindinių. Mato, kad ne į tą pusę procesas linksta, būna, jog ir tėvystę ima ginčyti. Būna, kad reikalauja atimti iš sutuoktinės jo pavardę. Bet jei yra nepilnamečių vaikų, to niekaip negali reikalauti.
Vaikai procese išklausomi tik tuomet, jei yra dideli neatitikimai tarp to, ką sako mama ir ką sako tėtis. Tiesiogiai neklausiame, su kuo jis norėtų likti gyventi, nes beveik visuomet vaikas atsakys, kad su abiem tėvais, nebent ryšys su vienu yra visai nutrūkęs. Bandome išsiaiškinti, su kuo smagiau vaikui leisti laisvalaikį.
Susiduriame ir su besiskiriančiųjų agresija visų atžvilgiu – kitos šalies ir teismo. Ateina ir rėkia. Visi kalti, kad asmuo kažko negauna.
– Visuomenėje tarsi įprasta, kad vaikas po skyrybų lieka gyventi su mama. Kodėl taip yra?
I.Petrokienė: Esu nustačiusi gyvenamąją vietą su tėčiu. Priežastis – mamos emigracija. Buvo ir kad du vaikučiai su tėčiu liko. Bet taip, tai reti atvejai. Jei vaikutis mažas, natūralu, ryšys su mama dažniausiai būna stipresnis.
– Žymių žmonių skyrybos paskatina kitus skirtis? Pagausėja skyrybų prašymų teismuose?
A.Šafronas: Tikrai ne. Žmonėms ateina laikas. Skyrybos vyko, vyksta ir, deja, toliau vyks. Emigracija, darbas kitoje valstybėje daug išskiria šeimų, atitolina vieną nuo kito. Jei gali, kaip sakiau, šypseną išsiųsti, tai dar nereiškia, kad bendrauji. Bendravimas turi būti betarpiškas. Bet gyvename tokioje visuomenėje, kaip čia sugebėsi pasikalbėti.
– O jei skyrybų procese vienas iš sutuoktinių – užsienio pilietis, kaip skiriasi tas emocijų ir principų karas? Kultūrinis mentalitetas kažką lemia?
A.Šafronas: Racionalesni gal užsienio piliečiai. Mažiau emocijų gal jie reiškia. Jie žino, kur atėjo. Žino, ką spręs. O pas mus į teismą eina su visokiais klausimais. Manoma, kad jei nesutari su kaimynu, ginčą tau teismas išspręs. O kad toliau reiks su tuo kaimynu šalia gyventi... Visi pamiršta pareigas. Jei ir šeimoje tik teisės egzistuoja – tragedija.
I.Petrokienė: Buvo besiskiriantis užsienio pilietis, kuris norėjo taikyti savo šalies teisės normas. Citavo, kad jo šalyje priimta, jog jei neturi pinigų, gali nemokėti ir alimentų.
– Viena yra teismo sprendimas, kita – jo įgyvendinimas. Nenorės moteris, pavyzdžiui, ir nesuteiks galimybės po skyrybų vaikui susitikti su jo tėvu. Meluos, kad šiuo metu vaikas serga, išvyks kur. Kaip užtikrinti matymosi su vaiku tvarką?
I.Petrokienė: Labai sudėtinga, kai šalys tarpusavyje nesutaria ir atsiduoda teismo malonėn. O ką teismas nutaria? Matysis tėvas su vaiku trečiadieniais ir penktadieniais, nuo 7 iki 9 valandos. Jei mažas vaikas, gal ir paprasta. Bet jei vaikui 12 metų ir jis nenorės, nepriversi juk leisti laiko su tėčiu tam tikromis dienomis ir tam tikromis valandomis.
Vis dėlto, vykdymo procesas niekur nedingsta – pasitelkiamas antstolis. Žinoma, gyvenimas yra įvairus. Vaikas gali susirgti, norėti ramybės. Čia ne kokia priteista skola, kai mokėjimo pavedime matoma, kokia suma pervesta.
– Pačius jus, kaip partnerius savo sutuoktiniams, veikia skyrybų dramos, kurias nagrinėjate?
A.Šafronas: Žinoma, kurgi dėsiesi. Proceso metu juk turi sėdėti kaip robotas. Teisėjai – tokie patys žmonės: sugeria viską kaip kempinės. Ir visas tas neigiamas emocijas. Aš džiaugiuosi, kad gyvenu santuokoje, kad dukros auga.
I.Petrokienė: Kai matai, kad kas negražiai ir negerai elgiasi, aišku, pasilygini, kad taip tikrai nereiktų.
