Su gausios šeimos mama 15min kalbėjosi apie tai, kaip pasikeitė gyvenimas vaikams ūgtelėjus.
Ketvertukas – išsipildžiusi svajonė
Viktorija prisimena, kad visada labai norėjo didelės šeimos, todėl žinia apie ketvertuką buvo labai džiaugsminga. Prieš trejetą metų savo interviu 15min ji pasakojo, kad nėštumas buvo nemenkas iššūkis ir ji yra labai dėkinga savo šeimai, kuri visad palaikė, bei gydytojams, kurie priėmė ketvertuko gimimą.
„Labai džiaugiuosi, kad per gerus žmones papuolėme pas Kauno klinikų docentą Vladą Gintautą. Jam esame labai dėkingi, nes mus apžiūrėjęs jis pasakė, kad neturi nė vienos priežasties, kodėl reikėtų šalinti tuos du vaikučius, kaip kad siūlė kiti medikai – patirdavome didelį spaudimą, kad yra dvi išeitys, nes komplikuotas nėštumas, todėl reikia tos redukcijos, nes kitaip vaikai gims su daugeliu sveikatos problemų arba nėštumas apskritai nutrūks. Kitos išeities ir kitų perspektyvų nebuvo siūloma. Tačiau gydytojas mus labai palaikė ir prisidėjo prie šio stebuklo. Apskritai nėštumo metu mes sutikome tiek daug gerų žmonių, o tai tik patvirtino tai, kad gyvenime niekas nevyksta be reikalo.
Galiu pasakyti, kad nusiteikimas labai daug ką duoda. Mano nėštumas palyginti tikrai buvo lengvas, ir aš tikėjau, kad viskas bus gerai. Nors komplikacijos buvo minimalios, tačiau bet kuriuo atveju tai buvo rizikinga. Su vyru nuo pat pradžių buvome nusprendę, kad darysime viską, jog tą nėštumą išsaugotume. Ligoninėje teko praleisti apie keturis mėnesius. Manau, kad mano pozityvumas mūsų šeimai padėjo labiausiai“, – pasakojo ketvertuko mama. O šiandien mažyliai jau netelpa ant rankų – auga kaip ant mielių ir kasdien džiugina tėvus!
Naujas etapas – darželis
– Šiandien jūsų vaikams jau treji metai. Kokiomis nuotaikomis gyvenate?
– Juokauju, kad kiekvieni metai su savais iššūkiais. Neseniai pradėjome lankyti darželį, bet kol kas to palengvėjimo nesulaukėme. Žinote kaip būna: nueini į darželį ir prasideda visokios ligos. Taip ir gydomės jau visą mėnesį. Stebuklingo recepto, kaip išvengti ligų, dar nesuradau. Manau, reikia visą laiką stiprinti imunitetą, o ne tik tada, kai jau vaikas serga.
Žinote kaip būna – nueini į darželį ir prasideda visokios ligos. Taip ir gydomės jau visą mėnesį.
Mano mažieji visą vasarą valgė uogas, daržoves, vaisius, tačiau adaptacija darželyje tokia jau yra – tenka susidurti su ligomis. Labai norėjome susirasti buvusią vaikų darželio auklėtoją, kuri padėtų lavinti vaikus, kadangi jie nemažai laiko praleidžia namuose, tačiau kol kas nepavyko, kaip, beje, atrasti ir auklės. Šiandien labiausiai dėkoju savo šeimai, anytai, vyrui ir draugei už pagalbą – jie padeda, kai tik gali. Apskritai, mano tėvai pusmetį gyveno su mumis, kol vaikai buvo maži ir reikėdavo juos maitinti kas tris valandas visą parą. Kaip kitaip būtume susitvarkę, sunku įsivaizduoti.
Pastebiu, kad pastaruoju metu žmonės labai susvetimėję, nenori bendrauti ir man dėl to labai liūdna. Pasigendu tolerancijos, palaikymo iš kitų mamų. Būna, sulaukiu ir visokių pamokymų, kaip auklėti vaikus, tačiau kas tinka jūsų vienam vaikui, nebūtinai tiks keturiems. Taip ir gyvename – atrandame, mokomės vienas iš kito, pažindinamės su pasauliu.
Kas tinka šeimoje augant vienam vaikui, nebūtinai tiks keturiems.
Šiandien mane labiausiai džiugina tai, kad mano vaikai yra sveiki ir tai didžiausia laimė. Juk nėštumas buvo labai rizikingas, todėl nuostabu matyti visus vaikus lakstančius laimingus namuose.
Žinoma, labai svarbu motinystėje nepamiršti ir savęs, skirti sau dėmesio. Kitaip pameti savo asmenybę, prasideda juodos mintys. Būti mama nėra lengva, bet tai teikia tikrai didelį džiaugsmą.
– Daugelis tėvų žino, kas yra „trejų metų krizė“. Ar susiduriate su ja? Kokiais būdais stengiatės įveikti naujus iššūkius?
– Taip, surasti bendrą kalbą ir susitarti su ketvertuku dabar yra tikras iššūkis, tenka pasitelkti kantrybę! Dabar toks metas, kai vaikams viskas netinka, kai žaislai virsta skuteliais, kai viskam prieštaraujama.
Pirmaisiais metais negalėjome išsimiegoti, nes reikėjo keltis juos maitinti, antrais metais mažyliai pradėjo vaikščioti – tada labiausiai gąsdino saugumo nejutimas, kai jie visur griūdavo ir krisdavo...
Laikas nuo dvejų iki trejų metų ir dabar – tai kantrybės mokymasis. Reikalavimų namuose labai daug ir visko prašoma garsiu rėkimu. Galima bandyti pasitelkti psichologų įžvalgas, bet dažnai gyvenime viskas būna visai kitaip nei parašyta knygose.
Kai pažvelgiu atgal, aš suprantu, kad tie treji metai prabėgo tokiu žaibišku greičiu, jog sunku patikėti. Šiandien gyvenimo tempas neapsakomas žodžiais. Visada esame lėkime! Stengiuosi visus darbus daryti šiandien, nes žinau, kad kitą dieną jų bus dvigubai daugiau.
Laikas nuo dvejų iki trejų metų ir dabar – tai kantrybės mokymasis.
Suvaldyti keturis vaikus nėra taip paprasta. Mūsų šeimai labiausiai padeda režimas, kuris tiesiog būtinas. Aš, pavyzdžiui, nueiti į parduotuvę viena su jais keturiais negaliu: vaikai iškart išsilaksto į skirtingas puses, o jų saugumas man yra svarbiausias dalykas. Ketvertuko išradingumui ir visokiems pokštams bei išdaigoms tiesiog nėra ribų!
Žinote, kažkada du vaikai buvo pas senelį, o kiti du su manimi. Kai vaikščiojome iškart sulaukėme kitų mamų dėmesio, kaip smagu auginti dvynukus, tačiau juk ir vargo daugiau. Mintyse sau juokiausi: „O kad žinotumėte, jog yra dar du!“
– Savo vaikų kasdienybe dalinatės socialiniuose tinkluose. Ten rašėte, kad vienintelė dukra Patricija pasižymi stipriu charakteriu, mėgsta vadovauti. Papasakokite, ar Patricija vis dar brolių vadė?
– Šitos mergaitės taip lengvai nepaimsi! (juokiasi). Ji šiandien vis dar aukščiausia iš visų vaikų, o ir charakteris su ugnele. Būtų tokios keturios panelės, kažin kaip sektųsi suvaldyti. Nors negaliu sakyti, kad broliai atsilieka. Apskritai jie visi yra stiprūs, meilūs, šilti, tikra komanda – kaip kumštis. Jau dabar matau, kad ryšys tarp jų labai stiprus.
Tiesa, visi turi ir skirtybių. Rėjus – labai aktyvus, išdykęs, bet labai meilus, Nojus ir Tajus yra tikri šviesuliukai mėlynomis akimis. Kai jie pradeda dūkti, tai negali atsižiūrėti. Aišku, jie visi pasipyksta, tai normalu, bet vienas kitą visada gina.
– Jau auginant vieną vaiką mamos skundžiasi, jog sunku suspėti gyventi. O jūs turite keturis, esate aktyvi ir socialinėje erdvėje. Kaip viską suspėjate?
– Daug kam atrodo, kad darbas socialiniuose tinkluose lengvas, tačiau taip tikrai nėra. Kai kiti miega, aš dirbu iki antros valandos nakties ar dar ilgiau. Kadangi esu veikli, kūrybinga ir man niekaip neišeina nusėdėti vietoje, aš jaučiu malonumą dirbdama. Šiandien kuriu išskirtines vaškinių gėlių kompozicijas, namų kvapus ir valgomas puokštes.
Pasakoti apie savo kasdienybę ir kaip sekasi auginti ketvertuką, aš pradėjau iš idėjos. Labai tikiuosi, kad kažkam mano patirtis padės ir motyvuos. Stengiuosi atrašyti visoms mamoms, kurios klausia patarimų.
Būna, sulaukiu žinučių, kad viską spėju, kad mano namai visada tvarkingi, tačiau juk nedemonstruosi savo sekėjams netvarkingų namų – visada galima rasti tvarkingą kampą.
Pati seku tuos profilius, kuriuose dalinamasi naudinga informacija ir pati stengiuosi sudominti savo sekėjus. Šiandien aš esu tokia, kokia esu – esu savimi, pasiekusi pilnatvę. Ir tai mane labiausiai motyvuoja ir veda į priekį.
