Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Kiekvienam vaikui tėvų skyrybos – it Žemės drebėjimas: kaip turi elgtis suaugusieji, kad mažieji netaptų situacijos įkaitais?

15 tūkstančių arba daugiau nei tūkstantis per vieną mėnesį – tiek šeimų išyra kasmet. Tačiau skyrybų statistika slepia ne tik nesusiklosčiusius santykius, bet ir jų atžalų skausmą. Statistika byloja, kad dėl skyrybų kiekvieną mėnesį nukenčia maždaug 2 tūkstančiai vaikų. Tokius duomenis renginyje pateikė SOS vaikų kaimų šeimos krizių centro „Viena stotelė“ specialistai, sakoma pranešime žiniasklaidai.
Šeimos krizių centro „Viena stotelė“ renginys
Šeimos krizių centro „Viena stotelė“ renginys / Asmeninio arch. nuotr.

Anot jų, subyrėjusi santuoka nereiškia, kad skyrybų įkaitais turi tapti visi šeimos nariai, o ypač – vaikai, tačiau tėvai turi įgyti tinkamų žinių, kaip tvarkytis su susiklosčiusia situacija. Tad renginyje jie dalijosi savo patirtimis ir patarimais, kaip išlikti tėvais po skyrybų ir visame procese apsaugoti mažuosius.

Skyrybos prilygsta Žemės drebėjimui

Specialistai vieningi – už skyrybas skausmingesnis ir labiau stresą keliantis dalykas yra tik staigi sutuoktinio mirtis. Anot jų, jei mirtis streso skalėje vertinama 100 balų, skyrybos – 73-imis. Ne mažiau nei pačius besiskiriančiuosius jos sukrečia ir mažuosius šeimos narius – vaikus – jiems tėvų skyrybos prilygsta Žemės drebėjimui.

„Jų reakcija būna įvairi – vaikai praeina tas pačias gedėjimo stadijas kaip ir mirties atveju, patiria sunkias emocijas, pasireiškia raidos regresija. Jis gali tapti 2–3 metais jaunesnis. Vaikas gali, pavyzdžiui, pradėti žįsti pirštą ar imti miegoti su mama“, – renginio metu pasakojo „Vienos stotelės“ centro mediatorė Rimtautė Marčiulionienė.

Tad tėvai visame skyrybų procese turi atidžiai stebėti besikeičiantį vaikų elgesį ir atpažinti jų emocijas. O svarbiausia – suprasti, kad visai nesvarbu, jog santykiai nutrūko – jie vis dar yra tėvai.

„Tėveliams reikia žinių, kad keistųsi jų nuostatos. Jie turi suprasti, kad jie – nuostabūs tėvai. Ir nors jų kaip sutuoktinių santykiai nutrūko, jie kaip tėvai neturi ko vienas ant kito pykti. Labai gera matyti tėvų šypsenas, girdėti jų juoką, kai tas požiūris ima keisti ir jie supranta, kad iš tiesų nėra ko pyktis, vaiką galima auginti ir dviejuose namuose. O kuo labiau mažės tarpusavio įtampa, tuo ir vaikas bus laimingesnis“, – aiškino ji.

SOS vaikų kaimo nuotr./Šeimos krizių centro „Viena stotelė“ renginys
SOS vaikų kaimo nuotr./Šeimos krizių centro „Viena stotelė“ renginys

Tėvai turi patenkinti svarbiausius vaiko poreikius

Anot R. Marčiulionienės, dažnai tėvai mano vaikus apsaugosiantys nuo jų slėpdami, kad skiriasi. Tačiau tai mažylių nuo traumos neapsaugo – viską reikia sakyti atvirai, kad vaikas galėtų mokytis priimti situaciją ir tiesiog padėti jam tvarkytis su kylančiomis emocijomis. Mat net ir taikiausios skyrybos vaikui yra didžiulė netektis, dėl kurios mažyliui gali atrodyti, kad viskas slysta iš po kojų. Pasak specialistų, pagalba mažiesiems prasideda nuo pirminių jų poreikių patenkinimo.

„Pats svarbiausias poreikis – saugumas, kurio reikia kiekvienam žmogui, tuo tarpu ir vaikui. Skyrybų metu jis dingsta. Vaikas galvoja: „Aš nebesu saugus, nežinau, su kuo man likti, kas manimi rūpinsis. Kieno aš esu – mamos ar tėčio? Kaip man save identifikuoti?“. Vaikui kyla labai daug jausmų. Kai kurių jis ir pats nesupranta, tačiau jie kyla“, – apie vaikų patirtis skyrybų procese renginio metu pasakojo Vilniaus arkivyskupijos mediacijos centro „In Pace“ vadovė Ūla Dusevičienė.

Pasak jos, dažnai tėvai nežino, kaip tinkamai elgtis skyrybų proceso metu ir renkasi visiškai netinkamas taktikas – pavyzdžiui, manipuliaciją, kuri dar labiau žaloja vaiką.

„Jeigu vaikas nesijaučia saugus, antras jo poreikis tampa ieškoti to, ką jis sugeba. Jam reikia išgyventi, jis ieško, ką gali padaryti, kurią pusę palaikyti. Čia galioja dėsnis – kas stipresnis, prie to aš jausiuosi saugesnis. Tad dažnai tėvai pagal tai dėlioja bendravimą ir klausia: „Na, tai pas kurį būsi? Pas mane ar pas jį? Pas mane geriau, aš tau nupirksiu tą ar aną“. Čia tokia manipuliacinė forma“, – teigė ji.

Specialistė tikino, kad tokie dalykai labai žaloja vaiko psichiką, nors iš pažiūros gali pasirodyti kaip visai nekalti klausimai ar pasiūlymai. Tai vaikui suteikia ne tik nesaugumo jausmą, bet ir kerta per savivertę.

„Vaiką apima pyktis, juos užvaldo neteisybės jausmas. Jis gali imti kažkurio vieno iš tėvų nekęsti. O šie jausmai bent jau leidžia jam ant kažkurio lengviau „išsikrauti“. Būna labai daug sunkių atvejų, kai vaikas kelia dideles isterijas ir tai labai sunku matyti. Mat užtektų, kad kažkuris iš tėvų, su kuriuo vaikas jaučiasi saugesnis, pritūptų ir pasakytų: „Tu gali eiti pas kitą iš tėvų, viskas su tavimi gerai, aš palaikau. Tai yra tavo, o mes esame mes. Tai – mūsų reikalas. Ir tokiu būdu viską atskirti“, – aiškino Ū. Dusevičienė.

SOS vaikų kaimo nuotr./Šeimos krizių centro „Viena stotelė“ renginys
SOS vaikų kaimo nuotr./Šeimos krizių centro „Viena stotelė“ renginys

Tai, koks svarbus sąmoningas, taikus ir atviras skyrybų procesas mato ir „Vienos stotelės“ projektą globojančios Vilniaus savivaldybės atstovė, vicemerė Simona Bieliūnė. Jos teigimu, vaikai skyrybų procese dažnai tampa situacijos įkaitais, o neišreikštos emocijos ir traumos gali pasirodyti vėliau – pavyzdžiui, paauglystėje.

„Skyrybų atveju tenka matyti advokatų darbą, kurie turi labai aiškią užduotį siekti vienos iš šalių lūkesčių patenkinimo. Ir čia psichologinės sveikatos padariniai vaikams yra milžiniški. Kartais mes juos nebūtinai matome čia ir dabar, ne iš karto atpažįstame, nes vaikai yra labai skirtingi. Vieni emociškai brandesni, kiti – visai maži, o treti – paauglystę išgyvenantys. Pastarasis laikotarpis jau ir taip kiekvienam vaikui yra iššūkis. Tačiau nėra nei vieno vaiko, kurio skyrybos nepaveiktų. Tik padariniai ir kas su jais bus daroma priklauso nuo vaiko pažeidžiamumo, amžiaus bei brandos. Mes neretai visai be reikalo nurašome krizes, jeigu nematome stipriai išreikštų nerimo ženklų ar elgesio pasikeitimų. Vis tik dalis vaikų viską labai išgyvena viduje, o pasekmės pasimato tik vėliau – atsispindi mokymosi rezultatuose, jų laisvalaikio, interesų pasirinkime, miego režime ar net psichotropinių medžiagų vartojime“, – teigė S. Bieliūnė.

Džiugina ir gerosios patirtys

Būtent dėl to šeimos krizių centras „Viena stotelė“ kasdien tobulina savo metodikas ir algoritmus, kurie padeda šeimai kompleksiškai išgyventi ištikusias krizes. Pirmiausia šeimos kviečiamos pirminiam pokalbiui, kuriame dalyvauja du specialistai – socialinio atvejo vadybininkas ir psichologas. Tokia praktika esą padeda užtikrinti kokybišką ir – svarbiausia – efektyvų paslaugų teikimą paslaugų gavėjams.

„Kai pas mus atvyksta paslaugų gavėjai, jie dažnai būna susijaudinę, pikti, nusivylę. Kol socialinio atvejo vadybininkas renka faktinę informaciją, psichologas gali empatiškai atliepti paslaugų gavėjo emocinius poreikius. Taip pirmas pokalbis tampa jautresnis, gyvesnis ir produktyvesnis“, – apie procesą pasakojo socialinio atvejo vadybininkė Ineta Silė.

Per šį susitikimą specialistai sudėlioja pagalbos planą, kuris turi atliepti vaiko vystymąsi, santykius su vaikais, jų auginimo vertybes, viltis ir svajones, šeimos kasdienę rutiną, emocinę būseną, ryšį su šeima ir bendruomene, išorinius sunkumus, su kuriais susiduriama, ir pagalbos galimybes – tiek emocinės, tiek fizines.

„Kai paslaugų gavėjai į mus kreipiasi, jiems atrodo, kad jie turi vieną konkrečią problemą, tačiau įsigilinę pastebėjome, kad tą problemą lemia keletas faktorių. Tad toks įvairiapusiškas vertinimas padeda mums pamatyti problemą platesniame kontekste ir užtikrinti, kad pagalba bus veiksminga“, – aiškino socialinio atvejo vadybininkė.

Vėliau vyksta pokalbio aptarimas – abu specialistai pasidalija savo situacijos vertinimu, įžvalgomis, sudėlioja paslaugų paketą paslaugų gavėjui. Į jį gali įeiti fizinis apgyvendinimas, psichologo, teisininko, mediatoriaus, priklausomybių specialisto, judesio terapeuto, psichoterapeuto ir socialinio pedagogo paslaugos. Viso proceso metu vyksta nuolatiniai susitikimai su paslaugų gavėjais ir vertinama, kurios paslaugos veikia, o kurios – ne. Specialistai, įvertinę poreikius ir paslaugų veiksmingumą, sprendžia, kokias paslaugas palikti, kokias pridėti, o kokių – nebeteikti.

Pasak specialistų, jie gali džiaugtis, kad tokia praktika duoda rezultatų ir renginio metu dalijosi sėkmės istorijomis.

„Turime išsiskyrusios šeimos atvejį, kai moteris jau sukūrusi antrą šeimą su kitu vyru, augina dukrą iš pirmos santuokos ir kūdikį iš antros. Teismo sprendimu biologinis mergaitės tėvas gali ją matyti kartą per mėnesį. Pasikeitus jo gyvenimo aplinkybėms, biologinis mergaitės tėvas išreiškė poreikį dukrą matyti dažniau nei vieną kartą per mėnesį. Mergaitės mama tam visapusiškai priešinosi ir inicijuotas mediacijos procesas. Šiuo atveju galėjome dirbti dviem būdais. Pirmas – paslaugų planą dėlioti pagal žinomus faktus: tėvo norą su dukra matytis dažniau ir motinos pasipriešinimą. Antras būdas – paslaugų planą dėlioti atsižvelgiant į platesnius abiejų šeimų kontekstus ir galimus faktorius, kurie daro įtaką dabartinei paslaugų gavėjų situacijai“, – pasakoja I. Silė.

Tačiau esą pirmuoju atveju pagalba būtų apsiribojusi teisininko konsultavimo paslaugomis ir teismui pateikto prašymo dėl matymosi su dukra tvarkos pakeitimo. Be to, greičiausiai visas mediacijos procesas būtų nutrūkęs dėl mamos pasipriešinimo.

„Šiuo atveju greičiausiai konfliktas tarp tėvų būtų pradėjęs gilėti, o mergaitė galimai būtų įtraukta į manipuliacijas. Tad mes ėjome antruoju keliu, kuriuo galėjome atkreipti dėmesį į motinos pasipriešinimo priežastis. Pirmoji priežastis – motina vis dar gyvena su buvusio vyro praeities vaizdiniu - toks koks buvo iki skyrybų. Tai mamai kelia nepasitikėjimą ir nerimą dėl vaiko saugumo jiems būnant kartu. Antra, patėvio pasipriešinimas. Jis mato emocinį tėvo ir dukros santykį, o biologinio tėvo iniciatyvą matytis su dukra jis gali priimti kaip potencialią grėsmę judviejų santykiams. Ir trečia priežastis – motinos santykių su dabartiniu vyru ir šių santykių įtaka pasipriešinimui. Na, ir pasirinkę dirbti antruoju būdu mes pasiekėme išties puikių rezultatų – motina sutiko tęsti mediacijos procesą ir mes toliau galėjome dirbti su abejomis šeimomis“, – džiaugėsi socialinio atvejo vadybininkė.

Anot vicemerės, prie tokių sėkmingų atvejų prisideda ir tai, kad centras po vienu stogu sutelkė visus skirtingus specialistus, kurių gali prireikti krizinėje situacijoje.

„Turime žiūrėti tiek į tėvus, tiek į vaikus – visi jie turi skirtingus poreikius. Ir jeigu šiuos skirtingus poreikius mes galime atliepti po vienu stogu, o ne dėl kiekvieno iššūkio, kuris kyla, blaškyti juos po miestą, po skirtingas organizacijas, siųsti pas skirtingus specialistus, kur jie turės dar ir dar kartą pasakoti savo išgyvenimus, ir taip tam tikra prasme nuo to nesijausti geriau, tai žmonėms labai palengviname visą procesą. Kartu labai svarbu vaiką ir tėvus matyti ne kaip atskirus paslaugų gavėjus. Nes kartais, kai pagalba teikiama skirtingose vietose, tai yra irgi iššūkis. Tarkime, jeigu pagalbą šeimai teikiantys specialistai tarpusavyje nesikalba, kartais gali netgi skirtingai matyti situaciją ir nesikalbėdami taikyti skirtingas taktikas, kas irgi neretai būna ne pats tikslingiausias būdas“, – mintimis dalijosi vicemerė.

Savo ruožtu organizacijos „Gelbėkit vaikus“, kuri jau ne vienerius metus koja kojon žengia kartu su „Viena stotele“, Vaiko ir šeimos centro vadovė Ivona Bukovska priduria, kad šeimos krizių centras efektyviai teikia pagalbą ir dėl čia taikomų naujoviškų metodų.

„Vienoje stotelėje“ nuolat diegiami inovatyvūs pagalbos vaikui ir jo šeimai metodai, kurie prisideda prie paslaugų plėtros ir individualizuotų šeimų poreikių patenkinimo. Tai ypač svarbu, nes kiekvienos šeimos situacija – unikali, o naujų metodų diegimas padeda rasti dar vieną neišbandytą sprendimo būdą. Taip galime geriausiai atliepti unikalius unikalios šeimos poreikius“, – sakė specialistė.

Svarbiausia – būti išgirstiems

O štai šeimos krizių centro „Viena stotelė“ vadovė Božena Narkun džiaugėsi, kad ši vieta po vienu stogu jungia ne tik skirtingus specialistus, bet ir organizacijas, tokias kaip „Gelbėkit vaikus“. Anot centro vadovės, juos visus jungia bendri paslaugų gavėjai, kuriems reikia pagalbos. Tačiau, kaip sako centro vadovė, didžiausia pagalba žmonėms dažniausiai yra ne suteiktos paslaugos, o „Vienos stotelės“ požiūris į kiekvieną, peržengusį jų durų slenkstį, – specialistai stengiasi žmogui ne pakirpti sparnus, o išmokyti juos skristi.

„Žmonės išeina ir džiaugiasi, kad rado vietą, kur gali gauti pagalbą. Tačiau jiems svarbiausia, kad jis pagaliau buvo išgirstas. Kad jį kažkas pagaliau mato. O kai jis jaučiasi matomas, išgirstas, tai reiškia, kad jis, nors ir turi dirbti su savimi, gali daug lengviau priimti pagalbą“, – pasakojo ji.

Centras teikia keturias pagrindines paslaugas, kurios atliepia svarbiausius poreikius ir dažniausiai ištinkančias krizes. Čia pagalbą gali gauti tėvai, kurie sulaukė šeimos pagausėjimo – centre jie mokosi, kaip gyventi su nauja role, kaip išgyventi santykių krizę ir panašiai. Taip pat „Viena stotelė“ dirba su tėvais, kurių vaikai išgyvena paauglystės periodą. Centre tėveliai mokosi paleisti savo vaikus ir juos tinkamai suprasti.

Taip pat centras įnirtingai dirba su skyrybų procesą išgyvenančiais tėvais ir tuo, kas laukia jau išsiskyrus. Taip buvę sutuoktiniai mokosi, kaip išlikti tėvais net nutraukus romantinius santykius.

„O ketvirtoji paslauga yra krizinis apgyvendinimas. Prieš dvejus metus mes įkūrėme vieną centrą, kuriame yra penki kambariai, talpinantys apie 20 žmonių, o rugsėjį duris atvėrė antrasis centras, taip pat skirtas būtent šiai paslaugai. Jie yra šalia vienas kito – Nadruvos g. 13 ir 15. Čia apgyvendiname šeimas, tėvus ar mamas, kurias ištiko krizė, neturi, kur gyventi ar kaip startuoti gyvenime“, – sakė B. Narkun.

O štai „Gelbėkit vaikus“ atstovė Ivona Bukovska dalijosi sėkmingais krizinio apgyvendinimo atvejais.

„Čia žmonės sulaukia visapusiškos ir reikalingos pagalbos, kurią gavę gali grįžti į sau įprastą ar net geresnį kasdienį gyvenimą. Štai pavyzdžiui, turėjome tėtį, kuris gavęs apgyvendinimo paslaugas kartu su pradinuke dukrele, galėjo atsitiesti, atkreipti dėmesį į esamas problemas ir pasiryžti jas spręsti“, – džiaugėsi ji.

Vis tik, kaip tikino B. Narkun, nors paslaugos vis tobulinamos, o skirtingų specialistų darbas po vienu stogu užtikrina tinkamą veiksmų koordinavimą, ne visi atvejai baigiasi laimingai – centras susiduria ir su iššūkiais.

„Turbūt vienas pagrindinių iššūkių yra paslaugų gavėjų požiūris, kad pagalba reikalinga kažkam kitam. Ar tai jų auginamam paaugliui, ar tai buvusiam sutuoktiniui, bet ne jam pačiam. Ir dažniausiai procesas tik tada pradeda judėti, kažkas ima keistis, kai žmogus susikoncentruoja į save, ima galvoti, ką jis galėtų kitaip daryti, kaip kitaip galėtų reaguoti ir mažiau dėmesio kreipia į kitą asmenį“, – atviravo ji.

Tačiau tai, kad vien per praėjusius metus į centrą kreipėsi beveik pusė tūkstančio asmenų, kuriems jie galėjo padėti, vadovę nuteikia optimistiškai. Ir pasidalijo, kad viliasi, jog ateityje galės padėti dar daugiau sutuoktinių ar besiskiriančių porų – taip užtikrinant, kad visi vaikai turės šeimas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos