Dr. Giedrė Širvinskienė: Vaida, jau daug metų dirbate Austrijoje su vaikais ir šeimomis, ten apgynėte ir daktaro disertaciją apie mažų vaikų psichopatologiją ir tarpusavio santykius šeimoje. Taip pat atvykstate į Lietuvą savo patirtimi dalintis su Lietuvos specialistais, domitės ir tuo, kas vyksta Lietuvoje vaiko teisių apsaugos sistemoje. Papasakokite šiek tiek apie savo darbo pobūdį ir patirtį, bei kas paskatino susidomėti šiomis temomis?
Dr. Vaidilutė Asisi: Austrijoje jau aštuoniolika metų, dabar gyvenu ir dirbu Vienoje. Pirmą kartą į šią šalį atvykau 1998 m. dalyvauti Grace vykusioje metinėje vokiškai kalbančių šalių mažų vaikų psichinės sveikatos konferencijoje ir seminare „Mažų vaikų psichikos sutrikimai ir motinos ir vaiko ryšys“.
Jau seniai domina, kaip mažų vaikų psichinės raidos ypatumai susiję su tėvų ir vaikų santykiais: pvz., tėvai ieško pagalbos dėl vaiko problemų, bet mes, specialistai, paties vaiko sutrikimo nerandame ar negalime įvardyti diagnostikos terminais, tačiau pastebime akivaizdžius bendravimo sunkumus. Šia tema – „Mažų vaikų psichikos sutrikimai ir tėvų-vaikų santykiai“ – apgyniau daktaro disertaciją Graco Karl‑Franzens universitete, klinikinį tyrimą dariau Graco Vaikų klinikos Psichosomatikos skyriuje.
Ypač svarbu, kad ankstyvieji emocijų ir elgesio sutrikimai (nenumaldomas klyksmas, atsisakymas valgyti, negebėjimas užmigti, kiek vėliau sunkus prisitaikymas prie aplinkos, agresyvus ar destruktyvus elgesys ir t. t.) būtų nustatomi būtent tėvų ir vaikų santykių kontekste (niekada izoliuotai) – šiame ankstyvame amžiuje vaikas yra labai priklausomas nuo savo pirminės aplinkos. Kuo anksčiau šios problemos prasideda ir kuo jų daugiau vienu metu, ir kuo ilgiau tęsiasi, tuo didesnį stresą tai sukelia tėvams (net ir labai rūpestingiems) ir trikdo gebėjimą būti pakankamai gerais tėvais.
Paprastai dalis kūdikių ir mažų vaikų problemų yra laikinos – šie sunkumai nesukelia didesnių vaiko raidos nukrypimų, jei tėvams pakanka jėgų ir gebėjimų juos įveikti arba jei tėvai sulaukia pagalbos, pvz., iš artimųjų arba – ir tai itin svarbu – iš specialistų. (Nedidelė dalis – ankstyvųjų psichiatrinių sindromų pradžia.)
Jei šeimai pritrūksta pagalbos, kyla grėsmė, kad prasidės negatyvus tėvų ir vaikų tarpusavio santykių ciklas: vaikų (savi)reguliacijos ar elgesio sunkumai sukelia tėvams beviltiškumo ir bejėgiškumo jausmus, chronišką nuovargį, provokuoja netinkamą jų elgesį (ir šiurkščias bausmes), o toks tėvų elgesys toliau savo ruožtu pastiprina vaikų problemas ir, jei neišeinama iš šio užburto rato, didėja vaikų psichinės raidos sutrikimų rizika. Pati baisiausia tokios tarpusavio įtampos pasekmė – kūdikio supurtymas.
Dar situacija pasunkėja, jei tėvai patys serga psichikos ligomis. Kita vertus, geras motinos ir vaiko ryšys, tėvų meilė ir pakankamai geri tėvystės įgūdžiai vaiko raidą veikia palankiai: dažnai gali net susilpninti (įgimto pvz., neurologinio ar psichikos) sutrikimo pasireiškimą ir neleidžia atsirasti antrinių problemų.
Mano tyrimo rezultatai patvirtino mažų vaikų (2–3,5 m.) psichikos sutrikimų ryšį su tėvų ir vaikų tarpusavio santykių sunkumais. Tėvai linkę kreiptis į specialistus pagalbos tada, kai akivaizdžios ne tik vaiko elgesio ar emocinės problemos, bet ir kai jau matomi aiškūs tarpusavio santykių sutrikimo požymiai (vyrauja neigiamos emocijos, tėvai nebepajėgia valdyti vaiko elgesio ir kt.). Kuo tėvų stresas, patiriamas iš santykio su vaiku, didesnis (abu tėvai ar vienas iš jų vaiko elgesį suvokia kaip probleminį) ir kuo labiau šeima stokoja socialinės paramos – tiek iš artimųjų, tiek iš pagalbos institucijų, – tuo prastesni tarpusavio santykiai.
Todėl vienareikšmiškai galima teigti, kad pagalba šioms šeimoms – ypač kuo mažesnis vaikas – tai kartu ir vaikų psichinės raidos, ir tarpusavio santykių sutrikimų, ir prievartos prieš vaikus prevencija.
Kai ateina su rūpesčiais dėl vyresnių vaikų, tai dažnai matai, kad jau daug praleista.
Dirbu su vaikais iki maždaug 12 metų amžiaus ir su šeimomis. Žinant, kaip vaikų psichinės raidos problemos siejasi su tėvų ir vaikų santykiais, galima padėti pasiekti, kad šie santykiai būtų geresni, – taip sumažėja vaikų elgesio problemų. Jei tėvai kreipiasi pagalbos, kol vaikai dar visai maži, visi džiaugiamės greitais pokyčiais.
Kai ateina su rūpesčiais dėl vyresnių vaikų, tai dažnai matai, kad jau daug praleista (laiku nesuteikta tinkama pagalba ar nepranešta vaiko teisių tarnyboms). Kai problemos įsisenėjusios, tenka susidurti ir su smurtu, ir su metų metais trunkančiais konfliktais šeimoje, ir su netinkamu tėvų elgesiu, tokiu, kaip vaiko mušimas, – tada reikia galvoti, kaip elgtis.
Be kita ko, pagal Austrijos įstatymus (psichologų darbo, pagalbos vaikams) psichologai gali patys nuspręsti, ar pranešti vaiko teisių tarnyboms, jei tėvai prisipažįsta pakėlę ranką prieš savo vaiką (ar vaikas apie tai prasitaria). Patys įvertiname (tariamės su kolegomis) ir prisiimame atsakomybę, ar savo pagalba galime sustabdyti netinkamą tėvų elgesį.
– Kalbate apie tai, kaip pradžioje nežymios problemos nesprendžiamos tampa didelėmis, įsisenėjusiomis, o socialinės ir psichologinės pagalbos vaikui ir šeimai trūkumas gali tapti priežastimi to, kad tėvai ima taikyti smurtą prieš vaikus. Manau, tai labai svarbu. Man pačiai nemažai tenka dirbti su nėščiosiomis ir pagimdžiusiomis motinomis.
Pvz., žinome, kad socialinio palaikymo iš artimųjų trūkumas moteriai šiuo jautriu laikotarpiu gali padidinti pogimdyminės depresijos riziką. O ja sergant, sutrinka ryšio su vaiku formavimasis, gali kilti net minčių apie vaiko sužalojimą. Tačiau suprantame, kad šiuo atveju reikalinga pagalba moteriai gydant pogimdyminę depresiją, tuo pačiu tai reikš ir galimybę atstatyti mamos-vaiko ryšį. Tokioje situacijoje būtina kuo ankstesnė pagalba, ją suteikus, užtikriname ir vaiko gerovę. Smurtas prieš vaiką turi savo priežastis, kurias pirmiausia reikia suprasti ir šalinti.
Būtų svarbu, kad institucijų intervencija į šeimos sistemą, jei tik įmanoma, pirmiausiai prasidėtų nuo pagalbos, neatskiriant vaiko nuo šeimos, o vaiko paėmimas iš šeimos būtų tik išimtiniais atvejais. Tačiau stebint vaiko teisių apsaugos sistemos veikimą Lietuvoje šiuo metu, o ir susiduriant su konkrečių šeimų atvejais, susidaro įspūdis, kad kartais labiau skubama bausti tėvus, nei padėti šeimai.
Kaip manote, ar įmanoma, netgi jei tėvai netinkamai elgiasi su vaikais, rasti būdų, kaip užtikrinti vaikų gerovę neatskiriant jų nuo šeimos? Kokia Austrijos patirtis, koks pagalbos sistemos vaidmuo siekiant apsaugoti vaikus nuo smurto?
– Netinkamo elgesio su vaiku priežastys labai įvairios – nuo aiškiai matomų (akivaizdžiai grubus elgesys šeimoje, atvira agresija, tėvų asmenybės ypatumai ir psichikos ligos, nešvara ir netvarka ir pan.) iki subtilių, paslėptų dalykų (tėvų vaikystėje patirta trauma trukdo užmegzti santykį su vaiku; išoriškai „gera“ šeima, išsilavinę tėvai, bet nerealūs lūkesčiai iš vaikų ir reikalavimai jiems, žeminimas ir kt.).
Būčiau linkusi į smurtą prieš vaikus pirmiausia žiūrėti per santykių prizmę: kartais tėvų ir vaikų santykiai taip smarkiai sutrikę, kad tėvai (stipresni) griebiasi prievartos prieš vaiką (silpnesnį) arba jį ignoruoja, arba jo tinkamai neprižiūri. Tačiau iki tokių pasekmių yra daugybė etapų, kuriuose galima ir būtina atpažinti rizikas vaiko psichinei ir fizinei gerovei. Taip užkertamas kelias vaikų elgesio, pažintinės, emocinės ir socialinės raidos sutrikimų atsiradimui (ar bent jau jie sušvelninami) ir smurtui prieš vaikus.
Svarbu žinoti, kaip šie dalykai vienas su kitu susiję. Tai, manau, viena iš kompetencijų, kurių reikėtų darbuotojams, sprendžiantiems vaiko saugos klausimus.
Kartais tėvų ir vaikų santykiai taip smarkiai sutrikę, kad tėvai (stipresni) griebiasi prievartos prieš vaiką (silpnesnį) arba jį ignoruoja.
Drįstu manyti, kad didžiausia problema Lietuvoje yra tai, kad, stokojant daugybės pačių įvairiausių pagalbos galimybių šeimai, belieka dichotominis (t. y. kada renkamasi iš dviejų galimybių) problemos sprendimo būdas – paimti vaiką iš šeimos arba jo nepaimti.
Esu įsitikinusi, kad yra daugiau kelių – pirmiausia, kaip Jūs ir sakote, įvertinti, ar galima pagalba, vaiko nepaėmus iš šeimos, ir tą pagalbą suteikti kuo skubiau.
Tiek Austrijos, tiek Vokietijos teisiniai dokumentai* nurodo, kad pagalbos vaikams sistema (t. y. valstybės atstovas) skirta apsaugoti vaikus ir jaunuolius nuo pasekmių ir sutrikimų, galinčių atsirasti dėl skurdo, nepriežiūros ir aplaidumo, (valdžios) įgaliojimų perviršijimo, piktnaudžiavimo, smurto, išnaudojimo ir kt. Tėvai neturi būti palikti vieni su savo problemomis, bet – tiek nėštumo laikotarpiu, tiek visais vaiko raidos tarpsniais – gali (ir privalo) naudotis įvairiais (socialinės, psichologinės, medicininės) pagalbos būdais.
Jeigu jau kalbame apie teisinius aktus, tai norėčiau pateikti keletą formuluočių iš Austrijos pagalbos vaikams ir jaunimui įstatymo (atnaujinto 2013 m.)**: Vaikai ir jaunuoliai turi teisę į ugdymą ir auklėjimą... Įsipareigojama (t. y. įsipareigoja valstybė) pagelbėti tėvams (ir kt. už vaikų auklėjimą atsakingiems asmenims) auklėti ir prižiūrėti vaikus, užtikrinant informacijos (pvz., apie pozityvaus auklėjimo principus) ir konsultacijų gavimą, jų prieinamumą ir gerinant socialinę aplinką. Jei tėvai nepajėgia užtikrinti vaiko gerovės patys, garantuojama auklėjimo pagalba.
Jugendamt (analogiška tarnyba kaip Vaiko teisių apsaugos tarnyba Lietuvoje) pagalbą suteikia drauge su švietimo, sveikatos ir socialinėmis institucijomis. Į šeimos teises ir santykius galima įsikišti tiek, kiek tai būtina užtikrinant vaiko gerovę ir, kaip numato žmogaus teisės (piliečių teisių įstatymas).
Numatomos šios galimybės:
1) Jei vaiko gerovei kyla grėsmė, ir galima tikėtis, kad vaikas galės būti apsaugotas nuo grėsmės, likdamas gyventi šeimoje ar kitoje jam įprastoje aplinkoje, vaikui turi būti užtikrinta pagalba (tinkamas auklėjimas). Pagalba apima tokias priemones, kaip ambulatorinės paslaugos, reguliarūs vizitai namuose ar pas gydytoją ir, jei būtina, kontakto su asmenimis, keliančiais vaikui grėsmę, apribojimas. Tėvai įpareigojami laikytis tarnybų nurodymų.
2) Jei vaiko gerovei kyla grėsmė, ir vaikas gali būti apsaugotas nuo grėsmės tik rūpinantis juo už šeimos ribų (ar kitos jam įprastos aplinkos ribų), vaikui užtikrinama pagalba, vaiko auklėjimą (teisę auklėti) oficialiai pavedant vaikų ir jaunimo pagalbos tarnyboms. Vaikas perduodamas (pirmiausia) artimųjų (už pirminės šeimos ribų) priežiūrai, globėjų šeimoms ar socialinėms-pedagoginėms institucijoms, kurios turi užtikrinti adekvatų ugdymą ir auklėjimą.
Taigi, tiek Austrijos, tiek Vokietijos įstatymais siekiama užtikrinti vaiko gerovę, pirmiausia suteikiant pagalbą vaikui ir jo šeimai, grėsmę ir pavojų įvertinant individualiai. Pagal grėsmės vaiko saugumui egzistavimą ir esamą ar galimą (prognozuojamą) žalą priimami sprendimai ir parenkamos priemonės.
Jei šeima pateko į Jugendamt akiratį, ji bus kontroliuojama, bet ne visada baudžiama. Taip siekiama išvengti neteisėto vaikų paėmimo iš šeimos. Tam priimtas ir taip vadinamas „keturių akių principas“ – apie vaiko atskyrimą nuo tėvų nesprendžia vienas vienintelis specialistas (išskyrus ypatingus atvejus), antrasis – bet kuriuo atveju itin patyręs savo srities žinovas ar tarnybos vadovas.
– Įdomu, kad skiriasi paties įstatymo pavadinimas: Austrijoje – pagalbos vaikams ir jaunimui, Lietuvoje – vaiko teisių apsaugos. Pats įstatymo pavadinimas Austrijoje suponuoja, kad pagrindinis dėmesys – kaip padėti vaikui, apie tai ir kalbate. Norėtųsi tikėti, kad Lietuvoje sieksime įstatymu užtikrinti vaiko ir šeimos gerovę, pagalbą, o neliksime susitelkę vien į vaiko apsaugą nuo grėsmių, kildinamų iš tėvų netinkamo elgesio ir aplinkybių šeimoje, kurios kartais nuo tėvų visai nepriklauso.
Išties, šeimos poreikius atitinkanti pagalba yra svarbi netinkamo elgesio su vaiku prevencija. Siekio užtikrinti vaiko gerovę negalima supaprastinti, paliekant tik vaiko aplinkos saugumo ir grėsmės vertinimą bei sprendimą, paimti vaiką iš šeimos ar ne. Nes iš tiesų tai yra labai sudėtingų procesų ne tik šeimoje, bet ir visoje visuomenėje atspindys. Juk šeima nėra uždara sistema.
Vaiko raida ir tai, kas vyksta šeimoje, tėvų ir vaikų santykyje, taip pat yra veikiama platesnės aplinkos, – to, kas vyksta mokykloje, tėvų darbuose, socialinės politikos srityje, ir kiek šios sritys šeimai yra paramos, o kiek streso šaltiniai, kurį šeimos nariai „parsineš į namus“.
Ilgą laiką besitęsusį pagalbos prieinamumo trūkumą Lietuvoje galime laikyti ir daugelio opių problemų visuomenėje veiksniu. Ir smurtas vienų tų skaudžių problemų. Tikrai bet koks smurtas prieš vaiką yra nepateisinamas, vaiko mušimas yra netinkama auklėjimo priemonė, žalojanti vaiką ir reikia ieškoti visų būdų, kaip tai sustabdyti.
Tačiau iš kitos pusės, ar nepagrįstas vaiko atskyrimas nuo tėvų negali tapti kitokios, tačiau taip pat traumos patirtimi? Tiek prieraišumo teorijos kūrėjas J.Bowlby, tiek naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad vaiko atskyrimas nuo tėvų kelioms savaitėms ar mėnesiams ankstyvame amžiuje turi pasekmių jo emocinei sveikatai. Tad įvertinti kiekvieną situaciją, procesus šeimoje ir priimti sprendimą, kokių institucinių intervencijų šeimai reikia, ar reikia vaiką atskirti nuo šeimos, reikia išties didelių ir gana specifinių kompetencijų.
Kokie specialistai, Jūsų manymu, turėtų spręsti šiuos klausimus – būtinas vaiko paėmimas iš šeimos, ar ne, ir jeigu būtinas, tai kaip tai turėtų vykti?
– Tiek nepriežiūra šeimoje (pvz., vaiko kenčiamas alkis suvokiamas kaip skausmas ir sukelia stresą visam jo organizmui), tiek smurtas – nesvarbu, ar fizinis, ar seksualinis, ar psichologinis, tiek vaikų palikimas neribotam laikui pas kitus žmones (pvz., tėvams išvykus gyventi į užsienį), tiek neapgalvotas vaiko paėmimas iš šeimos traumuoja vaiką.
Streso poveikis vaiko organizmui priklauso nuo stresoriaus intensyvumo ar traumos trukmės, vaiko amžiaus, vaiko asmeninių savybių ir dar kitų faktorių, ypač apsauginių (pvz., jei yra geras ir saugus ryšys su bent vienu vaiką prižiūrinčiu asmeniu), buvimo ar nebuvimo ir traumuojančios patirties (pvz., smurto).
Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad vaiko atskyrimas nuo tėvų kelioms savaitėms ar mėnesiams ankstyvame amžiuje turi pasekmių jo emocinei sveikatai.
Nėra lengva numatyti, ar vaikas, likdamas gyventi su savo biologiniais tėvais (ar vienu iš jų), stokojančiais tėvystės įgūdžių, patirs prievartą, ar bus sutrikdoma jo raida, kils pavojus jo gyvybei. Tokias šeimas Austrijoje globoja (ir kontroliuoja) socialiniai darbuotojai ar šeimos konsultantai.
Ar įmanoma ir, jei taip, ko reikia, kad vaikas liktų gyventi savo šeimoje, jei yra žinoma, kad tėvai taikė šiurkščias auklėjimo priemones? Siekiant atsakyti į šį klausimą, įvertinami šeimos resursai, tėvystės įgūdžiai, tėvų motyvacija, kontekstas, pvz., ar tai vienkartinis įvykis, ar tai streso pasekmė, ar chroniška nepriežiūra ir grubus auklėjimo stilius; buitinės aplinkos saugumas, taip pat saugumas ar jo stoka tėvų ir vaikų santykiuose. Ir, kaip jau minėjau, svarbiausia – ne tik pasiūloma adekvati pagalba, bet ir tėvai (pagal įstatymą) įpareigojami ją priimti.
Kiekvienos šeimos poreikiai paprastai labai skiriasi: pvz., jei šeima gyvena labai skurdžiai, ieškoma galimybių skirti socialinį būstą; jei stokoja auklėjimo įgūdžių, tėvai privalo lankyti individualias konsultacijas ar konsultantas ateina į namus, vaikui suieškoma (nemokama) ugdymo įstaiga; jei tėvas smurtauja, jam draudžiama likti šeimoje, prisiartinti prie namų, darželio (nurodomas net atstumas), arba moteris su vaikais gali apsigyventi moterų namuose, kurių adresas įslaptinamas; jei vaikas turi raidos problemų, jis siunčiamas į raidos ambulatoriją, jei tėvai (ar vienas iš jų) turi psichikos problemų, siūlomas suaugusiųjų psichiatras ar psichologas ir kt.
Vaiko paėmimas iš šeimos kai kuriais atvejais yra neišvengiamas (biologinė tėvystė dar nieko nepasako apie pajėgumą auginti vaikus). Jei, tarkim, visos pagalbos galimybės išsemtos, kaip atpažinti tinkamiausią laiką, kada vaikas turi būti paimamas iš šeimos?
Galima galvoti taip: vaiko artimiausia aplinka yra jo tėvai, turintys užtikrinti saugumą. Kiekvienas organizmas, taigi ir mažas vaikas, turi įgimtas adaptacines galimybes susidoroti su nepalankiu išoriniu poveikiu (tam tikrais neišvengiamais įvykiais) – vadinkime tai „normaliu“ stresu. Padidintą streso poveikį gali sušvelninti pakankamai gera artimiausia santykių aplinka.
Svarbiausia – ne tik pasiūloma adekvati pagalba, bet ir tėvai (pagal įstatymą) įpareigojami ją priimti.
Tačiau, jei ši aplinka nesugeba apsaugoti vaiko ar netgi pati kelia vaikui grėsmę (jo kilmė labai įvairi: chroniškas tėvų stresas, pvz., dėl nepriteklių, nedarbo, ilgalaikio nuovargio (tiek darbe, tiek su vaiku); tėvų psichinės ligos, vaikystėje patirtos jų pačių psichinės traumos, nepriežiūra, grubus elgesys ir t. t.), vaiko adaptacinės galimybės sutrinka.
Jei toks stresas stiprus ir chroniškas (vadinamas toksiniu, nes ne visas stresas yra žalingas), atsiranda psichinės raidos ir psichosomatinių sutrikimų. Kas vyksta vaiko organizme? Kinta (dažniausiai padidėja) kortizolio (streso hormono) lygis, atsiranda pokyčių vaiko biologinėse sistemose (smegenų struktūrose, imuninėje, endokrininėje ir kt. sistemose, taip pat chromosomų ir genetiniu lygmeniu). Kuo didesni pakitimai organizme, tuo sunkiau ką nors pakeisti, kartais jie yra visai negrįžtami (nebeįmanoma pasiekti geros psichinės sveikatos). Stresas ir trauma perduodami iš kartos į kartą.
Tai žinodami, mes – specialistai – privalome suteikti pagalbą kuo anksčiau arba paimti vaiką iš šeimos, jei kitų alternatyvų nebėra. Jei to nepadarysime, vėliau teks susidurti su skaudžiomis pasekmėmis. Reikia atsižvelgti į vaiko raidai būdingus jautrius periodus, pvz., prieraišumo ryšys formuojasi jau per pirmus tris gyvenimo mėnesius ir iki pirmųjų metų pabaigos nusistovi gana stabilus vaiko santykis su jį prižiūrinčiu asmeniu; vaiko kalbos raidai labai svarbūs pirmieji dveji–treji metai ir kt.
Jei tėvai šiuo laikotarpiu nesukuria pakankamai gero santykio su vaiku (o santykis yra pats svarbiausias stimulas vaiko raidai), vaiko raida bus nepalanki, tam tikros funkcijos nesiformuos ar bus nepakankamos (pvz., tėvų ir vaikų santykių sutrikimai siejami su vaiko kalbos raidos sulėtėjimu, menkais pažintiniais įgūdžiais, elgesio ir bendravimo problemomis, žemu savęs vertinimu ir t. t.).
Tai dar toli gražu nereiškia, kad vaikas negali augti savo šeimoje, bet labai dažnai, nesuteikus pagalbos, santykiai pašlyja tiek, kad baigiasi smurtu. Tai esminis dalykas. Nors atrodo labai paprasti dalykai, bet, manau, nebus per daug, jei priminsiu, kad dėmesys vaikui, tinkamas atsakas į jo poreikius, kaip dėmesio siekimas, ypač žvilgsnio kontaktas, kūno kontaktas, mylavimas ir t. t., yra gyvybiškai svarbūs sveikai vaiko raidai.
Kitas klausimas, kaip organizuoti perėjimą iš pirminės šeimos į globėjų šeimą, kad vaikas patirtų kuo mažiau papildomo streso, kaip (laikini ar nuolatiniai) globėjai pasirengę priimti vaiką? Jei tik įmanoma, būtina tinkamai paruošti ypač vaikus ir idealiu atveju tėvus. Tačiau ypatingais atvejais svarbiausias yra vaiko saugumas, ir pasiruošimams nebėra laiko. Trauma vaikui galima, jei jo perkėlimas į saugią aplinką vyksta šiurkščiai ir neapgalvotai.
Austrijoje vaikas paprastai pirmiausia patenka į krizių (vaiko apsaugos) centrą. Čia vyksta ir pasimatymai su tėvais, prižiūrint centro darbuotojams, – ne tik siekiant išsaugoti pvz., motinos ir vaiko ryšį ir vaiko netraumuoti (kol nėra galutinio teismo sprendimo), bet ir stebėti tėvų ir vaiko bendravimą, įvertinti santykio kokybę. Tai padeda priimti sprendimus ir planuoti tolesnes pagalbos priemones.
Trauma vaikui galima, jei jo perkėlimas į saugią aplinką vyksta šiurkščiai ir neapgalvotai.
Austrijoje Jugendamt socialiniai darbuotojai kiekvieną situaciją vertina labai individualiai, jei reikia, – konsultuoja psichologai. Vaiko saugumas ir jo poreikiai (o jie ne visada sutampa su tėvų norais) yra prioritetas.
Darbuotojams tenka spręsti nelengvas užduotis, todėl jų veikla aiškiai reglamentuota, keliami aukšti reikalavimai specialistų kvalifikacijai. Privalu žinoti ir šeimos, ir prieraišumo teorijas, vaiko raidos ypatumus, pozityvaus auklėjimo pagrindus, sugebėti įvertinti auklėjimo įgūdžius, tėvų ir vaikų santykius, turėti teisinių žinių, dalyvauti supervizijose, kaupti asmeninę patirtį (ne tik profesinę, bet ir tokius gebėjimus, kaip savirefleksija, galbūt asmeninėje terapijoje) ir atsakyti sau į klausimą, kodėl aš šį darbą dirbu.
Šie reikalavimai suformuluoti įstatyme, tarnybose gali dirbti asmenys, turintys socialinio darbo, socialinės pedagogikos, psichologijos, psichoterapijos ar panašią specialybę.
Ar nepagrįstą vaiko atskyrimą taip pat galėtume laikyti smurtu? Kaip minėjau, labai svarbūs keli aspektai, į kuriuos reikia atsižvelgti, esant būtinybei ir paimant vaiką iš jo pirminės (dažniausiai biologinės) šeimos, yra vaiko amžius ir paėmimo aplinkybės.
Pats ilgo atskyrimo faktas leidžia manyti, kad vaikai patyrė didžiulę traumą. Išlieka didelė tikimybė, kad, nesuteikus tinkamos psichologinės ar psichoterapinės pagalbos, susiformuos potrauminis streso sindromas. O jam ankstyvame amžiuje būdinga: užsitęsęs stiprus sujaudinimas ar bendro aktyvumo sumažėjimas, ribotas ar neįprastas gebėjimas žaisti, naktiniai košmarai, raidos sugebėjimų praradimas; agresyvumas ir bandymas provokuoti (pvz., bausmes) ir t. t. Tai rodo, kad vaiko prieraišumo sistema vis dar yra pavojuje ir streso lygis yra padidėjęs.
Manau, įvardydami šį sutrikimą kolegos tikrai nerizikuoja pasirodyti politiškai nekorektiški. Vaikams ir jų tėvams pagalba būtina iš karto, kai vaikai grąžinami, ir tai niekaip nesusiję su būtinybe tobulinti vaiko teisių apsaugos sistemą. Planuojant pagalbą svarbu pirmiausia leisti vaikams ramiai būti su tėvais. Būtų idealu, jei į namus ateitų psichologas (psichoterapeutas), o ne vaiko teisių specialistas (jis, nepaisant kvalifikacijos, siejamas su bausme, o ne su pagalba), svarbu, kad kiekviena kelionė į svetimą vietą vaikui neprimintų traumuojančio įvykio.
Kada vaiką, kuris po atskyrimo buvo sugrąžintas šeimai, galima leisti pvz., į darželį ar mokyklą? Ogi tada, kai jis bus tam pasirengęs, kai pats ims domėtis aplinka ir nebijos pasitraukti (fiziškai ir emociškai) nuo tėvų. Šiuos pokyčius tikrai sugebės pamatyti šeimą globojantis psichologas. O pagalbos (ir priežiūros) trukmė gali būti ir mėnuo, ir metai ar dar daugiau.
Kas dar gali nutikti tokiose šeimose, kai vaikai vis dėlto grąžinami tėvams? Galima tikėtis, kad mama po tokio įvykio ims stipriau glausti savo vaikus (gal intuityviai, o gal norėdama įrodyti sau ir kitiems, kad yra gera mama), skirti priežiūrai daugiau emocijų ir laiko (tai viena iš moters reakcijų į stresą – padidintas rūpestis savo artimaisiais).
Rūpintis sujaudintu vaiku, būti nuolat drauge – tai tikras iššūkis: vaikas irzlus, fiziškai „kabinasi“ prie mamos (tėvo), gali užmigti tik prisiglaudęs prie mamos, gali imti muštis ir t. t. (vaiko reakcijos priklauso ir nuo to, koks ryšys su jį prižiūrinčiu asmeniu buvo nusistovėjęs iki traumuojančio įvykio – šiuo atveju iki atskyrimo nuo šeimos). Iš tėvų tai reikalauja didžiulės kantrybės, supratimo, ką toks vaiko elgesys reiškia, gebėjimo susitvarkyti su iš šios situacijos kylančiomis emocijomis. Tai gali būti pyktis, nukreiptas tiek į asmenis, sukėlusias šią situaciją, tiek ir į vaiką, kuris kritiniais pervargimo momentais suvokiamas kaip šios situacijos kaltininkas.
Ypač sunku, jei tokia situacija tęsiasi ilgai; ji sekina tiek fiziškai, tiek emociškai, o šalia nėra nieko, kas galėtų pavaduoti (arba vaikas šių asmenų nepriima). T. y. šis sutrikimas trikdo ne tik vaiko raidą, bet ir visos šeimos funkcionavimą. Pozityvios tėvystės kursai šiuo atveju, deja, ne pirmo pasirinkimo priemonė.
Su tokiais pat sunkumais susiduria ir globėjai (ar kiti vaikui artimi asmenys), turintys pasirūpinti iš šeimos paimtais vaikais, kuriems dažnai jau būna susiformavęs, pvz., prieraišumo sutrikimas (pasireiškiantis elgesio ir emociniais sunkumais), kai vaikas staiga netenka ar ilgą laiką stokojo prieraišumo asmens arba šis asmuo neužtikrino vaiko fizinio ir, svarbiausia, emocinio saugumo. Gali būti, kad vaikas vengia suaugusiųjų ar visiškai be jokio pasirinkimo glaudžiasi prie visų, taip sukeldamas riziką, kad juo pasinaudos asmenys, turintys netinkamų užmačių.
Vaikai, ypač maži, pernelyg skubotai paimti iš šeimos, patiria psichologinę traumą, todėl reikia pagelbėti vaikams (ir tėvams) ją įveikti. Pagaliau, svarbu žinoti, kad jei visiškai draudžiami pasimatymai su tėvais, net jei šie išties smurtavo, vaikai jų pasiilgsta, pamiršta nuoskaudas, ima tėvus ir ankstesnius santykius su jais idealizuoti (ypač, jei sunkiai sekasi formuoti santykius su naujais globėjais ar auklėtojais). O tai labai trukdo užmegzti naują santykį ir suteikia papildomo emocinio nestabilumo.
Taigi, idealu, jei sprendimas, ar vaikas gali likti gyventi pirminėje šeimoje, ar reikia jam surasti naują saugią aplinką, gerai apgalvojamas dar prieš imantis veiksmų.
Svarbu žinoti, kad jei visiškai draudžiami pasimatymai su tėvais, net jei šie išties smurtavo, vaikai jų pasiilgsta, pamiršta nuoskaudas.
– Taigi, akivaizdu, kad ne tik netinkami elgesio su vaiku būdai, smurtas, bet ir nepakankamai pagrįstas ir apgalvotas vaiko paėmimas iš šeimos gali padaryti didelę žalą vaiko gerovei, tapti jam traumuojančia patirtimi, o vaiko išgydymui nuo šių pasekmių gali prireikti gal net ne vienerių metų.
Todėl būtina pirmiausiai ieškoti būdų kaip sukurti vaiko ir šeimos gerovės sistemą, kur pagalbai būtų teikiamas pirmumas ir tik jai nesuveikus galima būtų svarstyti vaiko paėmimo iš šeimos klausimą, išskyrus išimtinius atvejus.
Mano supratimu, yra svarbus aiškus priemonių diferencijavimas įstatyminiu lygmeniu, kokiomis aplinkybėmis galima padėti šeimai keistis neatskiriant vaiko nuo šeimos, o kada jau reikia atskirti vaiką iš šeimos.
Minėjote, kad Austrijoje jeigu tėvai kreipiasi pagalbos ir siekia pokyčių, tai specialistai apie tai, kad tėvai mušė vaiką, gali tarnyboms nepranešti, tokiu būdu prisiimdami atsakomybę sau (arba atsakomybę prisiima įstaiga, kurioje jie dirba). Vadinasi, Austrijoje sistema veikia taip, kad jei tėvai rūpinasi, stengiasi dėl vaiko, ieško pagalbos, tai jie gali jaustis saugūs ir nebijoti kreiptis į specialistus pagalbos, net jei padaro klaidų.
Tokia sistema grindžiama pasitikėjimo principu: pasitikima specialistais, kad jiems padedant situacija šeimoje gali gerėti, specialisto bendradarbiavimas su šeima taip pat grindžiamas pasitikėjimu, kad šeima siekia vaiko gerovės. Tokiu būdu, vaiko mušimas (ypač nedažnas, nesistemingas) nebūtinai tampa vaiko atskyrimo iš šeimos priežastimi. Tėvams nekyla nereikalingo ir papildomo nerimo dėl galimo vaiko atskyrimo nuo jų, nepakankamai įsigilinus į situaciją.
Vaida, kokios dar mintys Jums kyla galvojant apie vaikų gerovės ir teisių apsaugos situaciją Lietuvoje? Kokias dar problemas bei išeitis matote Lietuvai?
– Taip, tiesa – kaip minėjau, jei tėvai siekia pagalbos, ir specialistas mano, kad gali padėti tėvams ateity išvengti netinkamo elgesio, tuomet neprivalo informuoti Jugendamt. Tokiais atvejais, kai tėvai pakelia ranką prieš vaiką, tenka sverti labai atidžiai, ar galima šeima pasitikėti, ar tai nepasikartos, kokie šeimos resursai.
Visiškai sutinku, kad papildomas stresas tėvams, ir taip sunkiai įveikiantiems vaikų auklėjimo užduotis, visiškai nereikalingas. Grėsmė, kad galima netekti vaikų, neišmokys žmonių būti gerais tėvais. Priežastys, kodėl tėvai griebiasi fizinių bausmių ar smurto, kodėl neprižiūri savo vaikų, kaip ir kodėl sutrinka vaiko psichinė raida ir formuojasi emocijų ir elgesio sutrikimai, yra labai skirtingos – apie tai reikėtų diskutuoti plačiau ir atskirai.
Iš to matyti, kad turi būti diferencijuotos ir priemonės, kai tėvai nepajėgia užtikrinti vaiko saugumo poreikių ir palankių sąlygų tinkamai vaiko raidai ar elgiasi šiurkščiai ir neatsakingai.
Yra tėvų, kurie negali, o kartais ir nenori – bent jau konkrečiu laikotarpiu – auginti savo vaikų, ir vienintelė išeitis – rasti vaikams tinkamą šeimą. (Didžiajai daliai visuomenės sunku net įsivaizduoti, ką šeimose mato vaiko teisių tarnybų darbuotojai ar greitosios pagalbos medikai.) Bet yra tėvų, kurie nori dėl savo vaikų padaryti viską, tik nežino kaip, nes neturėjo pavyzdžio, iš ko galėtų mokytis. Ar valstybė gali jiems ką nors pasiūlyti?
Grėsmė, kad galima netekti vaikų, neišmokys žmonių būti gerais tėvais.
Taigi, už didelę dalį rizikų, pirmiausia skurdą (jis vienareikšmiškai siejamas su vaikų psichikos ir iš dalies psichosomatinėmis ligomis) ir socialinės paramos stoką, yra atsakinga valstybė ir visuomenė. Todėl neteisinga pirmiausia bausti šeimą (o dažnai tik ją), dėl to skaudžiausiai nukenčia vaikai.
Mudvi, Giedre, keliame klausimą, kuriame iškart slypi ir atsakymas: kaip sudėtingos psichologinės, psichiatrinės ir socialinės problemos šeimoje ir netinkamos visuomenės nuostatos, tarpusavyje susipynusios su teigiamos tėvystės patirties stoka ir traumomis, didėjant skurdui ir socialinei atskirčiai, taip pat trūkstant socialinės paramos, veda prie tokio tėvų ir vaikų santykių sutrikimo, kad tėvai praranda kontrolę ir nebeištveria, pakelia ranką prieš savo vaikus?
Šios problemos sumuojasi, kenčia vaikai. Šiuos priežastinius ryšius matome savo darbe, juos jau keletą dešimtmečių patvirtina tarptautinių tyrimų rezultatai, – taigi, už netinkamą tėvų elgesį dalį atsakomybės turėtų prisiimti ir valstybė, ir pati visuomenė.
Problema daug sudėtingesnė, grėsmių vertinimo lentelių tikrai nepakanka. Dabartiniai kūdikių ir mažų vaikų psichologijos ir psichoterapijos tyrimai visame pasaulyje atskleidė, kaip negydomos psichinės traumos perduodamos iš kartos į kartą, apie tai sukaupta daug literatūros – tiesiog privalu tai žinoti ir ja pasinaudoti!
Valstybės atsakomybė – tai tinkamų įstatymų priėmimas (uždraudžiant bet kokį smurtą) ir pagalbos institucijų kūrimas, sudarant sąlygas specialistams dirbti, finansavimo užtikrinimas ir visuomenės švietimas. Ir tai turi vykti tuo pačiu metu.
Diskusijos, besitęsiančios jau keletą metų, labai reikalingos, bet ar per šį laikotarpį atvėrė duris bent vienas naujas vaikų psichinės sveikatos, ar perinatalinės psichiatrijos (motinų su naujagimiais) centras, ar psichologinių paslaugų namuose tarnyba? Ekonominiu požiūriu ankstyvoji pagalba valstybei yra pati pigiausia. Priešingu atveju grįžtame į pradžią: tėvai nepajėgūs auginti savo vaikų, jiems pasiūlyti nėra ko, tuomet vaikus belieka atiduoti pajėgesniems.
Norėtųsi visuomenės solidarumo (jo Europoje žymiai daugiau), norėtųsi, kad stipresnieji pripažintų, kad silpnesniesiems (nepriklausomai nuo kilmės, tautybės, religijos, orientacijos ir pan.) reikalinga pagalba, ir tą pagalbą užtikrintų.
Afrikiečių patarlė sako: „vaikui užauginti reikia viso kaimo“, tai tokį „kaimą“ ir reikėtų sukurti. Reikia liautis idealizuoti ir teisinti anksčiau vyravusias auklėjimo patirtis apie tariamai „lengvą ir nežalingą“ pliaukšėjimą ar ignoruoti „nedidelių išgėrimų“ mažų vaikų akivaizdoje žalą. Į bandymus argumentuoti, kad vaikystėje muštieji išaugo dori piliečiai, norėtųsi atsakyti: „Ar įsivaizduojate, kuo būtumėte tapę, jei jūsų būtų nemušę?!“
Visuomenės atsakomybė – iš pradžių bent jau atvirumas tinkamoms (kai kuriems žmonėms visiškai naujoms) nuostatoms apie tarpusavio santykius (tiek tėvų su vaikais, tiek pačių suaugusiųjų, institucijų darbuotojų su klientais ir t. t.), mokantis bendrauti negrubiai, be agresijos, nežeminant, gerbiant silpnesniųjų ir vienas kito orumą – čia turėtume kalbėti ne tik apie vaikus, bet ir apie moteris, senelius, neįgaliuosius ir kt.
Ir nereikia pavydėti savo vaikams, kad jie užaugs laimingi, mylimi, jei sugebėsime sudaryti tam palankesnes sąlygas, – ir pagaliau galės nutraukti ciklą: neperduoti traumos ir streso kitai kartai.
Paaiškinimus vokiečių kalba galima rasti čia:
* http://www.kinderschutz-in-nrw.de/fuer-erwachsene/kindeswohl
** Austrijos (federalinis) įstatymas apie pagalbos šeimoms ir pagalbos auklėjant vaikus ir jaunuolius principus (Federalinis pagalbos vaikų ir jaunimui įstatymas B-KJHG 2013) Vok.: Bundesgesetz über die Grundsätze für Hilfen für Familien und Erziehungshilfen für Kinder und Jugendliche (Bundes-Kinder – und Jugendhilfegesetz 2013 – B-KJHG 2013)
https://www.jusline.at/gesetz/b-kjhg_2013/gesamt https://www.help.gv.at/Portal.Node/hlpd/public/content/171/Seite.1710006.html
