Tyla. Monologas nutrūko. Dar keliolika sekundžių žiūriu į nežinomo telefono numerio skaičius ekrane. Kartu jaučiu, kaip užplūsta susipynusių jausmų banga. Pirma, atpažįstu, koks sustingęs ir apsunkęs tapo mano kūnas. Iš trijų galimų reakcijų (KOVOK, BĖK, SUSTINK), šį kartą suveikė pastaroji. Vos vėliau, raumenims dar tik pradedant atitirpti, pastebiu kylantį pyktį ir norą ginčytis su skambinusiuoju.
Įtampai dar labiau besisklaidant, vietos atsiranda rūpesčiui bei nerimui dėl Beno: kaip jis, ar gyvas, kas jo laukia išsiblaivius? Kartu, kad ir kaip norėčiau to visai išvengti, mintimis įsispraudžia ir kaltė: galbūt tikrai kažką praleidau, nepastebėjau, kai paskutinį kartą kalbėjausi su juo kabinete?
Skambutis truko vos keletą akimirkų, bet to užteko, kad iš dalies susiliečiau su tuo, ką nuolat, tik žymiai intensyviau, išgyvena žalingai psichoaktyvias medžiagas (PAM) t.y. alkoholį, narkotines medžiagas, receptinius vaistus, vartojančių jaunuolių tėvai ar globėjai (toliau tekste naudosiu žodį tėvai, tačiau mintyje turėdamas ir globėjus).
Nė vienas priklausomas nuo PAM žmogus sąmoningai nesirinko būti priklausomu, nėra žemėje tokio kvailio, kuris norėtų susirgti priklausomybe.
Pyktis, kaltė, viltis, bejėgystė ir baimė, pyktis, kaltė, viltis, bejėgystė ir baimė ir t.t. – skausmingų jausmų karuselė, kuria spirale žemyn, link psichologinio išsekimo, ne vienerius metus sukasi žalingai PAM vartojančių jaunuolių tėvai ir artimieji, kartu nuolat tikėdamiesi greitų pokyčių ir chaotiško gyvenimo etapo pabaigos.
Nors ir pykstu ant Beno mamos už jos savavališką sprendimą nutraukti mūsų su Benu darbą, kartu jaučiu poreikį pasiūlyti pagalbą, kadangi galiu tik įsivaizduoti, su kokia neviltimi ir desperacija ji dabar susiduria.
Visgi retas tėvas kreipiasi psichologinės ar kitos emocinės pagalbos sau, o jei ir pradeda lankyti konsultacijas ar psichoterapiją, tai dažniausiai vildamasis psichologo ar terapeuto kabinete pakeisti savo vaiką ar jo elgesį.
Tikras iššūkis paskatinti tėvus, kasdien matančius, kaip jų vaikai klimpsta į liūną, išgyvenančius bejėgystę tam sukliudyti, tačiau kartu ir didžiulį poreikį veikti ir gelbėti, sugrįžti į save: į savo kūną, jausmus ir mintis – pamatyti save, užsisukusį tų pačių elgesio ir jausmų verpete.
Mintyse girdžiu Beno mamą, kuri šaltu balsu man taria: „Ką jūs čia kalbate? Mano namas dega, o jūs man siūlote atkreipti dėmesį į tai, ką jaučiu. Nebėra laiko mano jausmams, dabar reikia veikti ir greitai. Duokite man naują metodiką, gerą patarimą ar galų gale parekomenduokite gerą specialistą, kuris jį įtikintų nustoti vartoti.“
Štai ką tarp mandagių dialogo eilučių dažniausiai nori pasakyti – išrėkti pavargę tėvai, kuomet pirmą kartą susitinkame mano kabinete.
Darbas prasideda nuo pirmųjų sekundžių: jau šiame konsultacijos etape privalau save sustabdyti, nes karuselė į save traukia visu smarkumu: kyla nerimas ir poreikis patarti, gelbėti, ieškoti išeičių, įvairių jaunuolio elgesio kontrolės galimybių, žodžiu, atsisėsti kartu ir suktis.
Privalau priminti pirmiausia sau, o vėliau informuoti ir klientą, kad neturiu patarimo ar metodo, kaip greitai ir kokybiškai pakeisti kito žmogaus (šiuo atveju jūsų vaiko) elgesį. Negaliu atliepti šių lūkesčių, kartu tikiu, kad tie, kurie sakosi galį atliepti, yra tik pasipinigauti iš svetimo skausmo siekiantys aferistai.
Sustojęs ir įsisąmoninęs, kas esu ir ką, kaip psichologas, galiu pasiūlyti, kviečiu pabandyti pasidomėti ir pasirūpinti savo jausmais – surizikuoti neskubėti bent šią valandą, kol kalbėsimės. Kartu svarbu atkreipti dėmesį, kad jeigu karuselėje tėvai gyvena jau ne vienerius metus, dažniausiai jie jau yra išbandę daugiau mažiau viską, siekdami sukontroliuoti vaiko elgesį ir bet koks mano patarimas būtų sutiktas su reakcija: „jam šitas neveikia“.
Noriu būti suprastas teisingai – konsultacijose nesiekiu klientų stabdyti nuo bandymo kontroliuoti vaikus, kartu nenoriu ir prie to prisidėti ar tuo labiau skatinti. Mano poreikis išklausyti ir šalia pakviesti išbandyti kitą kelią, kuris, nors ir nėra patrauklus ir orientuotas į greitus rezultatus bei gi neretai skausmingas, tačiau įgalinantis išlipti iš karuselės, įgalinantis pokyčiams.
Mano poreikis išklausyti ir šalia pakviesti išbandyti kitą kelią, kuris, nors ir nėra patrauklus ir orientuotas į greitus rezultatus bei gi neretai skausmingas, tačiau įgalinantis išlipti iš karuselės, įgalinantis pokyčiams.
Mano supratimu, tėvas, kuris rūpinasi savo jausmais, lankydamas psichoterapiją ir/ar savitarpio pagalbos grupę, turi didesnę tikimybę kurti sveiko santykio su aplinka erdvę. Būtent gebėjimas kurti sveiką santykį su PAM vartojančiu jaunuoliu gali PRISIDĖTI (bet neužtikrinti) prie didesnės tikimybės jam ar jai keistis – ieškoti pagalbos sau.
Gali skambėti sudėtingai. Pasitelkime metaforą, kurioje vaikas būtų augalas, o tėvai – vazonėlyje esančios žemės. Nesu geras sodininkas, žinau tai, nes draugai dovanoja augalus, kurių nereikia arba beveik nereikia laistyti, tačiau, manau, pavyks perteikti esmę.
Visų pirma, ar augalas auga taip, kaip žemėms norisi? Ar žemės gali sukontroliuoti, kur kerosis augalo šaknys ir į kur stiebsis lapai? (Čia tokie retoriniai pamąstymai.) Tačiau akivaizdu, kad jei gerėja žemės kokybė vazonėlyje, augalas irgi turi galimybę/ didesnę tikimybę keistis.
Svarbu pabrėžti, kad tik tikimybę, nes be žemės, augalo vystymuisi įtakos turi ir aplinka. „Sakote, kad esu nederlinga žemė? Sakote, kad esu bloga mama? Jam visko užtenka: aprengtas, pavalgydintas, telefonas, planšetė, viskas supirkta, už būrelius moku, niekur nevaikšto, kišianpinigiai kasdien duodami, prie namų ruošos neprisideda, pas daktarus vedžioju, į mokyklą aiškintis einu. Ko jums dar iš manęs trūksta?“ – bandau atspėti galimą Beno mamos reakciją.
Ką jai atsakyčiau? Pagaunu savyje kylančią spontanišką reakciją teisintis arba pajuokauti (šiek tiek ironizuojant), kad jei nesutariame, kokia suknelės spalva, tai labai normalu nesutarti ir dėl to, ką vienas sako, o ką kitas girdi.
Nuraminęs impulsyvaus sąmojo apraiškas, svarstau, jog visai gali būti, kad visus šiuos argumentus, turinčius paneigti blogos mamos įvaizdį, ji sako ne man, o sau. Gal ji teisinasi prieš save, o ne prieš mane.
Mano mokslas sako, kad tėvai auginantys vaikus, kurie rizikingai ar žalingai vartoja PAM, neretai suvokia save kaip kaltus už tai, kas vyksta su jų vaiku. Logika veikia taip: jei mano atžala vartoja, reiškia, aš esu bloga mama arba blogas tėtis.
Kartu dažniausiai šio įsitikinimo apie save jie neįvardija, nereflektuoja, o visomis išgalėmis bando tai paneigti, tiek sau, tiek aplinkiniams, nors mintyse ir jausmuose dažnai patys prie šios nuostatos apie save sugrįžta. Čia kaip patarlėje: vagie, kepurė dega.
Stipriausia kaltė tėvus užplūsta iškart arba beveik iškart po pykčio ir bejėgystės vedinų bausmių paaugliui: grasinimo, draudimų arba emocinio atsitraukimo. Bandydami sukontroliuoti paauglio vartojimą, tėvai gali grasinti imtis drastiškiausių priemonių: išvaryti iš namų arba, priešingai, užrakinti kambaryje, atimti daiktus, uždrausti matytis su draugais ir t.t.
Jėga ir motyvacija, su kuriomis yra deklaruojami skambūs grasinimai ir draudimai, neretai pakankamai greit išsikvepia.
Nors didžioji dalis grasinimų tik ir lieka grasinimais, tėvai gali sugalvoti įvairiausių smulkesnių bausmių, siekdami pamokyti doro elgesio. Tačiau dažniausiai šiems būdams nesuveikus, tėvams lieka vienintelis kelias – vaiką bausti emociniu atsitraukimu, kurį apibūdina šaltas, grubus bendravimas arba visiškas jaunuolio ignoravimas.
Kartu neretai emocinį atsitraukimą galime matyti ir kaip tėvų norą „pailsėti“, tarsi nusijautrinti, nuo dažnų ir pakankamai nemenkų emocinių išteklių reikalaujančių pasekmių, kurias susikuria žalingai ar rizikingai vartojantys jų vaikai.
Konsultuodamas tėvus pastebiu, kad jėga ir motyvacija, su kuriomis yra deklaruojami skambūs grasinimai ir draudimai, neretai pakankamai greit išsikvepia. Grasinimai – kai ateina laikas, juos įgyvendinti; draudimai (ir emocinis atsitraukimas) – kai tėvai pastebi pirmąsias to pasekmes jaunuoliui: jaunuolio atviri pasidalinimai apie emociškai sunkų laikotarpį, paauglio teigiamo elgesio apraiškos arba, atvirkščiai, suintensyvėjęs destruktyvus elgesys.
Tuomet išryškėja gailestis atžalai bei kritika sau už neadekvačias bausmės priemones: „Jis juk dar vaikas, negaliu jo ilgai bausti. Man peilis po kaklu yra matyti tas jo liūdnas akis ir žinoti, kad aš prie to prisidedu“.
Įdomu tai, kad paaugliai, su kuriais man teko dirbti, neretai greičiau už tėvus pastebi karuselės principą: pyktį ir tariamas bausmes seka gailesčio ir kaltės jausmai. Žinant, kad bausmės liks tik grasinimuose, o ignoravimas ilgai nesitęs, galima pakentėti ir išlaukti, tuo labiau, kad kantrybė neliks neapdovanota.
Neretai kaltę tėvai linkę išpirkti dovanomis, naujais rūbais, pramogomis ir t.t. Mintimis prabėga dar vienas, pakankamai ciniškas teorinis klausimas, su kuriuo nenoriu susitapatinti, tačiau turiu poreikį SAU įgarsinti: kiek tėvai, bandydami sukontroliuoti paauglį nevartoti, siekia tiesiogiai jį išgelbėti iš galimos priklausomybės gniaužtų, o kiek siekia tiesiog paneigti klaidingas nuostatas apie save – esu blogas tėvas, esu blogas žmogus?
Teoriniai samprotavimai neskirti kažką apkaltinti. Tikiu, kad tiek tėvai, tiek paaugliai savo elgesį grindžia noru turėti geresnę buitį ir būtį, o ne intencija vienas kitam pakenkti.
Klausausi, ką į visa tai galėtų atsakyti Beno mama. Tyla. Tik po kelių akimirkų, ir šį kartą be šaižaus ir garsaus balso, o su nuovargiu ir vos girdimai: „O ką man tada daryti? Niekas neveikia.. Aš jau pavargau, aš nebežinau ką daryti.“
Girdint šiuos žodžius, lengviau savyje atpažįstu atjautą, lyginant su kitais pasisakymais, kartu pastebiu, kaip vėl iškyla noras gelbėti, tik šį kartą ne Beną, o ją (rečiau jį).
Turiu save sustabdyti ir čia: kaip ir pirmu atveju sau priminti, kad neturiu galių palengvinti kito gyvenimą. Ką galiu padaryti, tai pabūti su ja kartu toje bejėgystėje, kurią ji išgyvena, ir kartu pasidalinti ta informacija, kurią surinkau mokydamasis bei dirbdamas su tokio pobūdžio klientais.
Dažniausiai tėvų santykį su PAM vartojančiu vaiku apibūdina du kraštutinumai: viename gale – pyktis, bausmės, impulsyvus reagavimas, kontrolė (pokalbiais, grasinimais, moralizavimu, skambučiais ir t.t.), o kitame – bejėgystė, kaltė, gailestis, globa, dangstymas ir prisitaikymas. Kai tuo tarpu jaunuolio elgesys per daug nekinta.
Bandydami sukontroliuoti paauglio vartojimą, tėvai gali grasinti imtis drastiškiausių priemonių.
Apibendrinus galima sakyti, kad PAM vartojantis jaunuolis veikia, o tėvai reaguoja: kiekvieną naują nuotykį, medžiagą, draugus, naujas klaidas, naujus pirmus kartus (kas iš esmės ir apibūdina paauglišką gyvenimą, tik viską sumaišius su PAM , pasekmės dažnai būna daug rimtesnės nei įprastai) lydi tos pačios tėvų reakcijos, kurios iš esmės dažniausiai nedaro jokios įtakos tolimesniems paauglio pasirinkimams.
Prisiminkime save paauglystėje: tėvų pamokos retai kada buvo vertinamos rimtai. „Rokai, dabar viskas kitaip, aš žinau, kad neužsikabinsiu, moku save kontroliuoti. Aš ne vienas iš tų senių, kurie varvina snarglį prie Balto tilto,“ – kažkada išdėstė man Benas, kuomet leidau sau patikėti, kad galbūt šiokį tokį autoritetą jis mato manyje.
Dirbdamas su paaugliais kaskart pasimaunu ant šio kabliuko. Kartu prisimenu, kiek kartų esu girdėjęs panašius žodžius iš klientų, kurie jau ne po kartą ir ne po du grįžo į ligoninę gydytis priklausomybės.
Minesotos programos socialinis darbuotojas kartą man pasakė, atrodytų, elementarius, bet labai esminius žodžius, padedančius jo klientams bent šiek tiek susivokti, su kuo jie turi reikalą, pasirinkdami vartoti PAM: „Nė vienas priklausomas nuo PAM žmogus sąmoningai nesirinko būti priklausomu, nėra žemėje tokio kvailio, kuris norėtų susirgti priklausomybe“.
Leidžiu sau šia mintimi pasidalinti ir su savo jaunaisiais klientais, tačiau, skirtingai nei populiarių psichoterapeutų rašomose knygose, sąmoningumo šviesos akyse bei nuostabos pakeltuose antakiuose nepastebiu.
Vilties man teikia tos kelios sekundės jaunuolio tylos, išgirdus šiuos mano žodžius. Galbūt ši sėklelė, kurią pasodinau jo galvoje, kada nors, kai ateis tam tinkamas laikas, sudygs.
Dar daugiau, abu kraštutinumai ardo pasitikėjimu grįstą santykį tarp tėvų ir vaikų. Tėvai nepasitiki vaikų savarankiškumu ir gebėjimu prisiimti bent dalinę atsakomybę už savo veiksmus, vaikai nepasitiki tėvų galimybėmis laikytis duoto žodžio: nustatyti ribas ir vėliau jų patiems nepažeisti.
O būtent pasitikėjimu grįsto santykio reikia norint padėti (ne sukontroliuoti) atžalai geriau įsisąmoninti PAM vartojimo rizikas ir žalas.
Norint išlipti iš jausmų ir elgesių karuselės, pirma svarbu aiškiai sau įsivardinti, kad esu čia įkalinta (s) ir valdymo pultas nėra mano rankose. Tai reiškia, kad tiek bandymai kontroliuoti jaunuolio PAM vartojimą, tiek atsitraukimas, tiek gelbėjimas, jam pakliuvus į bėdą yra tik oro judinimas (nors ir atimantis daug jėgų bei kainuojantis stiprių emocinių išgyvenimų), iš esmės nekeičiantis karuselės sukimosi krypties, greičio, nepadedantis sustoti ir išlipti.
Su tokia bejėgyste susitaikyti labai sunku. Koks tėvas lengvai galėtų pripažinti, kad negali sukontroliuoti savo vaikų elgesio? Turbūt nė vienas. Ir tai yra normalu.
Pripažindami, kad esame bejėgiai, prisiliečiame prie savo pažeidžiamumo, ribotumo ir atsiveriame nesaugumo jausmui.
Priimti šią realybę ir joje išbūti vienam, mano manymu, be galo sunku, ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl reikalinga psichologo, psichoterapeuto ar savitarpio pagalbos grupės parama.
„Tai jūs man siūlote tiesiog nuleisti rankas ir pasiduoti, tiesiog žiūrėti, kaip mano sūnus skęsta ir nieko nedaryti? Tik žmogus, neturintis vaikų, gali taip kalbėti“.
Suprantu, kad taip gali skambėti. Aš siūlau ieškoti pagalbos, kuri padėtų: atrasti ramybę susitaikyti su tuo, ko pakeisti neįmanoma (pvz. jaunuolio vartojimo dažnis ir kiekis, pasekmės, su kuriomis susidurs rinkdamasis vartoti, etc.), puoselėti drąsą imtis pokyčių, kur jie įmanomi (atvirumas santykyje su vaiku, ribų laikymasis, savo emocinės sveikatos priežiūra, etc.), ugdyti sąmoningumą šiuos du dalykus atskirti.
Didžiausia beprotybė yra nuolat darant tą patį, tikėtis kitokių rezultatų.
Tai viskas, ką galiu ir noriu pasiūlyti. Prisipažinsiu, bijau, kad visi kiti išvedžiojimai (kaip reaguoti vienu ar kitu jaunuolio PAM vartojimo atveju) gali pasitarnauti nuostatai, kad viską čia galima išspręsti greitai ir paprastai. Kelias ilgas ir sunkus, tačiau turintis tikslą ir žadinantis viltį, priešingai nei beprasmis sukimasis karuselėje.
Leisiu sau pasakyti aštriau. Tiesa, tai ne mano, o A. Einšteino žodžiai: didžiausia beprotybė yra nuolat darant tą patį, tikėtis kitokių rezultatų. Pastebiu, kad ir kaip keistai tai beskambėtų, jog savo mintyse bendraudamas su Beno mama, esu jai pakankamai griežtas.
Turbūt manyje vis dar gyvas tas pyktis, sužadintas jos sprendimo nutraukti mūsų darbą su Benu. Kartu erzinuosi, kad negalėjau jai susakyti visko, ką čia prirašiau.
P.S. Mano mokslas sako, kad priklausomybė yra visos šeimos liga. Šiame tekste kalbėdamas apie paauglių PAM vartojimą, sąmoningai nevartoju žodžio priklausomybė: mano supratimu, dėl savo amžiaus ir vartojimo patirties jaunuoliai negali atitikti priklausomybės kriterijų, reikalingų diagnozei.
Kita vertus, jei jaunuoliai rizikingai ar žalingai vartojantys PAM, yra pakeliui į priklausomybę, tai ir jų šeimos nariai vis labiau ir labiau įsisuka į jausmų karuselę, kuri dar yra žinoma kaip netiesioginė priklausomybė arba ko-priklausomybė.
