„Tai yra tai, už ko laikausi, kad būčiau ne tik mama. Havajuose esu kaip namų šeimininkė – ne visai nusivylusi, bet netoli“, – šmaikštavo rašytoja, Vilniaus knygų mugėje pristačiusi septintąją savo knygą „Pirmąkart mama“.
„Kai rašiau, maniau, kad tai bus prasčiausia mano knyga. Buvo gėda pasakyti, kad rašau apie motinystę – tarsi tokia kaip ir klišė, jog, kai moterys pagimdo vaikus, pradeda jaustis ekspertėmis ir visiems aiškinti, kaip čia ką daryti. Tačiau pagalvojau, jog visų pirma tai mano širdies balsas diktuoja, kad taip reikia rašyti“, – teigė autorė.
Diskusiją moderavusi Beata Nicholson patikino, jog nors šiandien galima rasti daug informacijos ir patarimų apie motinystę, V.Rykštaitės knygoje ypač tiksliai ištyrinėtas moters virsmas, jos vidinis pasaulis, išgyvenimai, emocijos, kai ji tampa mama.
„Vaiva pasakoja ne tik apie save, bet ir apie šiuolaikinę motinystės istoriją“, – teigiamų žodžių negailėjo B.Nicholson.
Bandymas ieškoti atsakymų sau pačiai
V.Rykštaitė prisistatė kaip meilės emigrantė, prieš penkerius metus išvykusi atostogų į Havajus, kur netikėtai sutiko savo būsimą vyrą. Nuo to laiko Havajuose gyvenanti pora šiandien augina dvi dukras – ketverių Žemyną bei metų ir keturių mėnesių Indrają.
VAIVOS ISTORIJĄ SKAITYKITE: Havajuose gyvenanti rašytoja V.Rykštaitė: apie aklą meilę, vietinių keistenybes ir mitinį rojų
Rašytoja teigė, jog gimus pirmai dukrai, ji buvo jau bebaigianti romaną „Trisdešimt“. Tuo metu ji pasakojo išgyvenusi daug tapatybės krizių ir nesusivokimą, kas vyksta jos gyvenime. Tad knyga apie motinystę visų pirma jai atrodė kaip bandymas ieškoti atsakymų į jai pačiai kylančius klausimus.
„Pamenu, namie buvo didelė netvarka – nusprendžiau ją ignoruoti ir pradėti rašyti naują romaną. Rašydavau per pietus apie porą valandų, kol dukra miegodavo, o jai nubudus – išjungdavau kompiuterį ir žinodavau, kad iki kitos ar dar kitos dienos nebeprisėsiu prie teksto. Neturėjau prabangos laukti įkvėpimo. Išsitreniravau gebėti kaskart pratęsti mintį“, – kūrybinio proceso detales atskleidė rašytoja.
Ji taip pat papildė, jog rašydama šią knygą bendradarbiavo su mokslininke Solveiga Daugirdaite, kuri analizuoja motinystės reiškinį, tam, kad informacija būtų tiksli, o faktai – tikri. Anot autorės, knyga ji siekė perduoti ir tam tikrą žinią. Pavyzdžiui, pagrįsdama savo požiūrį į žindymą, taip pat apie moterų teisę į abortus.
„Šią knygą rašiau tarsi laišką sau, bet išėjo taip, jog ji tapo daug kam aktuali“, – džiaugėsi V.Rykštaitė.
Neturėjau prabangos laukti įkvėpimo. Išsitreniravau gebėti kaskart pratęsti mintį, – kūrybinio proceso detales atskleidė rašytoja.
Kūryba padeda neprarasti tapatybės
Kita vertus, ji pripažino, jog bandymas suderinti knygų rašymą ir vaikų auginimą yra tarsi nuolatinis Sizifo akmens ridenimas.
„Man nepavyksta visko suderinti – visą laiką lieka kažkas nepadaryta. Tas spaudimas būti tobulai yra beprotiškas, ir vakare atsigulusi visą laiką ant savęs pykstu – dėl to, kad nerašiau ar kad per mažai skyriau dėmesio vaikams, buičiai, – dalijosi rašytoja. – Tačiau rašymo laikausi kaip skęstantysis šiaudo, kad neišprotėčiau vien tik būdama mama, neprarasčiau tapatybės, nes Havajuose esu tik namų šeimininkė.“
Ji taip pat neslėpė, jog kai Amerikoje jos paklausia, ką veikianti gyvenime, ir ji atsako, kad yra mama, nejučia susigūžia tarsi esanti „ne tokia verta“.
„Galbūt iš šio komplekso man tas rašymas tapo svarbesnis nei bet kada anksčiau. Nes kai buvau studentė, keliavau po Indiją, turėjau savo vintažo parduotuvę, rašymas atstojo pramogą; man to ne taip ir reikėjo, kaip dabar, būnant mama“, – svarstė V.Rykštaitė ir nurodė, jog įsipareigojimas tik motinystei ar tėvystei visuomenėje turėtų būti labiau gerbiamas ir aukštinamas.
Motinystės atžvilgiu padėtis JAV – tragiška
Nors daugeliui gali atrodyti, kad gyvenimas Havajuose yra labai geras, V.Rykštaitė mano, jog pirmiausia gerai visur, kur save atrandi. Be to, ji pridūrė, jog motinystės atžvilgiu padėtis JAV yra „tragiška“.
„Žinau mamų, kurios praėjus trims savaitėms po gimdymo tęsia karjerą. Ten niekas nelaukia, darbų nelaiko. JAV yra priimtas įstatymas, jog motinystės atostogos gali trukti du ar tris mėnesius. Tad kai kurios moterys veda vaikus į darželį 7 valandą ryte ir pasiima po 17 val. vakare.
Tai beveik visą laiką vaikučiai praleidžia darželyje – darbo valandos JAV yra žiaurios ir taip visose valstijose. O jei moteris nusprendžia, kad vaikų auginimas jai svarbiausia, ji turi vėl atrasti priklausomybę nuo kito žmogaus – vyro – nes jokios pašalpos taip pat nėra skiriamos. Tad moterims JAV labai sunku tiek emociškai, tiek finansiškai atsiduoti vaikams“, – pasakojo rašytoja.
Motinystė pakeičia
Paklausta, ar moters pokyčiai motinystės metu yra universalūs, V.Rykštaitė teigė mananti, jog – taip.
„Motinystės laikotarpiu atsiveria patys svarbiausi išlikimo instinktai ir toji žmonijos meilės esmė. Kai nebuvau mama, buvau žymiai arogantiškesnė, drąsesnė, žmones skirsčiau į savus ir svetimus. Jau gimus pirmajam vaikui, pradėjau suvokti – kad ir kaip banaliai skambėtų, kiekvienas žmogus yra kažkieno vaikas. Vaikų turėjimas ir mylėjimas silpnesnio, mažesnio yra visiškai universalus“, – kalbėjo rašytoja.
Ji pasakojo, jog Havajuose jau ketvirtus metus priklauso mamų klubui, kur moterys susirenka kartą per mėnesį susitikti, taip pat vyksta pramogauti, keliauja kartu į ekskursijas su vaikais.
„Susitikimuose mes kiekvieną kartą apsiverkiame, kokiai mamai pasidalijus sunkia istorija apie kasdienybę, kažkokias netektis, santykius su vyru. Ta motinų bendrystė yra labai stipri ir sujungianti“, – išskyrė V.Rykštaitė.
Rašytoja pateikė ir kitą pavyzdį, jog, išleidusi knygą, susilaukė moterų laiškų, kurios dažnai rašydavo, kad knygoje ji tarsi prabilo jų žodžiais; kad jos jaučiasi normalios, jog ne tik jos vienos išgyvena tuos jausmus.
Leidžia vaikams „panuobodžiauti“
B.Nicholson pasiteiravus apie šiuolaikinės motinystės tendencijas, V.Rykštaitė teigė pastebėjusi, jog pastaruoju metu ypač daug kalbama apie tai, jog su vaikais reikia kuo daugiau užsiimti, juos visapusiškai lavinti.
„Pamenu, buvau Havajuose, šveičiau vonią ir jaučiausi tokia bloga mama – kaip aš dabar tą vonią šveičiu, gal reikėtų eiti su dukromis žaisti. Paskui pagalvojau, jog anksčiau niekas tų vaikų nuolat nelinksmindavo ir su jais nežaisdavo – galbūt ir aš neprivalau nuolatos to daryti, – kalbėjo rašytoja.
– Ir neseniai perskaičiau vieną straipsnį, kuris tarsi patvirtino mano pačios mintis: autorius rašė, kad niekada istorijoje tėvai neleido tiek daug kokybiško laiko su vaikais, ir yra nuolatos jaučiamas spaudimas, kad to laiko skiriama per mažai, reikia vis daugiau, kad vaikai negali nuobodžiauti.“
Manau, jog didžiausias turtas yra žmonės, su kuriais sieja kilmės, kraujo ryšys, o emigracijoje tu to netenki.
Ji teigė taip pat prisiminusi, jog vaikystėje pati dažnai nerasdavo, ką veikti, ir mama ją skatindavo susigalvoti ką nors pačiai. „Sakoma, nuobodulys yra kaip kūrybiškumo tėvas. Taigi perskaičiusi straipsnį, tarsi atsakiau sau į klausimą, kad galiu leisti vaikams panuobodžiauti ir leisti sau taip pat be sąžinės graužimo kuo nors užsiimti“, – papildė moteris.
Didelė dalis tapatybės pranyko
Tačiau paklausta apie „nemamiškąją savo dalį“, V.Rykštaitė teigė, kad jos likę mažai. „Jei atvirai, būna, jog žiūriu savo nuotraukas dar prieš vaikų turėjimą – lyg ir ramiau, kad tada kažką padariau. Tikrai jaučiu, kad su vaikų atėjimu didelė mano tapatybės dalis buvo atimta – laikinai, tikiuosi, – ironizuodama kalbėjo rašytoja.
Tikrai jaučiu, kad su vaikų atėjimu didelė mano tapatybės dalis buvo atimta.
– Mano vyras sakytų, kad mėgstu tvarkytis namus, bet aš tiesiog mėgstu tvarką: turbūt po keletą valandų kasdien tvarkydamasi praleidžiu – tai yra mano meditacija, kad ir kaip nuobodžiai skambėtų. Joga yra dar vienas mano pomėgis, vintažas irgi, nors pastarasis „mirštantis“. Taip pat skaitau daug knygų, domiuosi ekologija – tai kaip tam tikra savirealizacija.“
Be to, V.Rykštaitė šiuo metu metams yra gavusi Lietuvos kultūros tarybos stipendiją, tad rašo dar vieną romaną. Tačiau šio pristatymo metu teigė, kad po to planuoja keletui metų atsitraukti nuo knygų rašymo, kadangi jaučiasi emociškai pavargusi nuo „transliavimo“.
Didžiausia netektis emigracijoje – artimieji
Ko labiausiai pasiilgsta rašytoja, gyvendama ne Lietuvoje? Ji užsiminė, jog gyvenant emigracijoje didžioji netektis yra ta, kad gyvena toli nuo savo šeimos, giminių. Ji taip pat pridūrė, jog būna daug geresnė mama Lietuvoje, kada vaikų auginimo rūpesčiais gali pasidalyti ir su artimaisiais.
„Niekada neemigravau į JAV dėl to, kad man Lietuvoje negerai. Gyvendama emigracijoje supratau, koks didžiulis paveldas, dovana turėti gyvus tėvus, senelius, žinoti šeimos giminę, jos istoriją, savąją kalbą. Ir dabar dukras mokau lietuvių kalbos tam, kad galėtų perimti giminės paveldą.
Manau, jog didžiausias turtas yra žmonės, su kuriais sieja kilmės, kraujo ryšys, o emigracijoje tu to netenki. Paradoksalu, juk giminėje būna ir rasistų, ir homofobų, – visgi pastebiu, kad tas vertybinis nesutapimas yra nesvarbus, o tos bendrystės niekas neatstoja“, – pabrėžė rašytoja.
