Autorės knygoje diskutuoja apie tai, kad alkoholiu paženklinta labai daug šeimų, o jose užaugę žmonės vėliau visą gyvenimą susiduria su daugybe problemų asmeniniame gyvenime ar profesinėje srityje. Kaip išbristi iš šio liūno, ištrūkti iš nesibaigiančio nesėkmių rato? Kur ieškoti pagalbos? Atsakymus, 10 suaugusių alkoholikų vaikų išpažintis, patirtį autorės sutalpino į knygą, kuri tokia artima daugeliui iš mūsų.
– Kai rašėte knygą, su kokia statistika susidūrėte? Ar daug žmonių užaugo žalingoje vaikystės aplinkoje?
G.Jankauskienė: Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento apklausos duomenimis, Lietuvoje kas antras žmogus vaikystėje patyrė mažesnių ar didesnių sunkumų, susijusių su alkoholio vartojimu šeimoje.
Vadinasi, kas antras lietuvis augo stebėdamas sudėtingą artimo žmogaus kovą su priklausomybe ir vaikystėje įgijo skausmingą patirtį – jie rūpinosi girtaujančių tėvų poreikiais, apleisdami savuosius, todėl galiausiai tapo be galo svetimi patys sau.
– Dažniau geria tėčiai ar mamos? Kaip tai skirtingai gali paveikti vaikus?
A.Kirvaitienė: Mano praktika rodo, kad šeimose dažniausiai girtauja tėvas. Jis augančio berniuko sąmonėje suformuoja bejėgio, nestabilaus, neva nevyriško vyro vaizdinį. Taigi, užaugusio vaiko vyriška savivertė ir savigarba jau iš anksto yra stipriai pažeistos bei sukelia giliai įsirėžiančius bejėgiškumo, menkavertiškumo ir neadekvatumo jausmus. Jie dažnai tampa nerimo sutrikimų ar depresijos priežastimis.
Augančios mergaitės psichika tam, kad išgyventų ir pakeltų patiriamus sunkius jausmus (bejėgiškumą, vienatvę, nesaugumą) dažnai apverčia visą situaciją ir iš bejėgio, apleisto vaiko tampa aktyviu gelbėtoju. Ši gynybinė psichikos pozicija tokia stipri, kad daugelis moterų ją atsineša žengusios ir į suaugusiojo gyvenimą.
Dažnai jos renkasi gelbėtojų profesijas: socialinių darbuotojų, slaugytojų, psichologų ar net gydytojų, taip žmonių gelbėjimą paversdamos kasdiene duona ir gyvenimo prasme bei tikslu. Deja, niekur kitur nėra tiek daug perdegusių, pervargusių nuo savo darbo žmonių kaip tarp medikų ir socialinių bei psichikos sveikatos darbuotojų.
Kita gelbėtojų kategorija – kopriklausomos moterys ir vyrai, kurie gyvena su aktyviai psichiką veikiančias medžiagas vartojančiais narkomanais ir alkoholikais. Jie taip pat nuolat gelbėja partnerį: maitina, rengia, išlaiko, duoda pinigų, saugo ir gina, meluoja vadovams ir gydytojams, kad tik neatleistų iš darbo ir gautų nedarbingumą dėl kitos ligos.
Visi profesionalūs gelbėtojai dėl iš vaikystės atsineštų skaudžių patirčių ir itin žemos savivertės pasąmoningai tarsi siekia išgelbėti mažą, apleistą, nusiminusį ir kenčiantį vaiką, esantį jų pačių viduje.
Dar vienas kelias, kuriuo gali pasukti geriančių tėvų šeimoje išaugusi mergaitė – valgymo sutrikimai. Dažnai tarp jų pasitaiko karboholija (priklausomybė nuo greitųjų angliavandenių ir cukraus), persivalgymas, bulimija. Šiems sutrikimams būdingas sutrikęs santykis su mama. Į persivalgymą linkusios moterys riebaus ir saldaus maisto rijimą neretai pasąmoningai tapatina su motinos meilės ir jos taip trūkstamo dėmesio išgyvenimu.
Norint pasveikti, labai svarbu suvokti, kad kiekvieno gelbėtojo uždavinys ir tikslas – pirmiausia išsigelbėti pačiam.
Beveik visi privačioje psichoterapijos praktikoje besilankantys žmonės turi aukštąjį išsilavinimą, dažniausiai gerą darbą (ar kitų pajamų) ir apskritai yra daug pasiekę gyvenime socialine prasme. Tai – žmonės, kurie sugebėjo nutraukti priklausomybės grandinę, tačiau nebesusitvarkė su kitokiomis jos pasekmėmis.
Dar vienas kelias, kuriuo gali pasukti geriančių tėvų šeimoje išaugusi mergaitė – valgymo sutrikimai.
– Su kokiomis bėdomis susiduria alkoholikų vaikai? Ar tiesa, kad įvairios problemos juos lydi visą gyvenimą? Ar įmanoma jas išspręsti?
G. Jankauskienė: Stiprus nerimas, nevaldomi įsiūčio, isterijos ar pykčio priepuoliai, žema (arba išpūsta) savivertė, polinkis į darboholizmą, slegiantis tuštumos jausmas, priklausomybė nuo partnerio, noras kontroliuoti kitus, organizmą nuodijantis besaikis persivalgymas – knygoje aptariame dažniausias nedarniose šeimose užaugusius vaikus kamuojančias problemas.
Žalingoje vaikystės aplinkoje augę žmonės sužeistą sielą bando „gydyti“ nežmonišku darbo krūviu, destruktyviais santykiais, spontaniškais pirkiniais, seksu, maistu, kraštutiniais atvejais – alkoholiu. Tačiau tuštumos, nesaugumo, kitoniškumo jausmas niekur nedingsta. Galiausiai pasiekiamas taškas, kai tenka pripažinti: „Man reikia pagalbos.“
Žalingoje vaikystės aplinkoje augę žmonės sužeistą sielą bando „gydyti“ nežmonišku darbo krūviu, destruktyviais santykiais, spontaniškais pirkiniais, seksu, maistu, kraštutiniais atvejais – alkoholiu.
Sumažinti neigiamas tėvų alkoholio vartojimo pasekmes ir pradėti gyventi džiaugsmingesnį gyvenimą gali padėti sveikų artimųjų (partnerio, vaikų, draugų) meilė, savitarpio pagalbos grupių narių palaikymas ir specialistų pagalba. Tačiau visų pirma reikia drąsiai ir sąžiningai pažvelgti į savo gyvenimą ir pripažinti realybę.
A.Kirvaitienė: Iš visų Gintarės išvardintų būklių išskirčiau nerimo sutrikimą – pastoviai jaučiamą įtampą, nerimą arba panikos atakas. Tokių pacientų šiuo metu kreipiasi daugiausiai. Ir nebūtinai jų tėvai turi būti alkoholikai. Deja, visuomet tai yra nedarniose, disfunkcinėse šeimose augę vaikai.
Destruktyvūs santykių modeliai įsirašo į pasąmonę ir vienaip ar kitaip veikia visą suaugusio žmogaus gyvenimą. Vieni išmoksta su tuo tvarkytis, kiti, deja, nepajėgia gyventi be simptomų.
Dažnai žmonės klausia: „Kaip man padės pokalbis su jumis? Juk tai – tik 45 minutės per savaitę?..“ Taip, psichoterapijos pradžioje taip ir būna – atrodo, kad susitikimai yra tik paskiri pokalbiai. Tačiau, jei žmogus psichoterapiją lanko keletą metų, šių pokalbių susideda tikrai daug ir ryšys tampa labai intensyvus bei įgalinantis pasveikti.
Juk sudėjus tas visas 45 minutes gaunasi tikrai labai daug drauge praleisto laiko, kalbantis apie svarbius, jautrius vidinius dalykus. Ir, neretai, to laiko būna gerokai daugiau nei su žmogumi praleido jo tėvai.
Todėl sakau drąsų „taip“ – nuo sutrikusio santykių modelio (kuriamo tėvų alkoholikų, dramatiškų tėvų, nesančių tėvų, o ypač manipuliuojančių ir apsimetinėjančių tėvų) įmanoma pasveikti. Tačiau sveikstant imi suprasti, jog visą gyvenimą privalėsi kelti sau uždavinius ir toliau dirbti su savimi – analizuoti savo jausmines būsenas, norus, poreikius, troškimus bei nuolat sugalvoti vis naujų tikslų.
– Kokius sunkumus patiria savo gyvenime, šeimoje alkoholikų vaikai bendraudami su artima aplinka, darbe, socialiniame gyvenime? Tiksliau - ar yra modelis, kaip dažniausiai elgiasi alkoholikų šeimoje augę vaikai?
A.Kirvaitienė: Tik rašydama šią knygą, apmąstydama savo, kaip psichoterapeutės ir psichoanalitikės patirtį, ėmiau suvokti vieną visiems „Pasveikti nuo tėvų alkoholikų“ herojams būdingiausią bruožą – giliai glūdintį nepasitikėjimo savimi, kitu žmogumi ir apskritai pasauliu jausmą. Alkoholikų šeimose išaugęs vaikas įpranta, kad tėvai apsimetinėja ir meluoja, manipuliuoja, vienu metu gyvena tarsi dvejose realybėse (fasadinėje ir vidinėje).
Esmė yra ta, kad mes patys save pažįstame tik per santykį su kitu. Kitaip tariant, mums reikia ryšio, tarsi savotiško emocinio veidrodžio, į kurį žiūrėdami galime pažinti patys save.
Alkoholikų vaikui tai padaryti tampa sunku, o kartais – praktiškai visai neįmanoma. Jis nesuvokia, koks yra iš tikrųjų, kokie jo norai, troškimai ir poreikiai, nes į juos tėvai beveik niekuomet neatsižvelgdavo. Vaikas užauga su jausmu, kad pasaulis aplink jį yra nesaugus, pavojingas, jo artimi žmonės apsimetinėja, nes iš tikrųjų siekia juo manipuliuoti ir jį išnaudoti.
Vaikas užauga su jausmu, kad pasaulis aplink jį yra nesaugus, pavojingas, jo artimi žmonės apsimetinėja, nes iš tikrųjų siekia juo manipuliuoti ir jį išnaudoti.
Tai labai skaudus suvokimas, nuo kurio žmonės ginasi įvairiausiais būdais / simptomais aprašomais knygoje: perdėtu kontroliavimu, persivalgymu, persidirbimu, įvairiomis kitomis priklausomybėmis, destrukciniais santykiais ir kt.
Tačiau kadangi mes visi turime giliai glūdintį troškimą mylėti ir būti mylimi, žmogus vis tiek stengiasi suartėti su kitu, taip, kaip moka, vieninteliu jam pažįstamu saugiu būdu – kartoti disfunkcinį santykių modelį, kad ir kiek sutrikęs jis bebūtų.
Šis pakartojimo mechanizmas savo ruožtu tik pagilina problemą – verčia žmogų nepaliaujamai kartoti ydingų santykių ratą ir net perduoti jį kitai kartai.
– Kaip bendrauti su tėvais alkoholikais? Koks teisingas elgesys, kuris padėtų augti, o ne žaloti?
A. Kirvaitienė: Manau, labai svarbu yra suvokti ir brėžti ribas. Apgalvoti ir pasiryžti keisti elgesio su tėvais modelį. Stengtis elgtis su jais taip, kad elgesys nepalaikytų ir nestiprintų jų priklausomybės: nebendrauti, jei tėvai išgėrę; neduoti pinigų, jei prašo kitai taurelei. Išmokti pamaitinti, jei jie neturi, ko valgyti ir susitikti, kai jie – blaivūs.
Bendraujant svarbu perkelti santykio su tėvais fokusą – sveikai mylėti ir palaikyti pirmiausia save, suvokiant, kad turi gerbti ir rūpintis net ir geriančiais tėvais, tačiau neprivalai jų mylėti. Ypač, jei už meilę gauni tik vis intensyvesnį prašymą viskuo pasirūpinti ar net neapykantą.
Jei bendravimas su geriančiais tėvais vis dar yra problema, rimtai siūlyčiau apsvarstyti suaugusių alkoholikų vaikų savitarpio pagalbos grupių lankymą ar kreiptis dėl asmeninės psichoterapijos.
– Ką jums pačioms davė knyga, kurią rašėte? Kokių atsakymų radote?
A.Kirvaitienė: Nors knygą parašiau savaitgaliais ir per atostogas, pats rašymas, knygos gimimo procesas man buvo didžiulis malonumas, tad nuovargio nejutau. Priešingai, atradau pasitenkinimą sudėti savo mintis ir patirtį į tekstą.
Jaučiuosi sustiprėjusi ir paaugusi ir kaip žmogus, nes atradau dar vieną savo pašaukimą – kurti tekstus, ir kaip profesionalė – nes teko apibendrinti ir apgalvoti daugelio metų darbo su pacientais patirtį.
G.Jankauskienė: Į knygą sudėtos psichoanalitikės A.Kirvaitienės įžvalgos mane paskatino šviežiu žvilgsniu peržvelgti santykį su savimi ir artimais žmonėms, iš naujo įvertinti savo gyvenimo prioritetus ir tikslus. Kelti sau klausimus: kokia mano gyvenimo vizija? Kas man teikia laimę ir pilnatvę? Kokie mano kūno poreikiai? Kokios mano stipriosios ir silpnosios savybės? ir pan.
Knygos pabaigoje abi pateikiame naudingų knygų ir filmų sąrašą. Rengdama knygą dėl laiko stokos nespėjau susipažinti su visomis Agnės rekomendacijomis. Išsiuntus knygos maketą į spaustuvę su dideliu malonumu peržiūrėjau knygos bendraautorės rekomenduotus filmus: „Amadėjus (1984)“ ir „Skiriamoji juosta“ (2002). Dar kartą įsitikinau, kad gerų knygų skaitymas, filmų žiūrėjimas yra puiki savianalizės forma, nes gali įkvėpti, skatinti geriau pažinti save ir aplinkinius.
Rengdama knygą atradau ir skaitytojams labai norėčiau rekomenduoti gydytojo neurologo, psichoterapeuto dr. Juliaus Neverausko ir jo komandos kuriamą nemokamą informacinį kanalą „Psichoterapijos ekspertai“ Youtube platformoje. Jame rasite įdomių vaizdo įrašų apie asmeninį augimą, motyvuojančių įžvalgų, praktiškai pritaikomų pratimų, meditacijų, diskusijų apie dėmesio vertus filmus ir knygas.
– Kokiam skaitytojui skirta ši knyga?
G.Jankauskienė: Knyga „Pasveikti nuo tėvų alkoholikų“ skiriama visiems, augusiems alkoholikų ar kitose nedarniose šeimose ir šiandien patiriantiems sunkumų, kuriant artimus santykius ar kitų gyvenimo problemų. Taip pat knyga padės susipažinti su gydomąja terapija psichoanalitiko kabinete.
Būsimiems skaitytojams labai norisi pabrėžti, kad knyga neskatina jaustis tėvų aukomis. Knygos tikslas – padėti suaugusiems alkoholikų vaikams pamatyti ir pripažinti vaikystės skriaudas, priimti ir išgyventi daug metų slopintą pyktį, skausmą, gėdos, kaltės jausmus ir galiausiai – patiems prisiimti atsakomybę už permainas savo gyvenime.
A. Kirvaitienė: Knyga taip pat skirta visiems, kurie domisi psichologine literatūra, bando gilintis į psichoanalitinį žmogaus, asmenybės supratimą. Linkiu neskubėti ir nenusigręžti, knygos pavadinime pamačius žodį „alkoholikų“. Manau, kad šis leidinys padės visiems skaitytojams, kurie augdami patyrė, kas yra emocinė įtampa ir nesutarimai ar smurtas šeimoje.
Galbūt jūsų tėvai neturėjo rimtų problemų su alkoholiu, tačiau pyktis ar santykių dramos buvo jų „narkotikai“. Jei taip – manau, ir jūs rasite daug naudingų patarimų bei minčių, kurios padės išlipti iš bejėgiškumo liūno ir patikėti, kad neverta slėptis ir kankintis vienatvėje. Pagalba yra ir ji turi prasmę.
Informacijos apie savitarpio pagalbos grupes ieškokite:
Suaugę alkoholikų vaikai (SAV) (www.suaugevaikai.com)
Priklausomybe sergančių žmonių artimųjų ir draugų bendrija (Al-Anon) (al-anon.lt)
Anoniminiai Alkoholikai (AA) – priklausomybe nuo alkoholio sergančių asmenų draugija (aalietuvoje.org)
Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento inf.
