Susitikimas su Aušra Paukštyte suplanuotas jos namuose. Užtinku ją ką tik parlėkusią ir bandančią paskubomis aprinkti paliktus ne vietoje daiktus. Tarsi perskaičiusios viena kitos mintis, abi nusijuokiame – juk pagrindinė taisyklė neseniai išleistos knygos herojoms – neinscenizuoti motinystės kasdienybės akimirkų. Tad palikusi natūralią gyvenimo buitį ramybėje pašnekovė užkaičia arbatos.
– Aušra, kartu su fotografe Laura Vansevičiene išleidote nuotraukų ir istorijų knygą „Mamystė“, kurioje įamžinote kasdienybės akimirkas ir motinystės iššūkius be specialiai tam tvarkytų namų, papuoštų vaikų ir išsipusčiusių mamų. Kaip kilo mintis įgyvendinti tokį projektą?
– Aš gimdžiau beveik nieko nenutuokdama apie motinystę – buvau perskaičiusi nėštumo vadovą, ir tiek, nes maniau, kad esu labai „kieta“. Žmonės tūkstančius metų gimdė ir augino vaikus, tad kam reikalingas šis „mamyčių pamišimas“? Ir tada nutiko viskas, kas galėjo nutikti (juokiasi): neramus vaikas, pilvo diegliai, susimaišęs vaiko dienos ir nakties laikas, miegojimas kartu su vaiku – viskas, apie ką aš neturėjau supratimo.
Mane ištiko žiaurus šokas, o artimoje aplinkoje nebuvo nieko, kas patartų – labai trūko normalaus sociumo – tad beliko forumas. Skaitydavau ir būdavo labai gera žinoti, kad kažkam yra lygiai taip pat sunku, kaip ir man. Tai buvo kanalas, kuriuo aš galėjau „transliuoti“ savo motinystės emocijas, kol vieną dieną dėl mažo aktyvumo forumo grupėje buvau iš jos pašalinta. Viskas. Likau viena, be savo „laidininko“. Kas dabar?
Tada tiesiog rydama visą informaciją apie motinystės aspektus skaičiau mokslinius straipsnius ir įvairius tyrimus, tad buvo nesunku suprasti, jog tose diskusijų platformose „veisiasi“ labai daug paskalų, mitų ir netiesos. Susiplakus šioms dviem aplinkybėms „į krūvą“, nusprendžiau sukurti savo kanalą – „Facebook'o“ grupę „Mamystė“. Čia dalinausi informacija, pagrįsta moksliniais faktais apie reiškinius, su kuriais pirmą kartą susiduria mamos: gimdymas, žindymas, vaiko auklėjimas ir pan.
Tačiau, kažkuriuo momentu, persipildžius asmeniniais išgyvenimais, man trūko kantrybė. Parašiau tekstą, paremtą ne moksliniais faktais, o apie tai, kaip iš tikrųjų jaučiausi tą akimirką būdama mama, ir... tas tekstas susilaukė didžiulio skaitytojų dėmesio ir atgarsio. Supratau, kad yra daugiau tokių mamų, kurios jaučiasi taip, kaip aš, tik nedrįsta apie tai kalbėti garsiai.
Motinystė nėra tiesiog „utiutiu kaip faina“ – kartais motinystės realybė visai neatitinka viešumoje, ypač socialinėje erdvėje, klijuojamų motinystės standartų. Galiausiai ir kilo mintis išleisti fotografijų albumą, kur būtų parodytas tikrasis moters dienos vaizdas. Papasakojau fotografei Laurai Vansevičienei apie idėją, ir pradėjome kurti.
TAIP PAT SKAITYKITE: 4 vaikų mama Kristina Pikūnė: „Mes visi esame nudrąsinti. Labai stinga to padrąsinimo, o vaikams – ypač“
– Skaičiau jūsų mintį, jog nuvažiavus į pirmuosius interviu nesitikėjote, kad mamos tiek daug kalbės, o fotoprojektas evoliucionuos ne tik į fotografijų, bet ir istorijų knygą. Šiandieninės technologijos sukuria begalę platformų išsikalbėjimui. Kodėl tuomet šioms mamoms išlieka toks didžiulis poreikis kalbėti?
– Nes, nors atsižvelgiant į tai, kiek mes naudojame socialinius tinklus bendravimui, ir gali atrodyti kitaip, tačiau jie niekada nepakeis tikrojo ryšio. Galbūt yra mama, anyta, draugė, bet kartais lengviau atsiverti nepažįstamam žmogui, neturinčiam išankstinių nuostatų apie tave. O dar jei jis užduoda tau aktualius klausimus... Gal dėl to po pokalbio aš labai dažnai išgirsdavau: „Oho, tai buvo kaip psichoterapijos seansas!“.
Įdomiausia tai, kad žmogus pradeda pasakoti savo istoriją nuo savo pasirinktų taškų, stato istoriją tarsi filmą, bando akcentuoti dalykus, kuriuos pats nori, bet vėliau išlenda tikrieji, apie kuriuos galbūt pats nenutuokė. Mano kalbintos mamos, perskaičiusios tai, ką pasakė, nustemba – labai dažnai pačios apie save sužino kažką naujo.
– O kodėl svarbu apie tai kalbėti? Juk motinystė iš esmės yra nuostabus reiškinys...
– Gimdyti yra sunku, žindyti nėra lengva. Nemigos naktys, trunkančios dvejus metus, irgi ne dovana. Kalbėti su mažu žmogum, kuris nuolat sako „ne“, krenta ant žemės ir verkia, tikrai reikalauja kantrybės (juokiasi).
Kita medalio pusė – tai tie nuostabūs momentai, ta fundamentinė laimė, galėjimas matyti, kaip auga naujas žmogus, tas nedalomas ryšys ir meilė. Bet tada ir kalbėkime apie visas motinystės spalvas, o ne vienareikšmiškai vaizduokime tai, kaip „nuostabų reiškinį“, kai vaikai tik miega susukti megztuose kokonuose su kiškučio ausytėmis.
Motinystė yra darbas be pertraukų. Net ir fiziškai atitrūkusi nuo vaiko, galvoju tik apie jį ir po valandos jau jaučiuosi kalta, kad išėjau. Bet, pasirodo, daug kas taip jaučiasi. Todėl ir kviečiu apie tai kalbėti garsiai.
Kalbėkime apie visas motinystės spalvas, o ne vienareikšmiškai vaizduokime tai, kaip „nuostabų reiškinį“, kai vaikai tik miega susukti megztuose kokonuose su kiškučio ausytėmis.
Pastaraisiais metais vis daugiau meninių projektų narsto kūno kulto, lytiškumo, seksualumo temas. Žmonėms nebetinka seni standartai, nes visuomenės sąmoningumas auga. Ir ta tikrumo, natūralumo banga jaučiama jau ne pirmus metus. Jei paskaitytume užsienio tinklaraštininkes, kurios išleido bestselerius, jos visos su humoru kalba apie vaikų auginimą, nesėkmes, nuotykius ir taip piešia realios, o ne tobulos mamos vaizdą. Tai yra sveika. To labai trūksta.
Nes jeigu perverti „Instagram’ą“, kur visos gyvena baltų kojinių, kaspinėlių ir indėniškų palapinių tvarkingo kambario kampe pasauly, tada labai lengva nuliūsti apsidairius po savo betvarkę. Tokios etiketės gali išmušt iš vėžių, nes tu pradedi kaltinti save: „Jeigu visoms gerai, jeigu visų vaikai miega ir šypsosi, vadinasi, aš esu bloga mama. Vadinasi, aš darau kažką blogai, aš nepasiruošus gimdyti, man nereikėjo tapti mama.“
Manau, kad ir mūsų knyga šiuo atveju keičia motinystės standartą.
– Kai aš pati laukiausi, mane aplinkiniai labiau gąsdino nei drąsino. Sakė, kad aš nemiegosiu, nematysiu draugų, nespėsiu išsiplauti galvos ir t. t. Buvo klaikiai baisu! O kiek tų gąsdinimų išsipildo, turbūt priklauso nuo kiekvienos mamos individualiai...
– Taip! Čia yra labai svarbus skaitančiojo požiūris ir patirtis. Tikrai pamačiau, kokių skirtingų būna vaikų. Ir ta, kuri kasnakt išsimiega, tikrai nesupras tos, kuri keliasi šešis kartus. Norėčiau pabrėžti šios knygos ir projekto esmę: kai aš sakau „motinystės realybė“, aš nesakau „motinystės depresija“. Aš sakau – realybė. Todėl ir knygoje yra labai gražių istorijų, mamų, kurios pasakoja, kaip jos sėkmingai susitvarkė su kasdieniais rūpesčiais. Knyga nėra su antspaudu „Negimdyk!”. Tai knyga, transliuojanti realistišką vaizdą, kad nėra visada „eik tu sau, kaip man faina“, nors toks vaizdas gali susidaryti atsidarius socialinius tinklus.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kaip viską suspėti? 7 vaikų mamos Sabinos Daukantaitės receptas
– Ar mamoms lengva pripažinti, jog motinystės iššūkiai gali būti sunkūs?
– Nemanau, kad aš atkasiau, kažką gilaus, ir tai nėra kažkokios didelės problemos, o tiesiog motinystės kasdienybė. Mums buvo svarbu parodyti, kad „viskas gerai, tu gali būti savimi – pasikalbėkime“. Ir istorijos, glūdinčios „Mamystė“ knygoje, nėra tų moterų gyvenimo pranešimas. Jei ji kalba apie depresiją šiuo metu, vadinasi, visa jos motinystė – depresija? Tikrai ne! Taip nėra! Ji paskambina man kitą dieną ir sako: „Žinai, šiandien man viskas gerai“. Tai yra universalios istorijos, įvairių motinystės spalvų išgyvenimai, o svarbiausia, kad nežinai, kuri istorija rytoj gali „ištikti“ tave.
– Ar manote, kad būti šiuolaikine mama reiškia kažką paaukoti moteriai?
–Taip.
– Kokios tos aukos?
– Šiandien mes gimdome daug vėliau, nei iki šiol. Mes turime galimybę baigti mokslus, sugalvoti, kuo norime būti, tą pradėti daryti, tapti sėkminga, tada susirasti vyrą ir pagimdyti vaikų. Ir tavo auka yra tie paskutiniai 10 metų. Tas įdirbis į savo asmenybę. Ir čia galima ilgai ginčytis. Kad tai yra gera pauzė įvertinti savo gyvenimą.
Ir aš sutinku – štai knyga, seminarai. Bet aš labai mylėjau savo ankstesnį gyvenimą ir jaučiau tam tikrą nuoskaudą su juo atsisveikindama. Tai turbūt ir pavadinčiau auka. Dabar yra visai kitas ritmas, su kitomis vertybėmis, kurių reikėjo iš naujo išmokti, visai kita būtis, džiaugsmai ir rūpesčiai. Galbūt jei būčiau gimdžiusi 19-kos, tokių klausimų man nekiltų.
– O ko nedrįsta prisipažinti šiuolaikinė mama?
– Kad nori kažko sau. Kad ilgisi, kad gailisi. Kad nemėgsta žindyti, kad nori išvažiuoti atostogų be vaikų, kad nori grįžti į darbą, kad dėl vaiko suiro santykiai su vyru. Ir įdomu tai, kad net išdrįsus tai pasakyti, labai sušvelnintu tonu, visad pridedama: „Bet aš tikrai labai myliu savo vaiką“. Aš pagal save sprendžiu. Kai rašau tekstus, visad turiu užbaigti teigiamom mintimis, nes kitaip būsiu suprasta, kaip „bloga mama“. Tokios amžinos svarstyklės, neduokdie, kas nors pagalvos, kad tu nepatenkinta. Juk motinystė – tik palaima? (šypsosi).
– Ar apskritai galima sąvoka „gera mama“? Jei taip, ką ji reiškia?
– Manau, kad nėra tokio dalyko, kaip „gera mama“, pacituosiu psichologus, yra „pakankamai gera mama“, kuri savo veiksmais nežaloja vaiko ir leidžia jam augti. Tai yra „pakankamai gera mama“. O mes dar prisiskiriame kiekviena sau, ką mums pačiai reiškia būti gera mama.
Viena mama gali dirbti iki išnaktų, kad atneštų savo vaikui naujus batus. Kita mes karjerą ir atsiduos vaiko lavinimui, nes tai atrodys svarbiausia. Trečia gyvens savo gyvenimą, samdydama auklę, ir jausis, kad elgiasi teisingai vaiko ir savo atžvilgiu, nes „laiminga mama – laimingas vaikas“.
Ką man pačiai reiškia gera mama? Aš esu perfekcionistė ir pedantė. Tokioms neurotikėms augint vaikus reiškia nuolat dirbti su savimi. Todėl aš jaučiuosi gera mama, kai išjungiu kontrolę, pamirštu visus „ne vietoj“, „purvina“, „išsiteps“, „nepavalgė“ ir tiesiog dūkstu su savo vaiku. Tais momentais matau, kokia mano dukra laiminga, ir vis prižadu sau, kad dabar stengsiuosi dar labiau.
