Gerai, jei atsiranda Todėlčius. Jei ne – tenka pačiam tokiu tapti. Sugalvoti, kas ir kaip vyksta ar atsitinka, taip pat – kas iš to, net jei senas geras poetas iš Skuodo seniausiai atsakęs į tai.*
„Kurioje pusėje slieko galva? – rūpi Kodėlčiui. – Kas buvo pirmiau – Adomas su Ieva ar dinozaurai? Kodėl pomidoras raudonas? Kur važiuoja mašinos?“
„Kodėl padai bijo kutenimo?“ – nenustoja klausti Kodėlčius.
„Todėl, kad ten daugiausia nervų šaknelių“, – atsako Todėlčius.
„Kur tuomet viršūnėlės?“
„Turbūt galvoje? Kur masažuojame pakaušį arba darom „Kaip arklys kopūstą graužia“.
Paskutinėmis vasaros dienomis kodėlčiai ir todėlčiai telkėsi prie jūrų, marių bei kitų dunojėlių, tad klausimų prisidaugino, kaip kokios konkurencijos tarp brolių ir seserų.
„Marios yra su cukrumi?“ (Nes sakėm, kad jūros vanduo yra su druska.)
„O kodėl „marios“? Todėl, kad Marius čia maudėsi?“
„Jei užkasiu tavo kojas smėlyje jau būsi mirusi? Ar visą užkasti reik?“
„Tėti, jau galim rašyti laišką Kalėdų Seneliui?“
„O kokios dovanos norėtum?“
„Gali nieko nenešti, kad tik pasiimtų brolį.“
„Kodėl sesė taip ilgai miega? Gal ją vakar kas nors užmušė?“
Įdomių klausimų ir versijų kyla kalbant apie kūną, pradedant savuoju, baigiant šernais.
„Kada mažylis pirštas užaugs kaip ir visi kiti pirštai? Mama, tu kairankė ar dešrarankė? Na, kada man tos pažastys užaugs?!“
„O kur šernas?“ – susidomi Kodėlčius, medžiotojo troboje tėvams parodžius ant grindų patiestą kailį.
Dar daug visko klausinėja Kodėlčius, kol klausimai baigiasi ir namuose pasidaro tylu. Susiradęs piešimo lapų jis užsidaro ir ima piešti dideles mėlynas dėmes. Tada jau suaugę klausia, kas ir kodėl. „Nes liūdesio namai yra kažkur visai netoli žmogaus“, – tarsi sau atsako Kodėlčius.
„Kodėl kai liūdna, atsiranda ašaros? Kodėl jos prateka per akis, net jeigu būni užsimerkęs?“
„Kodėl karas negali tiesiog baigtis, jeigu visi žino, kad tai blogai?“
„Kodėl visada turi būti blogiečiai (filmukuose, pasakose...)?“
„Kodėl yra blogi žodžiai, jeigu jie blogi?“
„Kodėl liūdna atsisveikinti?“
„Kodėl su draugais visada smagiau?“
„Kodėl negali prieiti prie vaivorykštės?“
„Kodėl žuvys nepabando gyventi mieste?“
„Kodėl būtent aš atsiradau mamos pilve?“
„Kur mes būsim, kai mūsų nebus?“
„Kodėl mama myli taip, kad atrodo, net užsidegs?“
Todėlčiui kai kurie Kodėlčiaus klausimai per sunkūs, todėl jis pareiškia: „Mano tėtis yra ateivis, nes ant pakaušio turi akis.“
„Koks tavo tėčio darbas?“
„Prabangus.“
„Ką jis daro?“
„Prabangiai elgiasi su žmonėmis.“
„Nori pasakyti, kad tavo tėtis – geriausias pasaulyje?“
„Ne. Aš būsiu geriausias tėtis pasaulyje! Kai būsiu tėtis, turėsiu daug vaikų ir ne paprastą mašiną, o namą ant ratukų. Nereikės rengtis palto, galėsiu miegoti žiemą savo mašiniukėj.“
„Žinok, jaunikiais vyrus vadina prieš vestuves. O po to, kai jie apsiveda, jau vadina visokiais kitokiais įvairiais žodžiais.“
„Jeigu reikia kokio brangaus daikto, tai geriau iškart prašyti senelių.“
„Kiekvienas turi stengtis turėti močiutę, nes ji yra vienintelis suaugęs žmogus, kuris turi laisvo laiko vaikams. Senelis – irgi močiutė, tik vyras.“
Kaimynė kviečia Kodėlčių braškių. „Dabar nenoriu, ačiū. Kai jūsų nebūna, mes su seneliu pasiskinam.“
„Žinokit, man šakės, – nė iš šio nė iš to susirūpina Kodėlčius… – Po penkerių eina šešeri metai, o tada jau į mokyklą.“
Todėlčius prisimena, kaip mokykloje mokėsi apie gandrą: „Mama, mokytoja mūsų klausė, ką mes dar žinome apie gandrą, ir aš pasakiau, kad žinau, jog tau gandras galvą apkakojo…“
„Koks kūdikis atrado Vasario 16-osios aktą“, - paklausė Kodėlčius, turėdamas omenyje Liudą Mažylį.
Todėlčius nusistebėjo: „Tu visada sakai, kad dirbi 15min, bet dirbi visą dieną...“
O ką įdomaus yra pasakę Jūsų vaikai?
*Tiesą žinoti geriau
Paukščiai turi sparnus, sraigėms nereikia tepalo,
Lėktuvai kiaušinių nededa, energija neišnyksta,
Žemė sukasi apie ašį, pavasarį žydi ievos,
Tautos turi apsisprendimo laisvę.
Šuniui reikia mėsos, spaliai neturi urano,
Ateitis visada praeina, druska sukietėja,
Žuvys raidžių nepažįsta, nesuprantame, ką jos tyli,
O kai netyli, iš viso niekam neaišku, ką daro.
Drugiai mums – ne giminės, – jie gyvena be plano,
Metaloidai – blogi laidininkai, ežys turi spyglius,
Vėliavos būna spalvotos, kulkos spalvų neatskiria,
Saulėj nėra vandens, užkariauti jos neįmanoma.
Sliekai neužuodžia aukso, kiškiai parako neišrado,
Kiekvienas galvoja teisybę, akmenys – nieko,
Drugiai nesikryžmina su alyvomis nei su vištomis,
Tam, kas pasako tiesą, duoda papildomus klausimus.
Laisvė neturi kvapo, mėnulis nemoka lietuviškai,
Jis gali užmigti bet kur, traktoriui reikia guolio,
Žmonės netyčia suserga, ir skaičiai – ne visad sveiki,
Nieko iš to, bet tiesą žinoti geriau.
Jonauskas, Stasys. Spaliai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.