Būtent todėl ji mato prasmę apie moteriškumą ir moterų teises kalbėti garsiai. Ne vienam leidiniui savo žindymo istoriją pasakojusi, pasidalinusi savo patirtimi ir su 15min skaitytojais, Emilija sulaukė įvairių reakcijų. Tačiau pati Emilija sako pajutusi dar didesnį norą atvirai kalbėti apie tai, kas svarbu jai pačiai ir kitoms moterims: „Labai svarbu, kad moterys būtų drąsios, nepriklausomos ir siektų savo tikslų, o ne užsidarytų namuose.“
– Po viešai papasakotos savo žindymo istorijos sulaukėte daugybės komentarų. Kaip manote, kodėl į tokį iš pirmo žvilgsnio natūralų dalyką žvelgiama kreivai?
– Ilgalaikis ir viešas žindymas daugeliui vis dar atrodo nesuvokiamas ir nesuprantamas dalykas, todėl šią patirtį nuolatos lydi įvairūs komentarai tiek viešojoje erdvėje, tiek asmeniniame gyvenime. Tai, beje, mane irgi skatina kalbėti apie moterų teises ir pasirinkimus, norą daryti tai, kas atrodo geriausia nepriklausomai nuo kitų nuomonės.
Dažniausiai neigiamai ir piktai komentuoja tos moterys, kurioms nepasisekė žindyti, pritrūko žinių ar vyresnio amžiaus moterys, susidūrusios su klaidinga informacija apie žindymą.
Beje, vyrai mane labai nustebino – sulaukiau labai daug palaikymo žinučių ir tam tikra prasme tai mane šokiravo gerąja prasme. Tikrai malonu sulaukti gerų žodžių, tačiau liūdna, kad moterys viena kitos nepalaiko.
– Ar tai jus ir paskatino šnekėti apie moteriškumą? Ką jis jums reiškia?
– Kalbėti mane paskatino ne vien tik mano žindymo patirtis. Susiduriu ir savo aplinkoje, kad moterys, kai augina vaikus, nebeskiria sau tiek dėmesio, kiek norėtų. O kai kurios net sulaukia komentarų, kad savęs neprižiūri. Tačiau palaukite – o kur pagalba joms? Kur pasiskirstymas pareigomis?
Nemanau, kad moteriškumas, kaip buvo madinga kalbėti, susijęs vien su išvaizda ar prisitaikymu prie vyro, pataikavimu. Man moteriškumas pirmiausia galimybė savo išreikšti. Nereikia savęs įkalinti buityje ar užsidaryti tarp keturių sienų. Svarbu neprarasti savęs kaip asmenybės ir moters. Turite mylėti save, nes kitu atveju, jeigu nemylėsite savęs, kaip to galite reikalauti iš kitų?
Nemanau, kad moteriškumas, kaip buvo madinga kalbėti, susijęs vien su išvaizda.
– Tačiau ar nemanote, kad galimybei save realizuoti reikalinga ir palaikančių žmonių pagalba, ko dažniausiai ir pritrūksta?
– Taip, ypač kai kalbame apie vaiko priežiūrą pirmaisiais metais. Lietuvoje įprasta, kad dažniausiai motinystės atostogų eina mamos. Tuo metu daug kur užsienyje šią galimybę pasirenka vis daugiau vyrų ir tame mato labai didelę prasmę. Mūsų visuomenė labai susiskaldžiusi šiuo atveju ir vyras, kuris prižiūri vaikus, jau savaime tampa herojumi, nors mamos tai daro kasdien valandų valandas. Aš galiu pasidžiaugti, kad mes kartu su vyru pareigas dalijamės po lygiai. Manau, tiek poroje, tiek viešai labai svarbu apie tai kalbėtis, kad tai netaptų susipriešinimu.
Dažna situacija, kai moterys augina vaikus, o vyrai „uždirba pinigus“. Tokio tėčio vaidmuo – pinigai, o ne laikas su šeima, ir tai labai liūdna. Visgi, šiuolaikiniai tėčiai yra visokie. Kiek man tenka susidurti, tėčiai vis daugiau įsitraukia į vaiko auklėjimą.
– Kas jums labiausiai padeda savęs nepamesti? Savęs nepamiršti?
– Deja, ir aš buvau save pametusi, nežinojau į kurią pusę eiti, tačiau pradėjusi skirti laiką sau, susirinkau. Kiekviena moteris moteriškumą išreiškia savaip. Pavyzdžiui, man visiškai nepriimtina, kad moteris turi būti paklusni, santūri, kukli. Jokiu būdu ne! Ir moteris nieko neprivalo. Man nepatinka, kad vis dar galvojama, kad moterys turi dirbti tik moteriškus darbus, ar komentuojama, kad kažkuri veikla yra nemoteriška. Palaukite, o kas tada yra moteriška?
Juk tai, kad aš išreiškiu save ir esu laiminga, yra svarbiausia. Buvimas savimi šiandien yra pats moteriškiausias dalykas. Pamirškite, ką kiti pagalvos, ir atsikratykite visų baimių. Mano vyras palaiko mano nuomonę, nors jeigu ir nepalaikytų, kitaip nebūtų – aš sieksiu savo tikslų, kad būčiau laiminga.
Buvimas savimi šiandien yra pats moteriškiausias dalykas.
Šiandien aš linkiu visoms moterims atrasti tą vidinę ramybę, pažinti save ir realizuoti. Kiekvienas žmogus yra unikalus. Būkime drąsios ir siekime savo tikslų!
„Moteriškumas nėra jūsų išvaizda ar kasdien dėvimos suknelės“
Geštalto psichoterapijos konsultantė Rasa Andrikienė sako, kad moteriškumas šiuolaikiniame pasaulyje nėra susijęs nei su moters išvaizda, nei su apranga. „Moterys gali padaryti viską, tačiau ar visada to reikia? Ar visada reikia tik sau ant galvos užsikrauti viską, ką galime panešti ir daryti, nes juk tik mes žinome, kaip geriau?“ – klausia Rasa Andrikienė.
– Ar šiuolaikinėje visuomenėje, kai svarbia tampa vyrų ir moterų lygybė, išvis galima kelti klausimą apie moteriškumą? Ką jūs apie tai manote?
– Tikrai negalima skirstyti, kad tai moteriška, o tai – nemoteriška. Aš pati jau metus vaikštau be plaukų ir taip nutiko ne mano noru – susirgau alopecija. Teko išgirsti, kad tai yra tiesiog baisu, juk plaukai – tai moters seksualumas ir moteriškumas. Rimtai? Tik plaukai parodo tavo seksualumą ir moteriškumą? Tad ir man kilo minčių, kas gi vis dėlto yra tas moteriškumas ir vyriškumas. Moteriškumas jokiu būdu nėra vien tik išvaizda, tai tiesiog vidinės savybės. Be to, reikia nepamiršti, kad moterys, kaip ir vyrai, yra visokios – gali būti švelnesnės ir nuolankesnės, bet juk gali ir nebūti!
Į moteriškumą galime žiūrėti per pačias įvairiausias prizmes – ezoteriką, feminizmą ar dar kitas. Kiekviena jų skirtingai atskleidžia savo moteriškumo sampratą. Ezoterine prasme moteris įvardijama kaip šeimos ašis, nuo kurios priklauso laimė šeimoje, kitaip tariant – happy wife, happy life. Feminizmo samprata dar kitokia. Aš tikrai pritariu minčiai, kad moterys gali viską. Tik ar visada mums reikia viską daryti pačioms? Ar negalime tuo pasidalinti ir su kitais žmonėmis, kurie mus supa?
Žinote, nepriklausomai nuo mūsų požiūrio, visoms moterims yra būdingi tie patys fiziologiniai dalykai – menstruacijos, hormonai, galimybė gimdyti. Visa tai mus veikia, kadangi tai yra mūsų prigimtis ir fiziologinio užtaiso mes pakeisti negalime.
Kiekvienas laikmetis formuoja tam tikrą moters tipažą ir mes prie to prisitaikome. Buvo laikas, kaip rašė vienas žurnalas, visos siekėme būti „jaunos, žavios, veiklios“, buvo laikas – kai apie tai nebuvo net kalbos.
Auklėjimo metodika irgi daro didžiulę įtaką vyrams ir moterims. Juk yra karta, kur apie seksą tėvai ir vaikai nekalbėjo, o svajonės siekti tikslų ir likdavo svajonėmis, nes būdavo nemoteriškomis arba nevyriškomis. Jeigu perimame tokį modelį, tą patį įdiegiame ir savo vaikams. Mūsų kartai labai sunku išsilaisvinti ir suvokti, ko aš noriu. Ir to, deja, nežino labai daug mano klienčių, kurios nori keisti gyvenimą, bet nežino, nuo ko pradėti.
– Pritartumėte minčiai, kad vyrai ir moterys gali būti lygiaverčiai visose srityse?
– Tikrai taip, na, išskyrus reprodukcinę – čia atsiduriame skirtingose barikadų pusėse. Tik vėl klausčiau, ar tikrai to reikia ir ar mes, moterys, to norime. Pokario laikais moteris privalėjo būti stipri, kad išgyventų – ji turėjo tiesiog keltis ir eiti, pamiršti save, nes kitaip nei ji, nei jos vaikai neišgyvens. Ir mes su tokiu pavyzdžiu gyvenome labai ilgai, perėmėme tas pačias jausenas ir pareigas iš savo mamų ir močiučių. Jeigu pažvelgtume į šiuolaikines moteris, deja, labai daug jų vis dar gyvena išgyvenimo režimu, o iš to gimsta, kad mes nemokame nei gerbti vyrų, nei priimti jų kaip lygiaverčių partnerių.
Aišku, aš nenoriu apkaltinti moterų, kad jos pačios sau išsikasė duobę. Džiaugiuosi, kad šiandien matau tam tikras tendencijas – vis daugiau vyrų įvertina, kad šeimoje dirba abudu, todėl ir pareigas turi dalintis po lygiai.
Tačiau noriu pabrėžti, kad yra skirtingi žmonių tipai ir jiems priimtini skirtingi dalykai. Pavyzdžiui, jeigu moteriai patinka daryti vakarienę po darbo ir ji tuo patenkinta, ar reikėtų tai keisti ir liepti vakarienę ruošti vyrui? Tai juk labai individualu. Būna, moterys prisidalyvauja moteriškumo seminaruose ir bando tai taikyti savo gyvenimuose, tačiau neišeina... Didžiausias moteriškumas ir vyriškumas yra suvokti savo poreikius – tiek fizinius, tiek emocinius, ir gebėti juos patenkinti. Nes vien tik suvokti to neužtenka.
Aš pati matau, kaip primesti stereotipai žaloja ir vyrus, ir moteris. Pavyzdžiui, jeigu išsiskyrus porai vaikai lieka augti su tėvu, moteris bus pasmerkta – gegutė, paleistuvė, neverta motinos vardo. Jeigu tėvas palieka vaikus, tai į tai tarsi numojame ranka – na žinai, gi vyras... Tas pats galioja kalbant ir apie neištikimybę ar kitas situacijas.
Vyrai standartiškai matomi kaip šeimos išlaikytojai, super tėčiai, super darbuotojai ir tai jiems didžiulis krūvis – būti stipriems ir tobuliems visame kame. Kadangi daugelis jų linkę viską laikyti savyje, pažiūrėkite į savižudybių statistiką. Iš prigimties moterys yra „daugiau apie jausmus“, o vyrai – „daugiau apie logiką“, tačiau aš jokiu būdu nesakau, kad vyrai negali jausti, o moterys būti logiškos. Berniukai irgi verkia ir nereikia to bijoti ar slopinti, tai nėra silpnybė. Matyti ašaras šeimoje yra gerai, kadangi mes taip parodome savo jausmus. Visoms lytims meilė ir švelnumas yra reikalinga.
– Ką patartumėte, kad moterys ir vyrai nesusipriešintų tarpusavyje, o eitų koja kojon siekdami tarpusavio supratimo ir lygybės?
– Iš patirties konsultuodama klientus pastebiu, kad moteriai bus sunku gerbti ir priimti kaip lygiavertį partnerį savo vyrą, jeigu ji neturėjo tinkamo tėvo pavyzdžio savo gyvenime. Tokios moterys labai dažnai stengiasi viską daryti pačios ir dar prideda – „pasidarysi pati, tai žinosi, kad padaryta“. Suprask, vyras nieko nesugebės. Kartais nereikia net kalbos, nes savo nuostata, elgesiu jau parodome, ką galvojame.
Manau, svarbu moterims įsivertinti savo tėčių paveikslus, įtaką jų gyvenimams ir mokytis su savo antrąja puse elgtis lygiavertiškai. Vyrams reikėtų suprasti, kad moterys, kaip sakiau – „daugiau apie jausmus“ ir mokėti tai priimti. Ką turiu galvoje sakydama „apie jausmus“? Pavyzdžiui, užduodu tokį klausimą klientei – jūs užsisakote šampano, tačiau kai jums atneša taurę, suprantate, kad norite kito gėrimo. Ką darysite? Dažna klientė atsako, kad vis tiek išgers. O aš atsakau, kad tai blogai – mes turime teisę persigalvoti, atsisakyti ir daryti tai, ko norime, tai ką jaučiame. Pasikliaukite savo pojūčiais ir to nebijokite, klausykite ir nenuneikite.
Dar iš vaikystės atėjęs blogas pavyzdys, kai guodžiame užsigavusį vaiką ir sakome, na pažiūrėk, juk neskauda. Nesakykite taip – jeigu skauda, leiskite tai išjausti. Labai svarbu ir moterims, ir vyrams neslopinti jausmų, ko mes buvome mokomi ilgą laiką ir tai daro didžiulę įtaką mūsų gyvenimams. Pokario metais moterys neturėjo galimybės leisti sau jausti, nes reikėjo išgyventi – išlaikyti vaikus ir namus. Jos gyveno „išgyvenimo“ režimu. Šiais laikais jausti yra pakankamai saugu. Galime išjungti „išgyvenimo“ režimą, galime atsipalaiduoti ir pradėti gyventi, ne išgyventi.
