„Prieš tris mėnesius mano vaikas išvažiavo studijuoti į užsienį, beprotiškai jo ilgiuosi. Tas ilgesys užgožia visa kita, trukdo grįžti į normalias vėžes. Taip pat atvėso santykiai su vyru, susvetimėjome, tarsi neliko, kas mus sieja. Nors man tik 42-eji ir gyvenimas, rodos, dar prieš akis, nesijaučiu laiminga. Patarkite, kaip gyventi toliau ir susitaikyti su tuo, kas neišvengiama?“
„Dukra ištekėjo labai anksti – devyniolikos. Nei mes, nei ji pati, ko gero, nebuvo tam pasirengusi. Ji visada troško būti savarankiška, norėjo, kad nesikištume į jos gyvenimą, todėl paskubėjo susukti savo šeimos lizdelį. Manau, mano mergaitė pasirinko ne jai skirtąjį. Bent taip kužda nuojauta. Dukra man buvo ir tebėra visas gyvenimas. Visą laiką gyvenau tik dėl savo vienturtės: kad tik jai nieko netrūktų, gautų gerą išsilavinimą... Plyšta širdis, kai vakare užeinu į tuščią jos kambarį. Kai tik suskamba telefonas, pirmoji mintis būna – gal tai mano mergaitė. Nenoriu pernelyg jai įkyrėti skambučiais, tad tyliai kraustausi iš proto nerimaudama, kad be mano pagalbos gyvenime prapuls. Nežinau, kaip elgtis, ką daryti, kad užpildyčiau tą atsivėrusią tuštumą.“
Konsultuoja psichologė Ramunė Želionienė (www.psichologeramune.lt)
Patarimas visiems, ypač tiems, kurie augina būsimą studentą, vieną vaiką, – ruoškitės iš anksto tam laikui, kai jūsų atžala nebegyvens kasdien su jumis, sukurs savo šeimą ar išvyks mokytis svetur. Sakoma, kad kuo daugiau žmogus žino, tuo mažiau bijo. Vadinasi, vien žinojimas, t. y. kalbėjimas su vaiku apie jo ketinimus išvažiuoti iš gimtojo miesto ir savarankiško gyvenimo pradžią, padeda išgyventi pokyčius.
Kai tarp šeimos narių santykiai darnūs, grįsti pasitikėjimu, pagarba, tokio pobūdžio permainos leidžia šeimai tarsi pereiti į kitą bendravimo lygį. Viskas įvyksta natūraliai, ne taip skausmingai.
Nedidelis ilgesys, nerimas yra natūrali reakcija, bet neigiamos emocijos neturi trukdyti gyventi toliau. Tėvai, kurie nesiekė ir nesistengė gyventi vaikų gyvenimo, kontroliuoti kiekvieno jų žingsnio, lengviau išgyvena neišvengiamą išsiskyrimą.
Gerokai sunkiau su vaiko išėjimu iš namų susitaiko tie gimdytojai, kurie paskiria savo gyvenimą vaikams, dėl jų atsisako karjeros, aukoja savo interesus ir stipriai apriboja poreikius. Ypač jei partnerius siejo ne meilė, o tik vaikai. Tokiais atvejais tarsi nelieka prasmės toliau gyventi kartu, sutuoktinių tarpusavio ryšys smarkiai susilpnėja, nes jų kaip ir niekas nebesieja.
Pažvelkite iš vaiko pozicijos
Kai išsiskyrimas su vaikais tampa itin skausmingas, pasistenkite į situaciją pažvelgti kitu kampu, nesavanaudiškai, ne kaip į praradimą. Jums labai liūdna, jaučiatės vieniši? Jei neigiamos emocijos ima viršų ir trukdo gyventi įprastą gyvenimą, tai ne kas kita kaip egoizmas.
Svarbu suvokti (tai galbūt paguos ir nuramins), kad vaikams gyvenimas atskirai nuo tėvų – labai naudinga patirtis. Jiems tai galimybė greičiau suaugti, tapti savarankiškiems ir atsakingiau priimti kasdienius sprendimus. Kiekvienas turime kurti ir gyventi ne kito, o savo gyvenimą. Pagalvokite ir pasidžiaukite, kad jūsų atžalai atsivers naujų galimybių.
Taip pat skaitykite: Zodiako išdaigos: koks jūsų vyras šeimoje – atsakingas ar palaidūnas?
Jeigu jūsų santykiai buvo geri, vaikas jaučiasi mylimas, yra tikras, kad pritariate bet kokiam jo pasirinkimui, jis noriai atvažiuos aplankyti. Na, o tiems, kurių vaikai dar nepakėlė sparnų, pats laikas ir toliau puoselėti šeimos tradicijas, vertybes, stiprinti ryšį su atžalomis – tada jas visada trauks grįžti namo, kad ir trumpam, per šventes, žinoma, pagal galimybes.
Paklausite, o kaip aš? Ką daryti man? Dabar jums nereikia kasdien rūpintis savo vaiku, gaminti jam pietus, planuoti bendrą laisvalaikį, vadinasi, turite daugiau laisvo laiko. Metas mokytis jį praleisti taip, kad neliktų vietos niūrioms mintims ir liūdesiui. Šiais technologijų laikais visagalis skaipas suteikia galimybę bendrauti su atžala, kad ir kur ji būtų.
Taip pat skaitykite: Kodėl mes bijome mylėti?
Susikurkite vakarinio susiskambinimo ritualą, sutarkite, kokiomis savaitės dienomis susisieksite. Arba planuokite bendrus savaitgalius, jeigu sūnus ar dukra gyvena kitame mieste. Skambučio laukimas, žinojimas, kad vėl pamatysite vaiką, nors ir per monitoriaus ekraną, ar bent išgirsite jo balsą telefonu ir kad susitiksite per sekmadienio pietus, nuteikia teigiamai. Žinosite, kad kiti vakarai priklauso tik jums, esate savo laiko šeimininkė. Mėgaukitės tuo!
Stenkitės atrasti naujų dalykų. Iš darbo praktikos galiu pasakyti, daugelis tėvų guodžiasi, kad augindami vaikus neturėjo galimybės skirti laiko pomėgiams, su vaikais nesusijusiai veiklai. Štai dabar tas puikus laikas, kai galite įgyvendinti savo sumanymus. Ir jų turėti yra labai sveika bei naudinga!
Tekstas L. Grinkevičienės.
