Svarbu atkreipti dėmesį, kad pilietinė reakcija į bet kokią agresiją prieš šalį neprasideda ir nepasibaigia vien ginklu. Yra dalykų, kuriuos privalo jau šiandien padaryti visi – ir stumiantys mintis į šoną, ir aktyviai įsitraukę, ir tiesiog nerimaujantys. Ir tų kelių būtinų žingsnių svarba yra ne ką mažesnė už ginkluotą gynybą.
Svarbus kiekvienas
Lietuvos gynimas nuo bet kokios užsienio agresijos – kiekvieno piliečio teisė ir pareiga. Nerimstant geopolitinei įtampai, pilietiškumas šalyje vis auga – žmonės prisijungia prie Krašto apsaugos savanoriu pajėgų, Šaulių sąjungos ir įvairių pilietinių iniciatyvų. Vis dėlto, neretai žmonės, negalintys fiziškai prisijungti prie ginkluoto pasipriešinimo įgūdžių tobulinimo, mano, kad jų nauda menka.
„Labai norėčiau padėti, prisidėti, bet kaip? Kas iš manęs?“, – galima išgirsti iš senjoro ar namuose vaikus auginančios moters. Nors šis požiūris neretas, jis – klaidingas. Valstybė yra pasirengusi gintis tada, kai visi jos piliečiai suvokia esantys svarbūs, o dar labiau – suvokia neginkluoto pasipriešinimo naudą.
Pirmiausia, kiekvienas žmogus turi įgūdžių, patirčių, kurios dieną „X“ praverstų – ar humanitarinėje srityje, ar gydant sužeistuosius, ar tarpininkaujant ir kitose srityse. Bet kad valstybė būtų kuo geriau pasirengusi dienai „X“, pirmiausia kiekvienam piliečiui svarbu pasirūpinti, kad būtų pasirengęs jis ir jo artimiausieji. Vienas iš būtiniausių dalykų – aptarti su šeima svarbiausius dalykus ir turėti planą, kaip kas elgsis. Tuomet, jei užkluptų diena „X“, būtų mažiau chaoso kiekvieno veiksmuose, o ir pačioje valstybėje.
Psichologas, psichoterapeutas Andrius Jurgaitis atkreipia dėmesį, kad dažno žmogaus požiūrį į gynybą – ir ginkluotą, ir neginkluotą – gerokai pakeitė trečius metus besitęsiantis karas Ukrainoje.
„Tai veikia žmonių psichologinę savijautą ir elgseną bei palieka pėdsakus mūsų kūnuose, protuose ir smegenyse. Nedidelį stresą ar nerimo jausmą žmogus ganėtinai lengvai toleruoja, tačiau ilgalaikis, lėtinis, intensyvus streso ar nerimo išgyvenimas gali nualinti ir pakenkti tiek psichiškai, tiek ir fiziškai.
Pagal žmogaus sąlyčio su trauma laipsnį išskiriamos trys trauminių įvykių ir patyrimų grupės: asmeniškai patirtos traumos, artimųjų patirtos traumos ir traumos, patirtos būnant liudininku. Taigi, nereikia tiesiogiai dalyvauti kariniuose veiksmuose, užtenka matyti ir žinoti apie netoliese vykstančius karo veiksmus, keliančius rimtą grėsmę žmonių gyvybei ar jų fiziniam vientisumui. Kai žmogus jaučia grėsmę, organizme įvyksta cheminės reakcijos, kitaip dar vadinamos „kovok arba bėk“, – tikina specialistas.
Kai žmogus jaučia grėsmę, organizme įvyksta cheminės reakcijos, kitaip dar vadinamos „kovok arba bėk“.
Anot pašnekovo, normalu, kad žmonės į tai reaguoja skirtingai – kol vieni galvoja apie tai, kaip išvengti grėsmingos situacijos, pabėgti, kiti buriasi, aukoja, dalyvauja įvairiose pilietinėse iniciatyvose, mobilizuoja savo fizinius ir psichikos resursus. Vis tik, pasak pašnekovo, galvojant, ruošiantis grėsmei, reikėtų aiškiai suprasti – kas yra ginkluotas ir neginkluotas pasipriešinimas, kas ir prie kurio galėtų prisijungti, o dar svarbiau – kuriame iš jų atneštų daugiau naudos. Beje, viena iš tokių naudų, o ir pareigų, – pasirūpinti savo šeima, sustyguoti jos žingsnius, kurie padėtų jai jaustis saugiai, veikti racionaliau, užklupus dienai „X“.
Šeimos planas
Šeimos planas yra dalykas, kurį privalo turėti kiekviena šeima, ir tai yra dar vienas labai geras pasipriešinimo būdas, kuris atėjus dienai „X“ nesilpnins šalies, o ją stiprins. Kitaip tariant, priešui ji būtų palaužiama sunkiau, nes pasirengusi, nes koordinuota.
Tai garantas, kad įvykus tiek netikėtai karinei grėsmei, tiek stichinei ar net branduolinei nelaimei, šeima žino veiksmus, ką ir kas daro. Scenarijų, kaip galėtų būti toks planas sudėliotas, milijonai, nes tai priklauso nuo šeimos narių amžiaus, profesijų, gyvenamųjų vietų ir kitų veiksnių.
Būtent todėl, kad nėra bendro visoms šeimoms plano, kiekvienoje individualioje šeimoje jis turi būti aptartas atskirai. Svarbu suprasti, kad kuo daugiau chaoso tarp piliečių, tuo, užklupus dienai „X“, daugiau chaoso ir valstybėje. Taigi – šeimos planas, ne tik pareiga savo šeimai, bet ir pilietiška pareiga.
Pasirūpinti savimi ir savo šeima yra daugybė būdų ir galimybių, tikina A. Jurgaitis. „Pavyzdžiui, šeimos plano, ištikus kritinei situacijai sudarymas ir aptarimas šeimoje. Žmonės gali domėtis pilietinio pasipriešinimo galimybėmis, mokytis atpažinti priešo karinę techniką, išklausyti pirmosios medicinos pagalbos, išgyvenimo ir kitus kursus, kad įgautų būtinų žinių ir įgūdžių net ir neginkluotame pasipriešinimo fronte.
Taip pat galima jungtis į Šaulių sąjungą, Krašto apsaugos savanorių pajėgas, naujai steigiamas karo komendantūras, atnaujinti įgūdžius aktyviojo kariuomenės rezervo pratybose ir mokymuose.“
Šeimos plano turėjimas, neabejoja psichoterapeutas, atspindi šeimos brandą, jos vertybes. „Gyvenant komfortiškomis sąlygomis į galvą gali net netoptelėti mintis apie tai, kaip reikėtų susisiekti su savo vaikais, jei dingtų ryšys ar internetas, įvyktų stichinė ar gamtos nelaimė, būtų užtvindyti įprastiniai keliai ar maršrutai, kur reikėtų slėptis pavojaus atveju.
Tiek suaugę tėvai, tiek ir vaikai turėtų žinoti, kur yra jų pagrindinė susitikimo ar atsarginė susitikimo vieta bei kaip iki jos nuvykti. Taip pat kas pasirūpintų vaikais, jei jie negalėtų susisiekti su savo tėvais. Vaikai turėtų žinoti patikimą kontaktinį asmenį, turėti jo kontaktus.“
Gyvenant komfortiškomis sąlygomis į galvą gali net netoptelėti mintis apie tai, kaip reikėtų susisiekti su savo vaikais
Jei žmonėms kyla iššūkių, ką reikėtų aptarti susėdus šeimos plano diskusijai, A. Jurgaitis dalinasi esminiais klausimai, kuriuos reikėtų apsvarstyti:
- Kur galima būtų slėptis pavojaus atveju?
- Kaip nuspręsite evakuotis, jeigu likti vietoje negalima (automobiliu, traukiniu, autobusu),?
- Ką darysite, jei suges ar sulūš jūsų automobilis?
- Kokie yra kiti evakavimosi keliai, jei pasirinktasis užblokuotas?
- Kokius daiktus pasiimsite, jeigu reikės slėptis to paties namo slėptuvėje? Kitoje slėptuvėje?
- Kokius daiktus pasiimsite, jei teks evakuotis?
- Kokioje vietoje susitiksite su šeimos nariais įvykus nelaimei?
- Į ką galite kreiptis nelaimės atveju?
Ir svarbiausia nepamiršti, kad pasirengimas ir pasiruošimas netikėtoms situacijoms turi prasidėti jau šiandien. Tik taip apsaugosime save ir savo artimuosius rytoj.
Kaip ginti be ginklo?
Pilietinis, arba kitaip neginkluotas, pasipriešinimas, anot psichoterapeuto A. Jurgaičio, yra svarbus ir būtinas Lietuvos laisvės išsaugojimo ir efektyvios gynybos garantas. „Kiekvienas iš mūsų kasdien savo veiksmais atliekame vienokius ar kitokius žingsnius, kurie yra svarbūs siekiant išsaugoti valstybę ir jos identitetą. Istorijoje yra žinoma daug ir įvairių pilietinio pasipriešinimo pavyzdžių.
Pavyzdžiui, po 1863 m. sukilimo keliasdešimčiai metų uždraudus lietuvišką spaudą, užsienyje imta leisti lietuviškas knygas, maldaknyges ir periodinę spaudą. Siekiant, kad ji patektų į Lietuvą, buvo organizuojamas nelegalus knygnešių judėjimas. 1972 m. protestuodamas prieš sovietinę santvarką, Kaune viešai susidegino Romas Kalanta. Ši diena – gegužės 14-oji – dabar Lietuvoje minima kaip Pilietinio pasipriešinimo diena“, – pavyzdžiais kalbėjo pašnekovas.
Taip pat A. Jurgaitis priminė, kad pogrindiniai leidiniai, disidentiniai judėjimai, Vasario 16-ąją keliamos trispalvės, nepaisant draudimų ir gąsdinimų, bažnyčios lankymas, religinių švenčių šventimas, draudimas vaikams stoti į spaliukų, pionierių, komjaunuolių organizacijas, inspiravo panieką šių organizacijų simboliams ir ideologijai.
„Net žmonių žūtys 1991 m. sausio 13-ąją nepalaužė mūsų pasiryžimo kovoti už savo valstybės kelią, už savo laisvę, už savo gyvenimo būdą“, – pabrėžė psichoterapeutas. Pilietinis pasipriešinimas aktualumo neprarado niekuomet, o šiuo metu jo aktualumas yra išaugęs, rodantis visuomenės pilietinę brandą.
