Buvo laikas, kai Kristina viena išlaikė šeimą, kol Tomas sunkiai skynėsi kelią į savo svajonę – turėti savo autoservisą. Vėliau vyras suteikė žmonai galimybę savanoriauti Pasaulinės lyderystės konferencijose.
Šiandien, net ir po 15 metų, jie visur kartu: kartu dalyvauja Pasaulinės lyderystės konferencijoje, sveikai mitybai skirtuose renginiuose, įvairiuose saviugdos ir šeimos santykių tobulinimosi seminaruose, atostogauja, keliauja bei džiaugiasi, kad ir sūnus vis dar mielai renkasi jų draugiją.
– Prisiminkite, kokia buvo jūsų pažinties pradžia.
Kristina: Mūsų pažintis labai paprasta. Niekada nemaniau, kad savo antrąją pusę sutiksiu darbe, bet įvyko taip. Mano įmonė, kurioje dirbau, nupirko kitą įmonę, todėl, grįžau po ligos į darbą, pamačiau daug naujų žmonių.
Tomas, pasirodo, į šią kompaniją buvo šviežiai atėjęs. Ta proga jis atsivežė savo mamos gamintą tortą, kuris buvo labai panašus į kepamą mano močiutės. Kai susipažinome, paaiškėjo, kad abu esame iš to paties krašto.
Tomas: Tuo metu buvau vienišas ir jau norėjosi antros pusės, tad natūraliai stebėjau koleges. Kristina patraukė akį, todėl išsiaiškinau jos gimimo datą bei visus kitus dalykus ir po truputį pradėjome bendrauti.
Kristina: Kartą išsikalbėjome, kad ruošiausi važiuoti pas sesę. Tomas, kaip kraštietis, pasisiūlė pavėžėti. Taigi abipusė simpatija tarp mūsų jau buvo akivaizdi.
Atsimenu, kai aplankiau močiutę, papasakojau jai apie tortą ir atsiradusią simpatiją, močiutės žodžiai man nuskambėjo kaip palaiminimas: „Žmogus iš savo krašto visgi yra iš savo krašto.“
Maždaug po mėnesio bendravimo nusprendėme draugauti, dar po dviejų dienų – tuoktis.
Po to viskas įvyko labai greitai. Maždaug po mėnesio bendravimo nusprendėme draugauti, o tada po dviejų dienų nusprendėme tuoktis. Po mėnesio buvo sužadėtuvės, po pusmečio – vestuvės. Santuoka , skirtingai nei ilgai gyvenantiems poroje, mums buvo tikrai šventė. Esu iš katalikiškos šeimos, todėl man buvo svarbu neturėti ilgo gyvenimo kartu iki santuokos.
Tomas: Manau, abu buvome subrendę santuokai. Be to, esu pakankamai konservatyvus ir pastovus žmogus. Jeigu tinka ir patinka žmogus, nemačiau prasmės daugiau blaškytis. Aišku, dabar suprantu, kad geriau ir negalėjau rasti (juokiasi).
– Taigi vienas kitą pažinote jau šeimoje ir natūralu, kad teko išmokti būti drauge. Ar prisimenate pirmą stiprų susipykimą?
Kristina: Jeigu atvirai, ir dabar negalėčiau mūsų pavadinti tobula šeima. Kitas klausimas, ar yra tobulų šeimų. Kita vertus, turėjau labai tvirtos senelių šeimos pavyzdį, šeimos vertybės buvo nuolat puoselėjamos, akcentuojamos, todėl man šeima yra labai svarbi.
Deja, niekas nemoko, kaip tapti šeima nei mokyklose, nei universitetuose, todėl mes su vyru nuolat giliname žinias, kaip kurti ir puoselėti darnius santykius šeimoje. Buvau viena iš Šeimų universiteto moderatorių savanorių, todėl abu turėjome galimybę lankyti visus užsiėmimus, dalyvavome kituose šeimai skirtuose seminaruose.
Šiandien tuoktis besiruošiantys jauni žmonės šeimos kursus dažnai vertina tik kaip formalumą, tačiau mums jie davė be galo stiprų pagrindą.
Aš suvokiau – nesvarbu, kas bus, mes turime tai išgyventi kartu.
Santykiuose krizių tikrai buvo, bet jas įveikti man labai padėjo tame pačiame Šeimų universitete išgirstas pasakymas: bažnytinės santuokos esmė, skirtingai nuo civilinės, yra apsisprendimas daugiau nesirinkti. Aš suvokiau – nesvarbu, kas bus, mes turime tai išgyventi kartu.
Ir natūralu: kai įveiki tam tikrą krizę, dar labiau suartėji, pasitikėjimas vienas kitu išauga. Žmonės, kurie nebūna pasiruošę tokioms krizėms, vos susidūrę su pirma problema iš karto galvoja apie skyrybas.
Tomas: Tos krizės, sunkūs laikotarpiai ateina visoms poroms be išimties. Kai esi bažnytinėje santuokoje, visa tai vertini kitaip. Ne išeitis atsiradus pirmiems sunkumams skirtis ir ieškoti kito partnerio, nes vis tiek teks susidurti su tomis pačiomis problemomis, gal net baisesnėmis, kol neišmoksi jų įveikti. Kam tuomet blaškytis?
– Kokius kampus šeimoje nugludinti visgi buvo sunkiausia?
Kristina: Man atrodo, kad kai geriau pažįsti kitą, natūraliai keli mažiau lūkesčių, o tuomet ir mažiau pyksti. Tiesiog priimi žmogų tokį, koks jis yra. Pavyzdžiui, mes su Tomu susiplanuojame kokią nors veiklą, o kitą dieną jis apie tai jau būna pamiršęs.
Anksčiau pykdavau. Vėliau supratau, kad tiesiog jam reikia dar kelis kartus priminti. O aš, tvarkydama namus, padedu kažkur daiktą ir nebeatsimenu – kur. Iš pradžių sakydavau, kad neėmiau, vėliau išmokau pasakyti „nežinau“.
Turėjome ir sunkių krizių. Jos kyla dėl vienas kito nesupratimo. Be to, mes, moterys, sugebame lūkesčius užkelti labai aukštai ir dėl to turime daugiau nusivylimo. Todėl šiandien su visomis šeimomis drąsiai dalinuosi, kad jeigu yra problemų, reikia nebijoti ieškoti sprendimų, pavyzdžiui, eiti pas psichologą. Mes ėjome ir ne pas vieną.
Mes, moterys, sugebame lūkesčius užkelti labai aukštai.
Tomas: Sunkesnių situacijų ir krizių buvo, yra ir bus – tai neišvengiama gyvenimo dalis. Kita vertus, jeigu gyvenime nebūtų jokių problemų ir iššūkių, gyventi būtų neįdomu. Buvo laikotarpis, kai tikrai daug pykdavomės, buvo įvairių konfliktų, nekalbadienių.
Aš esu pakankamai mažai kalbantis ir užsidaręs žmogus, tačiau dabartinės mūsų veiklos po truputį padėjo man tapti atviresniam ir labiau išreikšti savo mintis. Visgi ir dabar šeimoje esu tas, kuris reaguoja ramiau. Pagaliau kas būtų, jei būtume abu degtukai? Supleškėtų namai.
– Kas Jums yra šeima?
Kristina: Man šeima yra kūryba, pastangos vis labiau pažinti ir mylėti savo sutuoktinį. Tai sprendimas su žmogumi kurti bendrą gyvenimą, pakviesti naują gyvybę ir perteikti jai savo vertybes. Tai nuolatinis darbas su savimi.
Aš pati augau šeimoje, kurioje tradicijos buvo labai svarbios. Nuolat vykdavo dideli giminių susitikimai, per visas šventes dideliu būriu suvažiuodavome pas senelius, jie pasakodavo mums istorijas iš savo jaunystės, iš tremties Sibire.
Šeima – kasdieninis darbas, kad visi jaustumėmės esantys svarbūs, išgirsti, pamatyti, suprasti.
Viso to klausydamas jautiesi atsakingas bent dalelę istorijos perduoti savo vaikams. Labai gaila, bet daugelis yra išsižadėję šeimos tradicijų.
Be to, šeima – kasdieninis darbas, kad visi jaustumėmės esantys svarbūs, išgirsti, pamatyti, suprasti. Tai nelengvas darbas, bet jeigu mes sugebame kažką sukurti šeimoje, kažką vertinga galime sukurti ir visuomenėje.
Tomas: Tai vienas kito palaikymas, kada lengva ar sunku, esami ir būsimi iššūkiai, tobulėjimas kartu, įvairių sprendimų priėmimas. Svarbu, kad sutaptų vertybės ir bent keletas veiklų, kurias darome kartu. Šiais laikais visi neturime laiko, bet man svarbu praleisti laiko kartu ir su šeima.
Paskutinius kelerius metus kartu su žmona dalyvaujame lyderystės konferencijose, domimės ir praktikuojame sveiką mitybą, paprastai visada kartu keliaujame.
Kristina: Per vieną moterims skirtą konferenciją išgirdau, kaip pranešėja savo pavyzdžiu skatino moteris atostogauti vienoms. Atsimenu, sėdėjau ir negalėjau atsistebėti. Koks santykis turi būti šeimoje, jeigu norima atskirai atostogauti, jeigu reikia pailsėti nuo savo šeimos?
Lai neįsižeidžia ta pranešėja, bet mane tai šokiravo. Yra labai patogu veikti tik tai, ką aš noriu, ir nesiderinti prie kito. Bet kam tuomet kuriama šeima?
Koks santykis turi būti šeimoje, jeigu norima atskirai atostogauti, jeigu reikia pailsėti vienam nuo kito?
Mums norisi atostogauti kartu. Praėjusiais turėjau galimybę keliauti į Ameriką, į Pasaulinę lyderystės konferenciją, ir aš iš karto paprašiau, kad kartu keliautų vyras, nes taip jaučiausi saugiau, be to, norisi su savo žmogumi dalintis viskuo, ką patiri. Tomas važiavo kartu, nors tuo metu buvo sudėtinga situacija darbe, ir aš labai tai vertinu.
Aišku, yra kelionių, veiklų, kurias darome kiekvienas atskirai, nes kiekvienam reikia realizuoti save. Pavyzdžiui, su Tomu esame sutarę, kad ketvirtadienio vakarus jis skiria savo asmeniniams pomėgiams.
– Iš nuotraukų „Facebook'e“ pastebėjau, kad dažnai keliaujate labai paprastai.
Tomas: Turime savo senuką kemperį, tad keliauti gaunasi pigiau, paprasčiau ir laisviau. Sutaupome pragyvenimo ir maitinimosi išlaidas. Mums labai patinka būti gamtoje, tad Lietuvoje savaitgaliais dažnai sėdame į kemperį ir kur nors važiuojame. Aš pats mėgstu fotografuoti, netgi esu baigęs fotografijos mokslus, tad toks laisvas kelionių būdas man labiausiai patinka.
– Dar pastebėjau, kad domitės sveika mityba. Ar tiesa?
Kristina: Taip, kasmet kartu vykstame į sveikatingumo konferencijas. Pati esu pradėjusi studijuoti gydomąją mitybą. Dar lankydami kursus besilaukiančioms šeimoms išgirdome raginimą savo pavyzdžiu mokyti vaikus valgyti košę. Todėl dabar, kai išgirstu, kad vaikas nieko daugiau nemėgsta be makaronų ar picos, keliu klausimą, o kas vaiką būtent su šiais maisto produktais supažindino? Pavyzdys moko geriausiai, todėl patys turime keisti įpročius. Tuomet natūraliai ir vaikai seks mūsų pavyzdžiu.
Kai susituokėme, Tomas buvo įpratęs pusryčiams valgyti juodą duoną, baltą sūrį su medumi, tačiau ilgainiui visi įpratome kas rytą valgyti skirtingą maistą – dažniausiai skirtingas košes, bet tikrai kartais būna ir sveikesnės versijos blynų, sumuštinių. Aišku, iš pradžių, kai pradėjau daugiau gaminti salotų, daržovių, jis sakė, kad tas žoles galėsiu valgyti pati, bet po truputį lankant seminarus viskas keitėsi.
Tomas: Nėra lengva pakeisti mitybos racioną, kol nemąstai ir nesupranti, kaip maistas veikia tave. Bet kai turi daugiau žinių, tai jau nėra sunku. Iš esmės man užteko patvirtinimo, kad pakeitęs tik mitybą įveikiau pakankamai nemažai sveikatos problemų.
– Minėjote, kad jūs abu dalyvaujate Pasaulinės lyderystės konferencijose. Kaip ši veikla atsirado jūsų šeimoje?
Kristina: 12 metų dirbau versle, užėmiau ir vadovaujamas pozicijas. Dirbant grupės vadove didelėje įmonėje man labai trūko mokymų vadovams, todėl šešerius metus savo iniciatyva dalyvavau Lyderystės klube ir Pasaulinės lyderystės konferencijoje.
Tik vėliau supratau, kad būtent šios konferencijos dėka išdrįsau priimti sprendimą palikti įmonę, kuriai atidaviau daug savo nuoširdaus darbo, ir išeiti į niekur, nes ta atskirtis tarp to, kaip turėtų būti įmonėse, ir tarp to, kaip buvo, buvo per didelė, be to, negalėjau deleguoti savo darbuotojams darbų, kuriais pati netikėjau.
Vėliau dar dirbau mažesnėje kompanijoje, kurioje psichologinis klimatas buvo tikrai geras, bet visa savo esybe jutau, kad esu ne savo vietoje. Kadangi daugiau nežinojau, ką veikti, o lyderystės konferencija paskatino didžiulius pokyčius gyvenime, nusprendžiau joje savanoriauti. Po trejų metų savanorystės jau esu įdarbinta kaip darbuotoja.
Atskirtis tarp to, kaip yra ir kaip turėtų būti, buvo per didelė, negalėjau toliau dirbti įmonėje.
Atlyginimas, kurį gaunu, yra visiškai ne toks, kokį galėčiau gauti versle, bet į šią veiklą žiūriu kaip į misiją. Lietuvoje vyrauja klišė, kad lyderystė susijusi tik su vadovais. Mūsų konferencija skirta visiems – ir didžiausios įmonės vadovui, ir paprastam darbuotojui, bendruomenės nariui ar mamai, kuriai kasdien reikia motyvuoti savo vaiką. Mūsų pagrindinis šūkis – kiekvienas galime daryti įtaką ten, kur esame.
Mūsų šeimai šios konferencijos davė didžiulį postūmį. Aš manau, kad jos suformavo Tomą kaip vadovą ir, mano požiūriu, jis vienas iš teisingiausių mano pažįstamų vadovų. Jo autoservise žmonės nesikeičia jau penkerius metus. Tai svarbus rodiklis.
Tomas: Sunku būtų pasakyti, kas būtų jeigu būtų, ar būčiau kitoks vadovas, visgi manau, kad tai tikrai turėjo įtakos. Aš nenoriu būti tas, kuris trenkia į stalą kumščiu ir pasako – dabar bus taip. Mes visada su komanda tariamės, diskutuojame. Problema ta, kad dažnai įmonių vadovai iš tikrųjų net neįsivaizduoja, kaip dirbama žemesnėse grandyse ir tuomet „užtampo“ žmones įsakymais ir nurodymais.
Aš pats esu pradėjęs nuo automechaniko ir iki šiol mėgstu remontuoti automobilius. Automechaniku jau nebedirbu, nes neturiu tam laiko, tačiau jeigu reikia pagalbos, pirštinės visada su manimi. Po darbo kartais remontuoju savo automobilius. Tik žinodamas automobilių remonto ypatumus galiu glaudžiai bendrauti su automechanikais ir kartu spręsti įvairias situacijas.
Nors verslas iš pradžių sekėsi sunkiai – kol įsitvirtinau, prireikė 10 metų, nuo pat pradžių man svarbiausia buvo kokybė. Visi mano klientai atėję per rekomendacijas. Visgi buvo metų, kai Kristina praktiškai viena išlaikė šeimą, nes mano verslo biudžete būdavo minusas.
Tačiau įdomus dalykas: kol galvoje sukosi mintys, kaip uždirbti daugiau pinigų, verslas vystėsi sunkiai. Kai tik pradėjau mąstyti, kaip padaryti, kad klientai būtų patenkinti, kad jie negrįžtų su ta pačia problema, kad kitam rekomenduotų, natūraliai atėjo grąža. Tik padėdamas kitam spręsti problemą, išspręsi savąją.
Tačiau su laiku suvokiau – o kas tada: rinktis daiktus ir važiuoti į užsienį?
– Kaip, Kristina, susitvarkėte su šeimos maitintojo vaidmeniu? Ar nespaudėte vyro, kad susirastų „normalų“ darbą?
Kristina: Ko gera, buvo spaudimo. Buvo metas, kai ne tik nebuvo pajamų iš vyro pusės, bet dar reikėjo padėti jo verslui, nes kai stengiesi būti visų galų specialistas, pats tvarkai buhalteriją, kurios gerai neišmanai, atsirasdavo klaidų, kurios skaudžiai kainuodavo. Į kiekvieną tokią žinutę reaguodavau tikrai skausmingai. Tačiau su laiku suvokiau – o kas tada: rinktis daiktus ir važiuoti į užsienį? Irgi ne sprendimas.
Dabar galime su pasididžiavimu sakyti, kad sukurta kažkas vertinga, kas duoda naudą ir grąžą ne tik mums, bet ir įmonės darbuotojams bei klientams. Būna kartais ir taip: naujas klientas atvažiuoja pas Tomą į servisą ir sako – man ten pakeitė tą ar kitą detalę, o Tomas atidaro kapotą ir mato, kad niekas nepakeista.
Tomas: Lietuvoje apskritai sunku vystyti smulkųjį verslą. Visi įstatymai yra pritaikyti tik stambiajam verslui. Todėl aš nesuvokiu, kaip Lietuvos sąlygomis panašaus kaip mano autoserviso vadovas gali važinėti prabangiausiomis mašinomis.
Žinoma, mes, skirstydami savo biudžetą, matyt, turime kitus prioritetus, daugiau skiriame kelionėms, saviugdos seminarams, konferencijoms. Aš taip pat keletą metų savanoriavau Pasaulinės lyderystės konferencijoje – fotografavau patį renginį. Norisi matyti daugiau nei vartojamąją vertę to, ką tu darai ir ką po savęs palieki.
– Visgi kaip manote – lengviau gyventi šeimoje ar vienam?
Kristina: Aš negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo ne šeimoje. Man likti vienai būtų vienas iš baisesnių dalykų. Ir šis jausmas sunkių konfliktų metu paskatina ieškoti sprendimų, nes ateina mintis: o jeigu tai būtų mūsų paskutinė diena kartu? Ar tikrai to noriu?
Aš džiaugiuosi, kad esame kartu ir galime vienas kitą paremti. Jei iškiltų sudėtinga finansinė situacija, svarstome įvairius variantus, bet tikrai nebūtume ta šeima, kai vienas dirba užsienyje, o kitas – Lietuvoje.
Tomas: Aš, kaip vyras negalėčiau mėnesių mėnesius nebūti namie, po to grįžti savaitei ar dviem atostogų ir vėl išvažiuoti. Tuomet lieka iš šeimos tik pavadinimas. O pratęsiant mintį apie gyvenima šeimoje arba vienam, aš manau, kad lengviau gyventi šeimoje – gali vienas kitą palaikyti, priimti bendrus sprendimus, kartu keliauti. Man tai patinka.
