„O kaip bus su studijomis?“
„Kaip dabar atsimenu – sėdėjome su vyru vonioje: jis valgė čili sriubą, o aš bandelę. Kai pamačiau testo atsakymą, nebegalėjau daugiau nei kąsnio nuryti. Mane ištiko lengvas šokas“, – taip savo pirmą reakciją į nėštumą apibūdina 22-ejų Rugilė Juodaitienė.
Moteris atvira: vaikams buvo per anksti dėl aiškios priežasties – studijų Vilniaus universitete ir noro užsitikrinti tinkamas karjeros galimybes.
„Man mintyse iškart pradėjo suktis daug klausimų, kaip bus su mokslais? Ką sakys aplinkiniai, kurie man tuokiantis dvidešimties vadino ,,kvailele“, o dabar dar ir laukiuosi?
Juk šiuo metu jaunimas siekia karjeros aukštumų, gyvena sau, keliauja aplink pasaulį, o apie šeimos kūrimus net nesusimąsto, palieka tai tolimai ateičiai“, – prisiminimais dalinasi Rugilė.
Ką sakys aplinkiniai, kurie man tuokiantis dvidešimties vadino ,,kvailele“, o dabar dar ir laukiuosi?
Psichologė: neturėkite perdėtų lūkesčių
Psichologė Vitalija Mikutaitienė teigia, jog būsimai mamai emocijos gali reikštis juoku ar ašaromis: „Permainingos emocijos gali gąsdinti būsimą mamyte, ji gali nuolat save įtikinėti, kad turiu jaustis labai gerai, negaliu stresuoti, verkti, nes pakenksiu savo vaikeliui. Toks savęs spaudimas nepadeda suvaldyti emocijų.“
Todėl pirmas psichologės patarimas – nelaikyti savyje baimių, kurių atsikratyti labiausiai padeda pokalbiai su artimaisiais arba specialistais (gydytojais, ginekologais, akušerėmis, psichologais ir kt.). Tačiau pabrėžia, jog vienas neefektyviausių būdų yra ieškoti atsakymų mamyčių forumuose ar interneto platybėse.
Antra, labai svarbu neturėti perdėtai didelių lūkesčių sau, kūdikėliui, antrajai pusei bei artimiesiems. „Reiktų prisiminti, kad galite planuoti gimdymą, kokia būsite mama, koks ramus bus kūdikis, kaip rūpinsitės savo vaikeliu bei nepamiršite savo išvaizdos, namų tvarkos, tačiau daug kas gali būti visai ne taip, kaip planuojate“, – aiškina psichologė.
Jauna mama stengėsi viską suderinti
Rugilė Juodaitienė nėštumo metu pasakoja labiausiai nerimavusi dėl kūdikio sveikatos, nes ilsėtis nebuvo kada: „Patyriau stresą dėl mokslų ir darbo suderinimo, nes dirbau pilnu etatu ir studijavau dieninėse studijose.
Mano savaitės buvo labai aiškios – jei nedirbu, tai vykstu į mokslus, savaitgaliais taip pat teko aukoti darbui.
Supratau viena – negaliu mažinti etato, kad vėliau gaučiau didesnius pinigus motinystės atostogose. Todėl mano savaitės buvo labai aiškios – jei nedirbu, tai vykstu į mokslus, savaitgaliais taip pat teko aukoti darbui. Tokiu ritmu sukausi iki birželio vidurio, o dvi savaites pailsėjusi ir septintą mėnesį nėščia atlikau universitetinę praktiką, todėl nerimavau, ar nepersitempsiu.“
Psichologė V. Mikutaitienė teigia, jog laukimo metu itin svarbu malonus laikas sau, todėl nederėtų pamiršti veiklų, kurios teikė malonumą iki nėštumo: ar tai būtų mėgstamos knygos, ar rankdarbiai, ar leistinas fizinis aktyvumas: „Jei moteris sportuoja, geriausia sportuoti toliau, jei mėgo pasivaikščiojimus – vaikščioti, jei vėrė karoliukus – verti. O jei neturėjo pomėgių – tai ramiausias laikotarpis jų paieškoti.“
Svarbiausia – nepanikuoti
Psichologė Karolina Gurskienė pasakoja, jog pati baimė skatina labiau ja domėtis, kad būtų aiškesni atsakymai į klausimus: ko bijau, kodėl bijau, ką galiu padaryti, kad daugiau žinočiau ir mažiau bijočiau. Visi šie klausimai veda prie domėjimosi, taip žymiai sumažindami baimės jausmą:
„Kalbant apie gimdymo baimę, kaip paties proceso, būsimos mamos, natūralu, kad bijo būtent paties skausmo. Paradoksalu yra tai, kad kuo moterys ramesnės važiuoja į gimdyklą, tuo lengviau pagimdo, nes atsipalaidavę raumenys pagreitina ir palengvina visą gimdymo procesą.
Nors yra begalės knygų ir įvairių kursų nėščiosioms, pagrindinė taisyklė lieka ta pati – nepanikuoti ir suprasti, kad pagrindinis skausmas yra paskutiniame gimdymo etape, kuomet sąrėmiai yra jau paskutiniai ir viskas sparčiai artėja prie pabaigos.“
Žinios padėjo ramiau laukti
R.Juodaitienei išlikti ramiai laukimo metu padėjo žinios bei gilinimasis į visus nėštumo procesus. „Aš visą laiką stengiausi būti realistė, rinkti kuo daugiau informacijos, domėtis įvairiomis gimdymo istorijomis.
Žinojimas leido ramiai laukti tos lemtingos dienos, kai susitiksiu su savo kūdikiu ir gimdymo metu neišsigąsiu kažkokių komplikacijų ar lengvesnių pakitimų, o kaip tik būsiu pasiruošusi ir užtikrinta tiek savimi, tiek gydytojais.
Žinoma, galbūt dar padėjo tai, kad aiškiai suvokiau, jog neturiu kur pabėgti ir vis vien turėsiu tai išgyventi“, – šypsosi mama, sūpuodama mėnesio dukrelę.
K.Gurskienė užtikrinta – tik jau patirdami konkretų įvykį bent vieną kartą, galime susidaryti apie jį objektyvesnę nuomonę. Iki tol esame lydimi spėjimų, lūkesčių, baimių ir kitų žmonių patirčių interpretacijų:
„Visos baimės atrodo pagrįstos, kol atvykstame iki tos finišo tiesiosios ir susiduriame su jomis akis į akį. Baisu lauktis kūdikio, kol tampi nėščia ir pradedi gyventi kartu su augančiu pilvuku, baisu gimdyti, kol atsirandi gimdykloje, kuomet nebelieka laiko galvoti apie baimes. Jaunų mamų baimės yra natūralios, juk baisu viskas, kas nežinoma.“
Jaunų mamų baimės yra natūralios, juk baisu viskas, kas nežinoma.
Labai svarbus vyro vaidmuo
Psichologai kaip susitarę sako, jog lemiamą įtaką būsimos mamos savijautai turi būsimo tėčio ir artimųjų elgesys. V.Mikutaitienės teigimu, labai svarbu, kad būsimas tėvelis rūpintųsi besilaukiančios partnerės tiek fizine, tiek emocine savijauta:
„Svarbiausia domėtis, kaip būsima mama jaučiasi. Jeigu reikia, daugiau prisidėti prie buities darbų, neleisti sunkiai kilnoti, persidirbti. Tenkinti visas arba bent jau kai kurias keistas moters užgaidas ir svarbiausia labai nepykti, jei kol norą pildote, atsiranda visai kitas noras. Toliau reiktų domėtis ne tik pilvelio gyventoju, bet ir pačia moterimi. Labai svarbu nekritikuoti besilaukiančiosios išvaizdos.“
Psichologė K.Gurskienė pataria vyrams užsiimti supratingojo poziciją per daug nebandant tuo metu išaiškinti būsimai mamai tikrųjų gyvenimo tiesų. Taip pat atskleidžia, kokį svarbų vaidmenį būsimas tėtis atlieka gimdykloje:
„Pradžioje, tiesiog gali palaikyti draugiją, kad būsimai mamai nebūtų taip nuobodu laukti, vėliau padėti pamasažuojant ar paglostant nugarą, dar tolimesnio proceso metu būdamas, kaip saugumo garantas, kad reikalui esant galės pakviesti medikus, ir galiausiai, jei pats to nori, gali būti šalia, kai gims kūdikis – palaikyti mamą už rankos, pabučiuoti moters ranką, kai gimdymas bus baigtas.“
