„Mano pasirinkimas atėjo savaime suprantamu, natūraliu keliu. Užduodamas sau klausimus, iš kur tas pašaukimas, atsakymus randu savo kilmėje. Esu kilęs iš gilias liuteroniškas, protestantiškas šaknis turinčios giminės ir tai nulėmė mano gyvenimo kelią“, – pasakoja V.Miliauskas, kunigaujantis Šilutės rajone bei vadovaujantis ir reabilitacijos namams „Gabrielius“.
Iš kartos į kartą
Karta iš kartos Valdo Miliausko protėviai gyveno Mažojoje Lietuvoje, čia ir kunigavo, todėl tas kunigystės pradas, jo žodžiais, tariant yra kraujyje ir labai artima.
„Žinote, nors man ir buvo labai savas kunigo kelias, tikrai negaliu pasakyti, kad jau nuo vaikystės mane būtų įvardinę, kad aš būsiu kunigas. Paauglystės laikas buvo kupinas paauglio gyvenimui būdingų atributų, bet bažnytinis gyvenimas visą laiką buvo savas ir artimas, kur jaučiausi savo vietoje“, – prisimena V.Miliauskas.
Po mokyklos jis rinkosi teologijos studijas, į kurias iškart ir pateko. Kaip sako, antroje vietoje buvo istorija, kuri jam ir svarbi, ir įdomi ne tik Baltijos šalių, bet ir pasaulio kontekste.
„Mokydamasis jaučiausi, kad esu ten, kur ir turiu būti, be to, man jau daug kas buvo žinoma dėl savo šaknų ir kilmės. Galbūt ne iki galo, nepilnai, kai kas netiksliai, bet tai man buvo proga sužinoti daugiau, atnaujinti jau turimas žinias“, – sako V.Miliauskas.
Kunigystė jam buvusi pažįstama, tad pirmosios dienos tarnystėje, kurios prasidėjo gelbstint „kolegą“, nesukėlė baimės ar nerimo.
„Jaučiausi ramiai, pamaldos praėjo puikiai, ir taip pamažu įsivažiavau. Vėliau buvau diakonas, paskui jau kunigas. Tiek studijų laikais, tiek vesdamas pamaldas savarankiškai, aš jaučiausi drąsiai, kaip namuose, savo vietoje, nes viskas man buvo artima ir pažįstama“, – kalba V.Miliauskas.
Iš pradžių kunigaujant ir padedant kitiems evangelikų liuteronų kunigams jam teko pasivažinėti po visą Lietuvą. Vėliau, tapus diakonu ir kunigu, jis sulaukė kvietimo dirbti konkrečiose parapijose ir šiandien dirba išvis net penkiose.
„Aš pats kilęs iš Šilutės rajono, todėl dirbdamas šiose vietovėse jaučiuosi laimingas. Be to, ir Mažojoje Lietuvoje istoriškai susiformavę, kad liuteroniškų bažnyčių koncentracija yra didžiausia. Žinoma, nemaža dalis maldos namų ir sunaikinta“, – pasakoja V.Miliauskas, sakantis, kad buvimas kunigu, visų pirma, yra tarnystė Dievui ir žmonėms.
Kunigas, padedantis atrasti atsakymus
Paklaustas, ar pritaria dažnai paplitusiam teiginiui, kad kunigas dažnais atvejais yra kaip psichologas savo parapijiečiams, V.Miliauskas sako, kad mintis yra teisinga.
„Kadangi esu ir kunigas, Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios Konsistorijos narys, reabilitacijos namų „Gabrielius“ vadovas ir priklausomybių konsultantas, tenka susidurti su įvairiomis situacijomis. Kunigo gyvenime ir tarnystėje – ne tik laimingos šventės, kaip vestuvės ar krikštynos, bet ir netektys, laidotuvės. Yra situacijų, kai tu turi būti jautrus, mokėti pasakyti tinkamą žodį.
Yra situacijų, kai tu turi būti jautrus, mokėti pasakyti tinkamą žodį.
Evangelikų liuteronų kunigas nepasirodo laidotuvėse tik likus valandai iki palydėjimo į kapines – kunigas yra visame kelyje. Ar žmogus sveikas, ar serga, ar pakviestas artimųjų pasimelsti, ar nutikus netekčiai – kunigas visada yra čia pat.
Bendravimas yra nepertraukiamas, todėl turėti psichologines žinias – būtina. Su vienu žodžiu ar žvilgsniu tu gali ir paguosti, ir užmušti. Čia tas jautrumas ir empatija yra tiesiog būtinybė“, – pasakoja V.Miliauskas.
Jis priduria, kad kunigas turi išklausyti ir patarti kaip psichologas, todėl ir pats turi būti tvirta asmenybė:
„Mes matome, kokių kaltinimų sulaukia bažnyčios, todėl žmogus į bažnyčią turi ateiti iš pašaukimo, o ne turintis traumų, kokių nors kompleksų, besijaučiantis nevisavertis ir manantis, kad bažnyčia jį išgelbės, kad savaime jam bus suteiktas autoritetas ir viskas bus gerai.
Šis momentas labai svarbus – kiekvienas dvasininkas turi labai gerai įsivertinti, kiek jis gali padėti kitam, ateinančiam pas jį prašyti pagalbos. Sunku apie tai kalbėti, tačiau reikia.
Kunigo sprendimai turi būti pagrįsti ne jo paties įsivaizdavimais, o Kristaus žodžiu. Tam reikalingos ir psichologinės žinios, ir paties kunigo tvirtas portretas. Ar pačiam galima įsivertinti objektyviai? Didelę galią turi institucijos, kurios ruošia kunigus“, – mano V.Miliauskas.
Šis momentas labai svarbus – kiekvienas dvasininkas turi labai gerai įsivertinti, kiek jis gali padėti kitam, ateinančiam pas jį prašyti pagalbos.
Jis prideda, kad atėjus į kunigystę ne iš pašaukimo, vėliau atsiduriama kryžkelėje, ir dažnas kunigystę meta, nes manė, kad kunigavimas išspręs visas bėdas, rūpesčius, o taip nenutinka. Skaudina ir nereta nuomonė, kad kunigai kraunasi turtus iš savo tarnystės ir jiems parapijiečiai nelabai nesvarbūs. „Jeigu atėjai į kunigystę tik dėl pinigų, esi pats didžiausias ubagas. Mano tikslas tarnauti, skelbti ir būti viltimi, šypsena, žodžiu, tuo, kuris suteikia šviesą“, – sako kunigas.
Jis pasakoja, kad treji, ketveri metai parapijoje yra tyrinėjimų metai, kada tu bandai susipažinti su parapijiečiais, atrasti ryšį, atsakymus į rūpimus klausimus.
„Nors Evangelikų liuteronų bažnyčioje nėra įprastos privalomos asmeninės išpažinties, tačiau visada galima su kunigu pasikalbėti, išsakyti savo patirtis nebūtinai bažnyčioje, bet ir neformalioje vietoje. Tai yra pokalbis, išsiliejimas, išsiverkimas, malda – viskas viename. Vėliau žmogus atvyksta į pamaldas, kuriose priima Sakramentą. Tačiau tam, kad žmogus ateitų, jis turi pasitikėti. Per pandemiją ir karantiną taip pat sulaukėme iššūkių. Baimės ir nežinomybės buvo labai daug, kaip ir klausimų, kas bus, ko tikėtis, kas leidžiama, o kas – ne“, – prisimena kunigas.
Jis sako, kad bendravimas ir pamaldos nenutrūko, žinoma, jos būdavo be žmonių. „Skambindavau varpais, giedodavome, pasimelsdavome ir prisimindavome mirusius. Tarnystė žmogui ir Dievui niekur nedingo, tik viskas vyko kitaip – laikantis saugumo taisyklių. Žmonės klausdavo – kas mirė, kad varpai skamba? Atsakydavau, kad varpai skamba jums, parapijiečiams. Tai buvo vilties ženklas mums visiems.
Šiandien mes turime tiek daug, palyginti su mūsų tėvais ir seneliais, ir turėtume tai įvertinti.
Mūsų tėvai gyveno sovietmety su vienokiais suvaržymais, seneliai – karo laikais, tad kiekvienai kartai tenka savi sukrėtimai. Ir labai svarbu iš to pasimokyti! Tie sukrėtimai tik užgrūdina. Šiandien mes turime tiek daug, palyginti su mūsų tėvais ir seneliais, ir turėtume tai įvertinti“, – mano kunigas.
Neįkainojama šeimos pagalba
Evangelikų liuteronų kunigai gali sukurti šeimą. V.Miliauskas kartu su žmona Simona augina dvi dukreles Uršulę bei Šarlotę ir kalba apie tai, kad šeimos pagalba kunigaujant yra tiesiog neįkainojama.
„Tai yra ir papildomas supratimas, ir praktika padedanti kitiems žmonėms, ypač kuriantiems šeimą. Iš kitos pusės – tai ir išbandymas, nes šeima kunigauja kartu. Aš esu ir šeimos, ir visų kitų, tad šeima turi dalintis tėvu ir vyru su parapijiečiais.
Mūsų gyvenimas nėra įprastas, mūsų savaitgaliai, šventės, gimtadieniai, atostogų planavimai yra kitokie nei kitų šeimų, ir tai yra iššūkis. Pavyzdžiui, sulauki skambučio, kad esi reikalingas ligoniui, ir tarnystė yra pirmiausia – turi keliauti ten, kur esi reikalingas. Tai labai pakeičia šeimos gyvenimą“, – sako kunigas ir priduria, kad jaučia didžiulį dėkingumą savo žmonai ir vaikams, kurie eina kartu kunigystės keliu.
Jis kalba apie tai, kad toks gyvenimas grūdina ir padeda patarti apie santykių kūrimą.
„Pastebiu, kad dažnai iškeliamos pompastiškos vestuvės, bet nesukuriama santuoka. Reikia nepamiršti ir to, kad mes kasdien keičiamės fiziškai ir psichologiškai. Keičiasi mūsų gyvenimas, supratimas apie santuoką ir santykius, ir tai vyksta nuolat. Turite priimti vienas kitą su visais pliusais ir minusais.
Mes įsipareigojame vienas kitam ir turime pasakyti, kad priimame vienas kitą ir prašome, kad Dievas palaimintų mūsų santuoką. Labai įkvepia ir parapijos poros, kartu gyvenančios jau dešimtis metų.
Ateiname iš skirtingų šeimų, mūsų požiūris gali skirtis, tačiau su Dievo pagalba bandome sukuriame stebuklą - tvarią santuoką.
Jos visada sako, kad gyvenime buvo visko, tačiau kad ir kaip susipyksti, vis tiek po viena kaldra eini miegoti. Todėl svarbu priimti vienas kitą ir suprasti, kad kiekvienas keičiamės.
Ateiname iš skirtingų šeimų, mūsų požiūris gali skirtis, tačiau su Dievo pagalba bandome sukuriame stebuklą – tvarią santuoką. Tikėtis, kad nebus konfliktų, būtų pernelyg naivu.
Man gyvenimas su žmona yra nuolatinė kaita, išbandymai, todėl svarbu mokėti pasidžiaugti mažais dalykais, nepulti vienas kito keisti, nes tai nepadės, tik iššvaistysime laiką“, – sako V.Miliauskas.
