Dažnai tenka girdėti tėvus sakant, kad jų tikslas – padaryti viską, kad jų vaikas būtų laimingas. Tokiems tėvams vaikas tampa pasaulio centru ir jie tarsi ima kurti „laimingos vaikystės“ iliuziją: besąlygiškai tenkinami visi vaiko norai, perkami žaislai, pateisinamas bet koks elgesys, žavimasi menkiausiomis pastangomis.
Negana to, tokie tėvai siekia vaiką apsaugoti nuo bet kokių neigiamų emocijų, už vaiką spręsti visas problemas arba užkirsti kelią joms atsirasti. Tokiu būdu vaikas tampa „visada teisus“, o jo norai – aukščiau visų, vaikas ima gyventi dirbtinai laimingoje vaikystėje – tarsi burbule.
Harvardo universiteto mokslininkai, atliekantys tyrimus su laimingą vaikystę kuriančių tėvų vaikais, pateikia išvadas, kad tėvai, siekiantys, kad jų vaikai nepatirtų nesėkmės ir būtų išskirtinai laimingi, ne tik veltui eikvoja laiką, bet, svarbiausia, trukdo vaikui normaliai vystytis. Laimė, visų pirma, priklauso nuo to, kaip vaikas vertina save ir kaip jį vertina kiti. Tad kokių klaidų nepadaryti iš begalinės meilės vaikui?
Vaikas – ne pasaulio centras
Kai vaikui leidžiama viskas, jis neturi galimybės suklysti. Net jei taip ir nutinka, laimingą vaikystę kuriantys tėvai skuba problemą išspręsti už vaiką. Todėl tokių tėvų vaikas tampa visada teisus, o vaiko ir tėvų priimi sprendimai – atliepiantys tik vaiko norus ir lūkesčius.
Tėvai, tenkindami absoliučios vaiko laimės poreikį ar bandydami kompensuoti skiriamo asmeninio laiko ir dėmesio stoką, stengiasi vaiką aprūpinti materialiniais dalykais ir bijo vaikams pasakyti ar kalbėti apie tai, kas jiems galėtų nepatikti, pvz., apie namų ruošą, mokslus ar kitus dalykus, kur galbūt stinga vaiko įsitraukimo. Tokie tėvai bijo susidurti su sūnaus ar dukros pykčio priepuoliais, o kai taip nutinka, puola tenkinti bet kokias jų užgaidas ir taip dar labiau įtvirtina įprotį „isterikuoti“.
Lankant darželį, mokyklą ar kitaip bendraujant su bendraamžiais ir suaugusiaisiais ateityje toks egocentrizmas tampa pavojingas – vaikas gali būti atstumtas. Tiesa, visiems mylintiems tėvams sunku pripažinti, kad iš tiesų jų vaikas nėra ir niekada nebus pasaulio centras.
Dovanų reikia nusipelnyti
Mokslininkai A.Solomon, A.Precht ir kt., tyrinėjantys vaikų psichologinius brandos procesus ir socialinį emocinį vystymąsi teigia, kad labai svarbu, jog vaikai išmoktų valdyti savo jausmus ir išmoktų nusipelnyti dovanų bei pageidaujamų teisių. To vaikai gali išmokti tik tuomet, kai norai nėra patenkinami iškart, o dovanos yra gaunamos už kažką – paprašius atlikti kokį nors darbą, padėti tėvams ar kitaip nusipelnyti.
Svarbu atminti, kad jei anksčiau visi vaiko norai buvo besąlygiškai tenkinami, imant keisti namuose nusistovėjusią tvarką kartais neįmanoma išvengti bausmių. Šeimai keisti savo vaiko auklėjimo nuostatas gali būti labai sunku, bet dar blogiau yra laikui bėgant pamatyti ir suprasti, kad taip stipriai mylimas sūnus ar dukra, kuriais buvo besąlygiškai žavėtasi, užaugo savanaudžiais, stokojančiais pasitikėjimo savimi ir kitais, negebantys savarankiškai kurti nei visaverčių žmogiškų santykių, nei savarankiško gyvenimo. Žinoma, kartais nuolaidumo negalime išvengti ir tai ugdant gali net padėti, bet jei leisime vaikui nuolat jaustis pasaulio centru – tai bus žalinga ateityje.
Laimės burbulas subliūkšti
Nereikia vaikui kurti nerealaus pasaulio vaizdo ir netikrų lūkesčių, su kuriais augdamas jis vis dažniau susidurs, dėl ko teks nusivilti ar netgi būti nelaimingu. Tėvai neturėtų savo vaikų saugoti nuo kasdienių nepatogumų ir problemų. Vaikai augdami turi išmokti ne tik džiaugtis, bet ir išgyventi nesėkmę, bendraamžių atstūmimą, suprasti, kad ne visi jo norai išsipildo. Tai ypač skaudžiai gali atsisukti prieš vaikystėje tokiame nerealiame pasaulyje augusį vaiką dabar – paauglį.
Ilgą laiką turėję visas teises ir laisves į viską, toks vaikas paauglystėje dažnai jaučiasi nelaimingas, nes bendraamžiai – ne tėvai ir kiekvieno noro tenkinti nepuola, o negailestingai rėžia nemalonią tiesą. Paauglys puikiai supranta, kad, jei kristų ant žemės ašarodamas ar imtų trypti kojomis, kaip tai darydavo būdamas vaikas, sukeltų bendraamžių panieką ir net patyčias.
Taigi, toks laimingo pasaulio susidūrimas su realia tikrove gali pavirsti į svetimą, nemielą, kupiną nepasitikėjimo, pykčio, priešiškai nusiteikusių žmonių pasaulį.
Laimė – gero auklėjimo rezultatas
Vaikas, kuriam buvo nuolat nuolaidžiaujama ir ugdoma nuostata, kad jis turi išskirtines teises daryti ir elgtis, kaip tik nori, vėliau santykiuose su kitais patiria įvairių psichologinių bei socialinių problemų.
Todėl Harvardo universiteto mokslininkai, apibendrindami tyrimus apie tėvų kuriamą besąlygiškai „laimingą vaikystę“, teigia, kad niekada nevėlu vaikui pasakyti NE į nepagrįstus, nebūtinus prašymus. Tik tuomet, kai ugdysime vaiko pagarbą kitiems ir empatiją, pasitikėjimą savimi ir kitais, kai padėsime savo vaikui suprasti, kokie svarbūs ne tik jo, bet ir kito šeimos nario, draugo ar net nepažįstamo žmogaus norai ir poreikiai, auginsime vaikus, galinčius būti laimingais.
Laimė yra gero auklėjimo rezultatas, kuris atspindi vaiko gebėjimą kurti pasaulį ne aplink save, o suvokiant save kaip to pasaulio dalį. Todėl tėvams labai svarbu auklėjant vaiką atrasti tą meilės ir dėmesio balansą, kad ši kombinacija padėtų, o ne kenktų jo raidai.
Nelengvi ir nepatogūs patarimai tėvams, padedantys vaikams augti laimingiems:
- Nenusileiskite vaikui tik dėl to, kad labai sunku matyti jį nusiminusį, nepatenkintą ar nelaimingą.
- Nevenkite vaikui sakyti tiesos apie jį patį, neiškreipkite jos vien todėl, kad vaikas geriau apie save galvotų. Kur kas geriau, jei nemalonią tiesą apie save vaikas išgirs iš jūsų, taip galėsite iš tikrųjų savo vaikui padėti.
- Nebijokite išsakyti vaikui kritikos, kad ištaisytumėte jo charakterio trūkumus, kurie vėliau galėtų vaikui kenkti, net jei ir galvotumėte, kad galite pažeisti vaiko savigarbą.
- Neskubėkite tenkinti kiekvieno vaiko noro dėl to, kad jis liūdnas ar nelaimingas, o jūs dėl to jaudinatės.
- Kai vaikas nesutinka su jūsų sprendimais, nekaltinkite savęs – būkite tvirti ir nuoseklūs.
- Neprisiimkite atsakomybės sau dėl vaiko nesutarimų su jo bendraamžiais ir draugais.
- Kai ko nors negavusi jūsų duktė ar sūnus supyksta, nesureikšminkite jo ar jos blogos nuotaikos ir nenuolaidžiaukite.
- Nebijokite savo vaiko emocijų ir nevaikščiokite tarsi ant pirštų galiukų.
- Dėl vaiko užgaidų nenustumkite savo norų į šoną.