– Kai kalbama apie motinystę ir tėvystę, dažniau aptariami moters iššūkiai. Kaip manote, kodėl vyrai lieka antrame plane?
– Nuo seno taip jau buvo, kad mamos likdavo kūrenti namų židinio ir rūpintis vaikais. Tai buvo tarsi neginčytina mada, ilgametės tradicijos. Šiais laikais viskas keičiasi – mamos gauna geresnes darbo pozicijas, tėčiai gal nenori tiek daug dirbti, kiek anksčiau, arba tiesiog šeimoje pasitaria ir bendrai nusprendžia, kaip jų šeimai bus geriausia. Mudu su žmona taip pat esame susidūrę su šia dilema šeimoje.
– Kai laukėte pirmagimio, ar jautėte gerokai didesnį dėmesį žmonai?
– Vienareikšmiškai. Tokioje situacijoje vyras tarsi lieka nuošaly, nebent jis pats aktyviai domisi, klausinėja. Ne paslaptis, kad vyras ir žmona tarpusavyje bent kartais pasipyksta, pasimėto skambesnėmis frazėmis. Viena garsiausių ir populiariausių – „skiriamės“. Kai išgirsti šią frazę, pradedi galvoti, kas būtų su vaikais. Tuo metu tai būna tik momentinis pamąstymas, kuris išsamiau lyg ir negvildenamas, bet jau tą akimirką supranti, kad kaip tėvas, tu liktum be vaiko. Kodėl?
Šis neoficialus eksperimentas baigėsi tuo, kad vyras suprato, kokį svarbų darbą kiekvieną dieną atlieka moteris.
Nes priimta, kad vaikas turi būti su mama, kuri gali juo geriau pasirūpinti. Kodėl geriau? Nes fiziškai ir psichologiškai ji yra labiau sutverta tą daryti. Vedinas tokių minčių pasiskaitai įvairios literatūros, kur randi informaciją, kad ir vyras gali tą patį puikiai daryti.
– Tie klausimai ir atsakymai vedė į didesnius ieškojimus?
– Taip. Jie į mano aplinką pradėjo traukti žmones, kurie taip pat susidūrė su panašiomis dvejonėmis, tad natūraliai ėmiau tuo domėtis giliau.
Pamenu, sutikau vyrą, kuris su žmona taip pat ginčijosi, kuris geresnis, kuris daugiau stengiasi ar duoda šeimai. Jie stovėjo ant skyrybų slenksčio, bet iš per didelio noro pasirodyti geresniu vienas prieš kitą vietoj skyrybų nusprendė apsikeisti vaidmenimis šeimoje. Kadangi žmona jautėsi neįvertinta vyro, namų ruošos darbus ir vaikų priežiūrą patikėjo jam, o pati ėmėsi finansinės atsakomybės.
Šis neoficialus eksperimentas baigėsi tuo, kad vyras suprato, kokį svarbų darbą kiekvieną dieną atlieka moteris, pradėjo ją iš tikrųjų gerbti ir vertinti, o ne klausinėti, kur vakarienė ar nuo ko ji pavargo per dieną.
Jei žmonės daugiau pasigilintų į psichologiją, į tai, kad moteris gali atlaikyti šešis kartus didesnį psichologinį krūvį, kurį sukuria vaikai, nebeliktų nusistovėjusių stereotipų, kad moteris yra gležnesnė, aplink ją reikia daugiau šokinėti ar priskirti jai tam tikrus vaidmenis.
Iš to, ką patyriau pats ir ką išgirdau iš kitų, manau, kad būtent moterys, o ne vyrai turėtų auginti vaikus.
– Esate patyręs kažką panašaus?
– Teko. Pamenu, kai mano žmona sugalvojo daugiau dirbti, iš namų iškart dingo visa moteriška energija, rūpestis, švara, tvarka. Dingo santykis tarp manęs ir žmonos. Kai tai suvokiau ir pajutau, ėmiau nervintis ir pykti, tuomet pradėjo nervintis ir pykti vaikai, nes nuo ryto iki vakaro nematydavo mamos.
Paklausiau žmonos, ar taip gyvendama ji jaučiasi laiminga? Ji prisipažino, kad yra ne savo vėžėse ir norėtų grįžti į įprastą ritmą, namų rutiną su vaikais, puodeliu arbatos ir buitimi. Iš to, ką patyriau pats ir ką išgirdau iš kitų, manau, kad būtent moterys, o ne vyrai turėtų auginti vaikus.
– Ar įmanoma iš anksto pasiruošti pokyčiams poroje ir šeimoje? Ar tikrieji iššūkiai prasideda tik sulaukus vaiko?
– Kol nebuvo vaikų, per daug nereaguodavome į tam tikrus nesutarimus poroje. Neieškojome konkrečių atsakymų ar daugiau informacijos. Kai sulaukėme pirmagimio, teko apsilankyti paskaitoje, kurią dieną prieš mane išklausė žmona. Ji sėmėsi žinių apie moteriškumą, kas tai yra, ką su tuo veikti, o aš klausiausi apie vyriškumą, vyro paskirtį.
Man buvo šokas gerąja prasme. Dar iki tos paskaitos daug dalykų dariau gerai, tiesiog negalėjau suprasti, ar jie tikrai geri, ar mano veiksmai teisingi. Pavyzdžiui, ar normalu nenorėti kelių moterų, sąmoningai nevartoti alkoholio, nesmurtauti? Kurį laiką tos žinios padėjo man ir žmonai saugiai eiti pirmyn, bet viskas pasikeitė tada, kai atsirado vaikai.
Pamažu pradėjau suvokti, kad nieko neišmanau apie santykius.
– Užklupo santykių krizė?
– Vaikų atsiradimas mūsų poroje sujungė tarsi tam tikrus mygtukus, apie kuriuos anksčiau nieko nenutuokėme. Kai įtampa pasiekė piką, vėl prakalbome apie tai, kad reikia kažko imtis, nes savarankiškai viską susidėlioti neįstengsim.
Kankinamas tų galvosūkių sutikau žmogų, kuris parekomendavo specialias paskaitas apie poros santykius. Pradėjau mokytis nuotoliniu būdu, kasdien sąžiningai klausydavau įrašų, važiuodamas į darbą ir grįždamas į namus.
Pamažu pradėjau suvokti, kad nieko neišmanau apie santykius ir, jeigu vadovausiuosi tik tuo, ko mane kažkada išmokė tėvai, toli nenueisiu. Nuo vaikystės man buvo įskiepyta, kad yra meilė, kad santuoka yra viena ir ji yra visam gyvenimui, bet aš vedžiau moterį, kurios tėvai buvo išsiskyrę. Nieko apie tai neišmaniau. Tokioje situacijoje mokymasis tik iš savo klaidų gali labai skaudžiai atsieiti, kai kuriems tai kainuoja net ne vienerius nutrūkusius santykius.
Man itin padėjo tos laiku atrastos paskaitos, nes supratau, kokios yra tikros moters ir vyro pareigos, poreikiai, kaip elgtis vyrui, kai moteris jaučiasi blogai. Gavau didelį srautą informacijos, kurią kartojau nuolatos, kad kuo geriau ją įsisavinčiau. Tai tikrai padėjo, nes su žmona esame kartu jau keturiolika metų.
Mokymasis tik iš savo klaidų gali labai skaudžiai atsieiti, kai kuriems tai kainuoja net ne vienerius nutrūkusius santykius.
– Sako, kad priešingybės traukia, bet šeimoje partneriai vis tiek bando vienas kitą keisti. Tai – įmanoma misija ar reikėtų pradėti nuo savęs?
– Kažkada tai bandė daryti mano žmona, bandžiau ir aš, bet laikui bėgant pamatėme, kad tai niekur neveda. Arba veda į skyrybas. Eidamas savo sąmoningumo keliu kartą tiesiog išgirdau vidinį balsą: „Ko tu prie jos pristojai, kodėl iš jos reikalauji to, ko pats nedarai?“ Ir tikrai – supratau, kad reikia pradėti nuo savęs.
Žinoma, tam reikia milžiniškos kantrybės, ypač, kad atlaikytum tėvų ir draugų spaudimą, kurie vis ragina „eiti ir išaiškinti antrajai pusei gyvenimą“. Bet kai vieną dieną mano vizija suveikė praktikoje, ir žmona pradėjo sekti mano rodomu pavyzdžiu, supratau, kad kantrus darbas su savimi tikrai duoda rezultatą.
Kai poros, šeimos neturi disciplinos, valios ir kantrybės, tai yra dvigubai sunkiau, bet tai būtina. Per konferenciją „Sveika ir laiminga mama 2019“ kaip tik ir kalbėsiu apie tą „tujinimą“ šeimoje. Kai tarsi karšta bulvė vienas kitam yra mėtomi kaltinimai ir atsakomybės, nors iš tiesų yra itin svarbu vienas kitą tiesiog palikti ramybėje.
– Kokį patarimą šiandien, būdamas trijų sūnų tėvas, duotumėte tam Ignui, kuris dar tik laukia pirmagimio?
– Mielas Ignai, kaip įmanoma greičiau susitvarkyk savo sveikatą. Būk malonus ir gerk pakankamai vandens, susidėliok sporto režimą, pasirūpink vitaminais ir tinkama mityba. Dabar tau atrodo kitaip, bet po kelerių metų sužinosi, kad šiandien pradėtos kaupti jėgos ir sąmoningumo kelias padės kur kas lengviau atlaikyti bet kokius psichologinius iššūkius.
– Laiminga šeima – tai..?
Tai kai pora kalbasi. Ne nuo ryto iki vakaro ir apie bet ką, o apie intymius dalykus, kurie ne visada yra skanūs ir švarūs. Kai kalbasi ryte, prie puodelio kavos, pietaudami ar vakarieniaudami paklausia vienas kito, kaip jiems sekėsi.
Labai svarbu kalbėtis ir klausytis. Taip pat labai svarbu nebijoti kreiptis pagalbos, jei nesiseka šeimos problemų išspręsti dviese. Laiminga šeima – tai mokėjimas palaikyti vienas kitą, o ne kritikuoti ar baksnoti į klaidas.
„Sveika ir laiminga mama“ – vienintelė konferencija Baltijos šalyse, skirta ir mamoms, ir tėčiams. Jų sveikatai, vidiniam pasauliui, iššūkiams ir laimei. Konferencija vyks balandžio 28 d. „CONFER by Siemens Arena“ (Ozo g. 14, Vilnius).
