Su juo 15min kalbėjosi apie tėvystės iššūkius auginant vaikus, kurie gyvena gausoje, taip pat ir vaikams reikalingas ribas, kurių net ir labai mylintys tėvai neturėtų pamiršti brėžti.
– Pradėti norėčiau nuo klausimo apie jūsų ryšį su tėčiu. Koks jis buvo? – paklausėme M.Vidugirio.
– Mano tėtis labai dažnai būdavo komandiruotėse, t.y. retai būdavo namuose. Tačiau, kai būdavo, mes kartu eidavome dirbti. Iš esmės mane tėtis išmokė dirbti – aš labai daug laiko paauglystėje praleidau garaže, atsukinėdamas karterius. Iš esmės mūsų santykis vyko per darbą. Kai tik tėtis atvažiuodavo, aš žinodavau, kad eisiu dirbti. Ar man tai patikdavo? Aišku, kad ne! Pavyzdžiui, visa mano chebra eina maudytis, o aš ne – aš dirbu.
Iš esmės mane tėtis išmokė dirbti – aš labai daug laiko paauglystėje praleidau garaže, atsukinėdamas karterius.
– Ar toks ryšio mezgimas buvo tėčio iniciatyva?
– Anais laikais nebuvo tokio dalyko – „kviesti“. Sakydavo, „einam dirbti“ ir viskas. Vaikai tuomet neturėjo pasirinkimo, nebuvo jokių „aš nenoriu“, „gal man nepatinka“. Tada, kai aš augau, vaikai nesipriešindavo tėvams, nebuvo minčių nepaklusti, ko nors nedaryti. Mano kartos vyrų labai daug tą patį perėjo. Mes tiesiog žinojome, kad turim dirbti.
– Kaip tai vertinate dabar – ar davė toks santykio kūrimas per darbą kažkokios teigiamos naudos jums, jūsų ryšiui su tėčiu?
– Pasakysiu taip: neturiu priekaištų savo tėčiui. Taip, tuomet man nebuvo lengva, dažnai būdavo nesmagu, kad turiu dirbti, o ne ką nors veikti su chebra. Bet aš suprantu, kad jo stūmimas į veiklą, į darbą, padėjo man nepridaryti nesąmonių ir pagadinti savo gyvenimą. Be to, jam esu dėkingas, kad išmokė mane dirbti ir turėdavo kantrybės su manim.
Aišku, mūsų santykiuose visko buvo, tačiau tėčiui visada padėkoju. Suprantu, kad tie laikai tokie buvo – vyko naujo gyvenimo „statybos“. Tėvai (tiek tėčiai, tiek ir mamos) darė viską, kad mes, vaikai, gyventume geriau, kitaip nei jie. Tai buvo pati nepriklausomos Lietuvos pradžia. Jų dėka mes galėjome ir galime mėgautis jų atliktų darbų vaisiais.
– Dabar, galima sakyti, gyvename kitame kraštutinume: didžioji dalis vaikų auga pertekliuje ir pasirinkimų gausoje. Dėl to kyla naujų iššūkių tėvams. Ką rodo jūsų kaip tėčio ir kaip stovyklų organizatoriaus patirtis?
– Mes nebeturime ko duoti vaikams, ypač berniukams. Nėra veiklos, kur jie turėtų savo atsakomybes ir žinotų „reikia padaryti“. Tam tiesiog neliko poreikio. Pavyzdžiui, kai augau aš, žinojau: nori bulvių, kopūstų – reikia užauginti, nuimti derlių, sunešti į rūsį. Būdavo daug darbo! Dabar mes to pasiūlyti vaikams nebegalime. Kai kuriems atrodo, kad viskas „auga“ prekybos centre – šviežios daržovės ir vaisiai.
Mes nebeturime ko duoti vaikams, ypač berniukams. Nėra veiklos, kur jie turėtų savo atsakomybes ir žinotų „reikia padaryti.“
Jie nebeturi jausmo, kad tam, jog išgyventum, turi padirbėti. Tėvams nebeaišku, kaip vaikus įveiklinti, nebelikę išgyvenimo detalės. Kadangi mes augome visai kitaip, mes mokėmės statyti, dabar nežinome, kaip kitaip vaikus ugdyti, į kokias veiklas įtraukti, kad jie galėtų augti, sąmoningėti. Galimybių domėtis ir mokytis jie turi tūkstantį kartų daugiau nei mes turėjome, tačiau motyvacijos tuo naudotis, atsirinkti jie neturi.
Mūsų vaikams viskas atrodo labai greit pasiekiama. Jie nemoka palaukti. Pavyzdžiui, aš, kai rašydavau merginoms laiškus, atsakymą gaudavau geriausiu atveju po savaitės. O dabar, jei paauglys parašė merginai ir per dvi minutes negavo atsakymo, prasideda panika.
Kitas dalykas, ką pastebiu: nebeišeina suderinti savo, tėvų, pasaulėžiūros ir vaikų. Mes lyg ir norime, kad vaikai gyventų taip, kaip mes gyvenome, bet tas nebeišeina – laikai labai stipriai pasikeitę.
– Kartų skirtumai visada buvo: mes gyvename nebe taip kaip mūsų tėvai, jie – nebe taip, kaip gyveno seneliai. Tačiau ryšį vis tiek reikia atrasti. Ką patartumėte tėvams, kurie nori turėti tvirtą ryšį su sūnumi, dukra?
– Mokytis bendrauti iš naujo.
– Nuo ko pradėti?
– Visų pirma reikėtų suprasti ir įsigilinti, kuo domisi vaikas: ką jis veikia, koks jo laisvalaikis, kokios temos, kuriomis jis domisi, kokius žaidimus žaidžia, kokius iššūkius sprendžia, kokį turinį jis žiūri internete, kokie žmonės (nuomonių formuotojai ir pan.) jam daro didžiausią įtaką, kodėl jis jais taip domisi. Iš esmės tėvui reikia skirti labai daug laiko klausimams ir atviram domėjimuisi vaiko pomėgiais. Ką aš pastebiu, kad dažnas tėvas iš karto nusprendžia, kad vaikas „nieko neveikia“ ir pasiūlo kartu veikti tai, kas patinka jam pačiam. Pvz., sako „važiuojam žvejoti.“
Aš visada skatinu tėvus „pastatyti“ save į vaiko situaciją. Kaip jaustumėtės, jei kažkas jūsų pomėgį, mėgstamą veiklą nuvertintų ir pavadintų „baibokų žiūrėjimu“? Tarkime, jums patinka kalnų dviračiai ir staiga kažkas ateina ir sako: „Kokią čia nesąmonę sugalvojai?!“. Mes su vaikais lygiai tą patį darome: tyčiojamės ir niekiname tai, kas jiems svarbu.
Aš visada skatinu tėvus „pastatyti“ save į vaiko situaciją. Kaip jaustumėtės, jei kažkas jūsų pomėgį nuvertintų, tyčiotųsi iš jo?
Vis dėlto dažnas tėvas įsivaizduoja, kad jo pareiga vaikui parodyti geruosius pavyzdžius ir paskatinti rinktis prasmingą veiklą ir informacijos šaltinį. Kaip čia rasti balansą?
Pirmas žingsnis – nekritikuoti to, ką žiūri ir kuo domisi vaikas. Antras – suprasti, kodėl jam tai patinka. Kodėl jis žaidžia strateginius žaidimus, o veiksmo nemėgsta? Kas jį vilioja labiausiai? Pažaisti kartu, pralaimėti... Kitaip tariant, į santykį reikia eiti ne kategoriškai sakant „tu dabar privalai mane gerbti, mylėti ir manęs klausyti!“.
Kur kas geriau būti smalsiam, domėtis vaiko pasauliu. Patirtis rodo, kad po kurio laiko vaikai taip pat pradeda domėtis tėvų pomėgiais, veiklomis. Atsiranda abipusis jausmas: jis skyrė laiko man, tai gal dabar ir aš jam skirsiu. Svarbiausia, kad vaikas, ypač paauglys, jaus, kad tėčiui jis rūpi.
– Dalis tėvų turi tvirtą ryšį su vaiku, nes jį pradėjo kurti nuo kūdikystės. Ar įmanoma tėčiui sukurti artimus santykius su paaugliu, jei dėl vienokių ar kitokių priežasčių anksčiau jis nebuvo užmezgęs ryšio? Kitaip tariant, ar tėtis gali bet kada sugrįžti į vaiko gyvenimą?
– Taip, tik čia svarbu nemeluoti nei sau, nei vaikui. Kai kalbame apie paauglius, tai apskritai reikia sakyti viską atviru tekstu: „Aš suprantu, kad tavęs nepažįstu, bet noriu su tavimi susidraugauti.“
Gali būti, kad pradžioje tėtis susilauks pasipriešinimo, frazių „nelįsk, ko tu nori?“. Prireiks kantrybės ir supratimo, kad taip vaikas bando apsisaugoti ir tikrina tėtį. Vaikas dar bijo kurti artimesnį ryšį, nes anksčiau jo nebuvo.
– Kita tema, kuria būtų įdomu išgirsti jūsų nuomonę – vaikų pareigos. Tarp tėvų girdisi kalbos, jog šiuolaikiniams vaikams sunku laikytis susitarimų, atlikti sutartus darbus. Ką patartumėte tėvams?
– Namuose vaikai privalo turėti pareigas ir atsakomybes – jos turėtų būti labai konkrečios. Dažnai tėvai neaiškiai pasako, koks jų lūkestis. Pavyzdžiui, sako, jog nori, kad vaikas būtų atsakingas. Už ką? Vaikas nesupranta, ko iš jo nori, nežino, ką jam daryti. Jeigu sukonkretinsime – jam bus aišku. Beliks susitarti dėl pasekmių, kurios bus taikomos už pareigų nesilaikymą. Pavyzdžiui, jei aš noriu, kad mano sūnus tvarkingai pasidėtų batus grįžęs namo, jis tai turi ir padaryti. Jei ne, batai išmetami į lauką. Ta pati taisyklė galioja ir man. Tai – susitarimas iš anksto: konkretus planas, ką vaikas turi daryti ir kas bus, jei to nepadarys.
– Kad jau pradėjote apie pasekmes, prašysiu pratęsti. Kartais atrodo, kad paauglius veikia vienintelė bausmė – išmaniųjų įrenginių ribojimai.
– Pirmiausia reikia atskirti, kad bausmė ir pasekmė – du skirtingi dalykai. Bausmė yra tada, kai aš ūmiai nusprendžiu, kas bus už tai, ką padarei. Pasekmė – iš anksto sutartas dalykas. Bausmių reikėtų vengti, nes tai ūmus sprendimas, neduodantis teigiamo rezultato. Stovyklose ir seminaruose tėvams aš dažnai sakau, kad nebaustų vaiko, kai jis ką nors ne taip padaro pirmą kartą. Kur kas daugiau naudos bus paaiškinus, ką jis blogai padarė ir numačius pasekmes, kurios bus taikomos, jei vaikas taip pasielgs kitą kartą. Aiškinti reikėtų tol, kol vaikui bus viskas aišku.
Kas dar svarbu – kad pasekmė turi sietis su priežastimi. Pavyzdžiui, jei su paaugliu sutariate, kad jis šiandien iki 18 val. išneš šiukšles, vadinasi, iki to laiko jis turi tai padaryti. Jeigu nepadarys – negalės naudotis telefonu. Kodėl? Nes gali būti, kad šiukšlių neišnešė, nes užsižaidė telefonu.
Bausmė yra tada, kai aš ūmiai nusprendžiu, kas bus už tai, ką padarei. Pasekmė – iš anksto sutartas dalykas.
– Žvelgiant į jūsų šeimą atrodo, kad klaidų nedarote. Tačiau ar tikrai? Galbūt išduosite didžiausią, jūsų akimis, klaidą, kurią padarėte būdamas tėčiu?
– Labai paprasta atsakyti – didžiausia klaida, dėl ko iki šiol gailiuosi, pirmojo sūnaus iškėlimas miegoti atskirai, į kitą kambarį. Tada mums atrodė, kad darome gerą dalyką, bet greit supratome, kad ne. Klaidų darome visi, svarbu, ar iš jų pasimokome. Kiti mūsų vaikai to nebepatyrė.
