L. Turtonas dalijasi ilgamete patirtimi grįstomis įžvalgomis, kodėl svarbu nesikišti į vaikų priimamus sprendimus ir kaip nebijoti jiems leisti spręsti.
Pasak L. Turtono, demokratinis ugdymas nedaro vaikų nekontroliuojamų, jis padeda jiems tapti supratingais ir jautriais. Iš tiesų, šis protingumas ir jautrumas visiškai nėra kažkas sudėtinga vaikui. Jeigu yra tinkamos aplinkybės, vaikas gali būti labai jautrus ir supratingas.
„Mokykloje man išėjus iš klasės ar į ją grįžus, vaikų elgesys nepakinta. Man nereikia jų tramdyti, o juk drausminimas atima labai daug mokytojo dėmesio tradicinėje mokykloje, – patirtimi dalijosi pašnekovas. – Kai mokiau valstybinėje mokykloje, mokiniai per tų mokytojų, kurie labai mėgdavo kontroliuoti, pamokas keldavo absoliutų chaosą ir varydavo mokytojus iš proto. Vėliau, sugrįžę į mano pamokas, elgdavosi kaip puikiai išauklėti civilizuoti žmonės.“
Vaikams patinka struktūra, tvarka ir įstatymai, jeigu jie turi galimybę prisidėti prie jų kūrimo. Tuomet jie patys jaučia atsakomybę už savo sukurtus įstatymus.
Vaikams patinka struktūra, tvarka ir įstatymai, jeigu jie turi galimybę prisidėti prie jų kūrimo. Tuomet jie patys jaučia atsakomybę už savo sukurtus įstatymus, tvarką ir entuziastingai prižiūri, kad būtų jų laikomasi.
Beveik viskas, išskyrus saugumo, sveikatos ir Anglijos įstatymus gali būti diskutuotina bei keičiama bendruomenės susirinkime. Vienas balsas vienam žmogui – nesvarbu, jam septyneri ar šešiadešimt penkeri. Yra daugybė taisyklių, jos yra laikomos valgykloje, kur kiekvienas gali jas pasiekti.
„Demokratinio ugdymo vienas svarbiausių dalykų yra mąstymas apie problemų sprendimą bei apie žmogiškąją prigimtį ir jos sudėtingumą. Dėl to kiekvienas turi teisę balsuoti, turi teisę spręsti. Kiekvienas turi teisę būti įtrauktas į sprendimų priėmimą. Tie, kurie galbūt nebalsavo, turi kažkaip pareikšti savo nuomonę, ją pagrįsti ar pritarti. Demokratinis ugdymas padeda žmonėms bręsti“, – mano L. Turtonas.
Demokratinėje bendruomenėje yra svarbu tai, kad kiekvieną dieną, kiekvieną valandą vaikas renkasi savo veiksmus, renkasi ir tai, koks yra jo santykis su bendruomene, kokia yra reakcija į kitus žmones. Kiekvienas vaikas kuria „savąjį aš“ būtent per tuos veiksmus. Jie tarsi rašo savo asmeninį naratyvą.
Anot L. Turtono, vaikai dažnai būna visiškai nesusikoncentravę. Tradicinės švietimo sistemos dažnai pakeičia žmogų į tą, kas jis nėra.
„Kai augau, gyvenau šalia zoologijos sodo. Jis buvo senas, tradicinio tipo. Vargšas liūtas buvo mažame narve, kuriame vaikščiodavo iš vieno kampo į kitą, kąsdavo sau į leteną. Beždžionės gyveno betoniniame narve, kur vietos buvo visai nedaug. Jums gali visai nepatikti zoologijos sodai, bet dabar yra atsiradę modernūs zoologijos sodai, kuriuose bandoma atkurti gyvūnams jų natūralią aplinką“, – prisiminimais dalijosi L. Turtonas.
Jei grįžtelėsim į praeitį, prieš šimtą metų mes surikiuodavome savo vaikus, patalpindavome juos į kvadratinius narvelius. Problema ta, kad šiuolaikinėje visuomenėje nedaug kas tepasikeitė. Bandymų būta, bet pokyčių nėra labai daug.
Iš pradžių stengėmės vaikus sudėti į skardines dėžutes, dabar yra atsiradę „ipodai“ ir „ipadai“. Tad iš tiesų mes elgiamės geriau su gyvūnais, nei su savo vaikais, jeigu kalbame apie natūralios aplinkos atkūrimą.
Daugiau apie demokratinį ugdymą galite sužinoti www.demokratinemokykla.lt
