„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Lietuviai, priimantys nuo karo bėgančias ukrainiečių šeimas: net nebuvo minčių to nedaryti

Nuo karo bėgančias ukrainiečių šeimas, priverstas palikti namus, artimuosius ir visa, kas brangu, su rūpesčiu ir meile ėmėsi priglausti lietuvių šeimos. Vienos jų laukė atvykstančių į Lietuvą savo artimųjų – vaikų ir giminaičių, kitos savo namų duris atvėrė nepažįstamiems žmonėms.
Lietuviai priima ukrainiečių šeimas
Lietuviai priima ukrainiečių šeimas / Asmeninio archyvo nuotr.

Dvi merginos iš Kyjivo išvyko traukiniu

Vita Šeputytė-Mohylko jau penkerius metus yra ištekėjusi už ukrainiečio, kurio 25-erių metų amžiaus dukra ir kiti giminaičiai gyvena Ukrainoje. Tad, vos prasidėjus karui, Vita žinojo, kad privalo išgelbėti ten esančius žmones.

„Vyro dukra gyveno Kyjive, o sesuo, jos vaikai, anūkai, tėvai – centrinėje Ukrainoje. Visi turėjo priimti sprendimą, ar pasilikti ir slėptis, ar eiti kariauti, – sako V.Šeputytė-Mohylko. – Dėl dukros labai jaudinomės. Nieko negalėjome daryti tol, kol jos iš ten neištraukėme.“

Asmeninio albumo nuotr./Vitos Šeputytės-Mohylko priimtų ukrainiečių kelias į Lietuvą
Asmeninio albumo nuotr./Vitos Šeputytės-Mohylko priimtų ukrainiečių kelias į Lietuvą

Vita neslepia, kad pirmosiomis dienomis, kai nuo karo bandė pabėgti dukra, baisiausias buvo bejėgiškumo jausmas. Kaip moteris pasakoja, jie negalėjo ten nuvažiuoti ir patys jos parsivežti.

„Bandai įtikinti, padrąsinti, įkalbinėji važiuoti, nors bet kada gali nukristi bomba. Kita vertus, jei liepsi pasilikti, gali jos daugiau niekada nepamatyti, – prisimena V.Šeputytė-Mohylko. – Rytais labai anksti keliuosi, todėl pirmoji perskaičiau žinias apie prasidėjusį karą. Buvo šokas, nežinojau, ką daryti.

Paskambinome dukrai, iš karto prašėme, kad važiuotų. Tačiau ji yra jaunas žmogus, kuris nežino, ką tokiose situacijose reikia daryti. Tėtis pasakė aiškiai: pasiimti svarbiausius dokumentus, maisto, vandens ir ne daugiau kaip vieną kuprinę daiktų. Visa kita paliko, nes daugiau nieko nereikia, su kitais daiktais netilptų į traukinį.“

Tėtis pasakė aiškiai: pasiimti svarbiausius dokumentus, maisto, vandens ir ne daugiau kaip vieną kuprinę daiktų.

Mergina dar pirmą dieną susitarė keliauti su drauge ir abi kartu išėjo iš namų. Pirmiausia jos nuėjo iki autobusų stoties, tačiau visi maršrutai buvo atšaukti, traukinių taip pat nebuvo.

„Tuomet nusprendė važiuoti metro iki tolimiausios stotelės, kurioje išlipa išvažiuojantys iš miesto, o ten ketino stabdyti pakeleivingą automobilį. Tačiau ten buvo spūstys, niekas nejudėjo. Nebežinojo, ką daryti, ėmė temti, todėl sugrįžo namo. Naktį praleido rūsyje“, – pasakoja V.Šeputytė-Mohylko.

Kitą rytą merginas apėmė dvejonės: kol Vita su vyru įkalbinėjo jas važiuoti, draugai tikino, kad geriau likti, nes keliauti nesaugu.

„Žiūrėjome vienas į kitą su vyru ir galvojome, ką daryti. Žinojome, kad kito kelio nėra – merginos turi judėti. Jeigu nepavyko išvažiuoti vakar, nepavyks šiandien, su kiekviena diena bus tik sunkiau ir blogiau. Vyras susikaupė, paskambino ir paklausė: „Ar šiuo metu kaukia sirenos?“ – „Ne.“ – „Ar dabar bombarduoja?“ – „Ne.“ – „Dabar yra šviesu, rytas, pasiimk kuprinę ir pirmyn į geležinkelio stotį.“ Jai to postūmio užteko“, – prisimena V.Šeputytė-Mohylko.

Asmeninio albumo nuotr./Vitos Šeputytės-Mohylko priimtų ukrainiečių kelias į Lietuvą
Asmeninio albumo nuotr./Vitos Šeputytės-Mohylko priimtų ukrainiečių kelias į Lietuvą

Merginos žinojo, kad lengviausia ir saugiausia išvažiuoti traukiniais, tad iš Kyjivo vyko į Lvivą – žmonės buvo įsitikinę, jog Vakarų Ukrainoje kol kas saugu.

„Jos įsigrūdo į pirmą traukinį, o Lvivą pasiekė prieš vidurnaktį. Pernakvojusios Lvive kitą rytą ėjo į geležinkelio stotį, kur rado traukinį į Lenkiją. Įsigrūdo į tambūrą. Atstumas nuo Lvivo iki Lenkijos yra apie 72 km, o važiavo 16 valandų, nes traukinys vis sustodavo, vienoje vietoje laukdavo 3 valandas, – sako V.Šeputytė-Mohylko. – Kai sužinojome, kad merginos įlipo į traukinį, sėdome į automobilį ir išlėkėme į Lenkiją.“

Visas šias dienas šeimai be jokių trukdžių pavyko bendrauti telefonais. Tiesa, anot Vitos, jie buvo susitarę, kad merginos telefonus laikys išjungtus tam, kad neišsikrautų baterija, ir įjungs tik kas valandą ar dvi.

„Telefonuose nebuvo tarptautinio tarptinklinio ryšio, todėl, išlipusios iš traukinio Lenkijoje, negalėjo paskambinti. Tačiau geležinkelio stotyje buvo daugybė savanorių, kurie padėjo susisiekti. Taip ir susitikome“, – pasakoja V.Šeputytė-Mohylko.

Vėliau atvyko ir mamos su vaikais

Po kelių dienų išvykti ryžosi ir kiti Vitos vyro giminaičiai. Kaip sako moteris, merginos nėra sukūrusios šeimų, todėl joms priimti sprendimą buvo lengviau.

„Yra du sūnėnai, abu vedę. Kadangi vyrai iš šalies išvykti negalėjo, vieno žmona nusprendė, kad važiuos, o kito – nevažiuos. Moteris ruošėsi išvykti su vaiku, bet prisijungti nutarė ir dvi jos labai geros draugės. Lemiamu momentu, kai jau reikėjo išeiti iš namų, tai sugebėjo padaryti tik dvi mamos su vaikais – trečioji persigalvojo“, – teigia V.Šeputytė-Mohylko.

Būtent vakar naktį dvi mamos su vaikais saugiai kirto Lenkijos sieną ir nakvojo jau Lietuvoje. Dieną visos moterys susitiko ir galėjo pasidalyti tuo, ką patyrė.

„Man tai asocijuojasi su mūsų tremtiniais, prisimenu, kas nutiko tėvams. Vienas dalykas, kai jie pasakoja mums, kur buvo ištremti, kas atsitiko, bet visai kitas dalykas, kai susitinka du tremtiniai, kurie bendrauja tarpusavyje ir supranta, apie ką kalba.

Jos susėdo ir pradėjo dalytis įspūdžiais. Pasirodo, mamos su vaikais sugebėjo patekti į vagoną, kuriame yra suolai, tad buvo galima atsisėsti. Jos skundėsi, kad buvo nežmoniškai karšta, o tambūre, anot merginų, visi buvo pamėlynavę iš šalčio.

Kartu moterys pasidžiaugė vaikų kantrumu. Jie jau gana dideli: jauniausiam berniukui septyneri, o mergaitėms – devyneri ir dvylika, tad galima susitarti. Vaikams buvo duoti aiškūs nurodymai, išdalytos kuprinytės pasakant, kuri yra pati svarbiausia“, – pasakoja V.Šeputytė-Mohylko.

Asmeninio albumo nuotr./Vitos Šeputytės-Mohylko priimtų ukrainiečių kelias į Lietuvą
Asmeninio albumo nuotr./Vitos Šeputytės-Mohylko priimtų ukrainiečių kelias į Lietuvą

Šiuo metu dvi merginos gyvena pas Vitą, tačiau juodu su vyru turi vieno kambario butą, tad visų apgyvendinti negalėjo. Vis dėlto viena moteris atėjo į pagalbą ir pasiūlė mamoms su vaikais butą Preiloje kelioms savaitėms.

„Man buvo labai svarbu, kad ten išsitektų visi žmonės, kad mamoms nereikėtų išsiskirti. Preiloje, kur tvyro ramybė, jos galės netrukdomos pabūti, likti su savo jausmais, – sako V.Šeputytė-Mohylko. – Inga užleido namus, jos draugai užpildė šaldytuvą maisto produktais, kitos ponios surinko drabužių.“

Žavisi lietuvių parodytu jautrumu

Vitos teigimu, atvykusios moterys pirmiausia norėjo atsigulti į lovą. O troškimas apsikabinti ir paverkti aplankė vos perėjus sieną bei supratus, kad gyvybei pavojus nebegresia.

„Saugumo jausmas atsiranda po to, kai kerti sieną. Likusi kelionė į Lietuvą yra gan ilga, todėl susitaikai su mintimi, jog dabar viskas gerai, – tikina V.Šeputytė-Mohylko. – Viskuo pradėjau rūpintis iš anksto. Moterims sakėme, kad nuo jų priklauso, ar pavyks pasiekti sieną, bet, kai ją kirs, galės atsipalaiduoti, nes visu kitu bus pasirūpinta.“

Asmeninio albumo nuotr./Vitos Šeputytės-Mohylko priimtų ukrainiečių kelias į Lietuvą
Asmeninio albumo nuotr./Vitos Šeputytės-Mohylko priimtų ukrainiečių kelias į Lietuvą

Vita atvirauja: iš Ukrainos atvykusioms moterims dabar itin sunku psichologiškai. Anot jos, dukra su drauge per kelias dienas išgyveno įvairiausias emocijas.

„Jos paverkė, paskui pradėjo šypsotis, džiaugtis, vieną dieną net įsijungė pažiūrėti filmą vietoje reportažų iš karo. Tačiau taip buvo tik iš pradžių. Dabar merginos vėl darosi liūdnesnės, nenori galvoti apie ateitį. Mamoms su vaikais yra kitaip: jas valdo motiniškas instinktas ir joms svarbiausia, kad atžalos būtų saugios.

Sugriuvo visas merginų gyvenimas. Viską reikia pradėti nuo nulio, bet jos negali nieko sugalvoti. Sakome, pamąstykite, kur norėtumėte dirbti, kokiame mieste gyventi. Vienintelis jų atsakymas – koks skirtumas, tuoj grįšime į Ukrainą. Jos nėra pasiruošusios čia būti visą gyvenimą“, – pasakoja V.Šeputytė-Mohylko.

Vienintelis jų atsakymas – koks skirtumas, tuoj grįšime į Ukrainą. Jos nėra pasiruošusios čia būti visą gyvenimą.

Pati Vita taip pat pagaliau gali jaustis bent šiek tiek ramiau – praėjus sunkiausioms dienoms ir moterims saugiai pasiekus namus, ji pirmą kartą visą naktį miegojo.

„Iki tol visada laukdavau žinutės. Pasnaudi valandą, pabundi ir tikrini telefoną. Jei yra žinutė, gerai, gali dar pamiegoti, o jeigu ne, tuomet nerimauji, ieškai žinių, ar ten, kur buvo merginos, vyko bombardavimas“, – neslepia V.Šeputytė-Mohylko.

Vitos ilgai jausta įtampa pamažu atslūgsta, o prasiblaškyti jai padeda ir organizaciniai reikalai. Kaip ji sako, rūpindamasi moterų apgyvendinimu pamatė, kokie lietuviai yra dosnūs ir jautrūs.

„Kai pamačiau, kiek žmonių yra pasiruošę padėti... Galime nuvesti moteris į parduotuvę ir nupirkti, ko trūksta, bet, kiek girdžiu, gyventojai yra daug paaukoję, tad reikia tuo pasinaudoti. Pavyzdžiui, viena moteris parašė, kad norėtų merginas nusivesti į parduotuvę ir nupirkti, ko jos nori. Iš pradžių buvo nejauku, nes ir patys galime tai padaryti. Bet ji kalbėjo labai nuoširdžiai, sakė, jog nori padėti.

Merginos pirmą kartą nusišypsojo ir pasakė, kad apsipirkimo nesitikėjo. Susitikome, jos kartu išsirinko drabužių, suvalgė ledų. Žmonės taip reaguoja ir padeda“, – pasakoja V.Šeputytė-Mohylko.

Asmeninio albumo nuotr./Vitos Šeputytės-Mohylko priimtų ukrainiečių kelias į Lietuvą
Asmeninio albumo nuotr./Vitos Šeputytės-Mohylko priimtų ukrainiečių kelias į Lietuvą

„Prie savo šešių anūkų gavau dar keturis“

Sandra Barauskienė savo feisbuko profilyje pasidalijo, kad jos tėtis Vytautas Antanas Stankevičius ir jo draugė Rasytė jau rūpinasi ukrainiečių vaikučiais.

„Kalbu su tėčiu ir jis sako: „Prie savo turimų šešių anūkų gavau dar keturis.“ Ryte iškepė didiotės (taip dieduką vadina mūsų vaikai) firminių blynų su naminiais kiaušiniais ir pačių padaryta varške bei uogiene. Po trijų dienų kelionės moterys su vaikais pagaliau išsimiegojo, pavalgė šilto maisto ir jaučiasi šiek tiek ramiau, nors net neįsivaizduoju, kas dedasi jų galvose ir širdyse.

Norime padėkoti Kalvarijos policijai, kuri atvažiavusi pasiteiravo, ar reikia kokios pagalbos, ir atvežė du didelius krepšius saldumynų vaikučiams ir kitų gėrybių moterims. Jaučiamas didelis palaikymas, bendrystė ir noras pagelbėti Ukrainos žmonėms“, – rašė Sandra.

Vytautas 15min sakė, kad Kalvarijoje, netoli Lenkijos sienos, turi nakvynės namus, tad jam iškart kilo mintis padėti pirmiesiems pabėgėliams – suteikti jiems prieglobstį.

„Pirmosios šeimos su mažais vaikučiais jau pas mus, tad stengiamės, kad jie jaustųsi gerai. Dabar pas mus keturi vaikučiai ir trys mamos. Kadangi jie labai ilgai, net tris paras, važiavo, nebuvo progos ilgiau pasikalbėti, nes visi buvo pavargę ir norėjo poilsio. Stengiamės, kad jie jaustųsi gerai.

Ukrainiečiai laikosi išvien, padeda vieni kitiems, seka naujienas ir, svarbiausia, pas mus yra saugūs. Kaip sakiau, kiek galėsime, tiek priimsime“, – kalbėjo Vytautas.

Asmeninio archyvo nuotr./Vytautas Antanas Stankevičius su ukrainiečių šeimų vaikais
Asmeninio archyvo nuotr./Vytautas Antanas Stankevičius su ukrainiečių šeimų vaikais

Sprendimą priėmė dar iki prasidedant karui Ukrainoje

Gataučių kaime (Pakruojo r.) savo rankomis ir padedant šeimos nariams suremontuotame name gyvenantis kelionių vadovas, istorikas, turizmo vadybininkas Rolandas Pupinis 15min pasakojo, kad mintis apie tai, jog savo namuose galėtų apgyvendinti nuo karo bėgančius ukrainiečius, jam gimė dar prieš prasidedant žiauriai Rusijos invazijai į Ukrainą.

„Dar prieš keletą savaičių pagalvodavau, o kas, jeigu tai įvyks, ir vieną dieną žmonos paklausiau, ką ji mano apie tai, kad savo namų duris atvertume karo pabėgėlių šeimoms. Buvo labai džiugu, kad Akvilė iškart atsakė: „Tai aišku, kad priimsime.“ O prasidėjus karui net minčių nebuvo, kad darytume kitaip. Yra visos galimybės: pirmame namo aukšte turime 150 kv. metrų plotą, gyvename čia tik trise, iš kurių vienas – dar kūdikis“, – sakė Rolandas.

Asmeninio archyvo nuotr./Rolando prosenelio Juozapo Pupinio namas Gataučiuose (Pakruojo r.), statytas 1926 m.
Asmeninio archyvo nuotr./Rolando prosenelio Juozapo Pupinio namas Gataučiuose (Pakruojo r.), statytas 1926 m.

Ateini į 50 kv. metrų kambarį, kuriame stovi keturios lovos, jame niekas negyvena. Tai ir viskas, imi ir registruoji.

Pašnekovas užsiminė, kad priežasčių, jei žiūrėtume giliau, atverti savo namų duris karo pabėgėliams buvo ne viena, tarp jų – net pasvarstymai apie Antrojo pasaulinio karo metus ir apie tai, kad galbūt mūsų protėviai tada padarė ne viską, ką galėjo, taip pat atsakomybė prieš savo sūnų.

„Po vieno pokalbio su amerikiete, kurios protėviai yra kilę iš Linkuvos žydų, atėjo minčių, pamąstymų, kad galbūt mūsų protėviai per aną karą padarė ne viską, ką galėjo. Kai vyko baisumai, vieni veikė, kiti stebėjo, treti nesikišo, ir kalbu ne tik apie žydus. Aišku, tada buvo kita situacija, mažiau informacijos, žmonės buvo kitokie. Aš nesakau, kad jaučiu skolą, gal žmonijos skolą, jei jau kalbėtume taip abstrakčiai, ir nesakau, kad tokie aspektai svarbiausi, bet istoriją kuriame mes patys.

O kitas man labai svarbus aspektas – turiu sūnų, kuris, jei viskas bus gerai, kada nors paklaus: „Tėti, mama, ką jūs darėte tuo metu?“ Nejaugi sakysi, kad feisbuke dalijaisi informacija? Taigi priežasčių čia daug, bet, sakau, nebuvo net ką galvoti. Ateini į 50 kv. metrų kambarį, kuriame stovi keturios lovos, jame niekas negyvena. Tai ir viskas, imi ir registruoji.“

Asmeninio archyvo nuotr./Rolando ir Akvilės namuose Gataučiuose paruoštas kambarys karo pabėgėliams
Asmeninio archyvo nuotr./Rolando ir Akvilės namuose Gataučiuose paruoštas kambarys karo pabėgėliams

Kambarys įrengtas toje namo pusėje, kurioje praėjusio amžiaus pradžioje buvo įkurta Gataučių pradinė mokykla. „Visada norėjome, kad namuose būtų žmonių, kad namas būtų pilnas gyvybės. O šiame name per tuos beveik šimtą metų gyveno daugybė žmonių – ir per karą, ir po karo“, – sakė pašnekovas.

Rolandas su žmona Akvile nuo karo bėgančių ukrainiečių dar nesulaukė. „Na, pas mus čia toks užkampis, pirmiausia gal apgyvendins miestuose. Bet negali žinoti, kiek ir kada žmonių atvyks ir jiems prireiks šiltos pastogės. Mes tai ir siūlome.

Be to, pastebėjau, kad tokia iniciatyva užkrečia ir kitus. Informacija pasidalijau feisbuke, kitą dieną skambina tėvas, sako, jo draugas ūkininkas iš kito kaimo irgi nori priimti žmones savo namuose. Jo vienas namo galas negyvenamas, dar net įrengti šiek tiek reikės, bet va, žmogus sako, kad net kelias šeimas galėtų apgyvendinti“, – pasakojo Rolandas ir pridūrė, kad Lietuvos žmonių įsitraukimas ir noras padėti jį labai džiugina. Rolandas tiki, kad vieni žmonės savo pavyzdžiu skatina ir kitus pamąstyti, kaip jie gali prisidėti.

Informaciją, kaip galite padėti į Lietuvą iš Ukrainos atvykstantiems karo pabėgėliams, rasite čia.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“