Straipsnio herojus, smagiai mindžikuojančius su dviem sūnumis ant rankų, 15min sutiko antradienį prezidentūros kieme, kur vyko jauki įvaikintus ir globojamus vaikus auginančių šeimų vasaros šventė.
Herojų pageidavimu, saugant vaikų teisę į privatumą, visi vardai straipsnyje yra pakeisti.
31 metų Edgaras ir 28-erių Amelija susipažino prieš penkerius metus internete. Prieš dvejus susituokė ir gyvena viename mieste netoli Vilniaus, kur yra puikiai pažįstami aplinkinių gyventojų. Ypač supertėtis Edgaras. Stumdydamas dvynių vežimą miesto apylinkėmis kasdien jis sukaria apie 20–30 kilometrų.
„Tai kuris vaikas jūsų?“ – tokį klausimą Edgaras sutinka suraukęs antakius. „Abu mūsų!“, – unisonu atsako sutuoktiniai.
Aš esu kilusi iš sudėtingos šeimos, turėjau labai sunkią vaikystę, o vyro šeima yra tobula.
Pusantrų metukų Pijus – biologinis Edgaro ir Amelijos sūnus, o metukų Dominykas – įvaikintas. Berniukai auga kaip kuo tikriausi broliai.
„Ir kartu žaidžia, ir pasimuša. Ir apsikabina, ir bučiuoja vienas kitą. Ir rankytę rytais paduoda pasisveikindami“, – šypsosi Amelija ir prasitaria, kad būtų puiku į vyrišką kompaniją šliūkštelėti mergaitiško nerūpestingumo.
Metas sesytei? „Labai norėtume!“ – užtikrina Amelija ir Edgaras. Jie prisipažįsta galvojantys apie mergaitės globą, o vėliau – ir įvaikinimą.
„Mes tikrai galime susilaukti biologinių vaikų, tačiau galvojame, kad norėtume pirmiausia padėti augti tiems, kuriuos gyvenimas nuskriaudė“, – sako Amelija.
Juolab, kad šeima jau buvo užmezgusi emocinį ryšį su mergyte, kurią švelniai vadina Martynute: „Tačiau mūsų namuose ji praleido tik dešimt dienų: atsirado puikūs žmonės, kurie ją įvaikino.“
Vienas kitą papildo
Edgaro ir Amelijos draugystė mezgėsi internete. Tuo metu abu jie gyveno užsienyje, tačiau skirtingose šalyse. Iki gyvo susitikimo keturis mėnesius pora bendravo virtualiai. Pokalbiai liejosi laisvai ir apie viską: šeimą, vertybes, gyvenimo prasmę.
„Jau tuomet mes mąstėme vienodai, atradome be galo daug sąlyčio taškų“, – šypsosi Amelija. Sutapo ir požiūris į įvaikinimą.
„Mes vienas kitą papildome. Aš esu kilusi iš sudėtingos šeimos, turėjau labai sunkią vaikystę, o vyro šeima emocinių ryšių ir tarpusavio santykių prasme yra tobula – jokio smurto, jokio alkoholio“, – neslepia Amelija.
Kursus lankė su naujagimiu ant rankų
Susilaukusi sūnaus Pijaus Amelija nusprendė, kad savo pienu norėtų pasidalyti ir su kitais vaikais. Tuo metu Santaros klinikose duris atvėrė donorinio motinos pieno bankas.
„Pradėjome kaupti pienelį ir visai netikėtai vyras pamatė skelbimą, kad renkami socialiniai globėjai. Jis iškėlė mintį, kad vaikučiams pienelį naudingiau gauti tiesiai iš krūties, o ne šaldytą“, – prisimena moteris.
Su naujagimiu Pijumi ant rankų sutuoktiniai ėmė važinėti į Vilnių ir lankyti kursus Vaikų ir paauglių socialiniame centre.
„Čia mus sužavėjo psichologų ir visų darbuotojų darbas. Čia dar labiau sutvirtinome savo vertybinius pamatus, išsigryninome, kaip žmogui svarbu jo šaknys, kokia reikšminga vaikui šeima, kaip jam reikia pilnatvės“, – pasakoja Amelija.
Baigę kursus sutuoktiniai gavo pažymėjimą, kad gali tapti ir socialiniais globėjais, ir įtėviais: „Mes iš pradžių buvome nusiteikę daug nuveikti – jei tik leis jėgos ir sveikata.“
Globotinė stiprėjo inkubatoriuje
Pijui buvo vos šeši mėnesiai, kai Dievas šeimai atsiuntė globoti mergytę. Ji buvo gimusi per anksti, todėl augo Santaros klinikų inkubatoriuje.
Amelijos keliai vėl vis dažniau suko į Vilnių – globotinę ji su sūnumi kas dvi tris dienas lankė ligoninėje: „Pratinomės, pažindinomės, be to, turėjome ją aprūpinti higienos reikmenimis: sauskelnėmis, šlapiomis servetėlėmis ir pan.“
Pasakė, kad, jei mes jo nepaimsime, jis iškeliaus į Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namus.
Laukiant, kol mergytė sustiprės tiek, kad galėtų keliauti į naujus namus, Ameliją pasiekė žinia apie be tėvų likusį berniuką.
„Man paskambino ir pasakė, kad yra berniukas. Pasakė, kad, jei mes jo nepaimsime, jis iškeliaus į Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namus“, – nelengvą pokalbį su Vaikų ir paauglių socialinio centro psichologe prisimena Amelija. Apie tai pasakojant jos akys prisipildo ašarų.
„Psichologė, matyt, žinojo ką ir kaip pasakyti, kad blaiviai įvertinčiau situaciją ir savo jėgas. Mane taip užplūdo emocijos, kad net nepasitarusi su vyru pasakiau, jog mes tą berniuką būtinai priimsime į šeimą, juk kokia nors liga galima užsikrėsti ir važiuojant autobusu“, – svarsto Amelija.
Namo – su trimis kūdikiais
Pirmasis susitikimas su Dominyku, kaip vėliau berniuką pavadino įtėviai, buvo ypatingas.
„Pamatę jį ligoninėje iškart įsimylėjome. Jis tiesiog švytėjo tarp visų kitų vaikų. Iškart supratau, kad tai – mano vaikas“, – tikina Amelija.
Šeima suskubo pirkti didesnį – net septynių vietų – automobilį. Vieną dieną iš ligoninės namo jie grįžo penkiese – su trimis kūdikiais gale, kurių amžius svyravo nuo dviejų savaičių iki pusės metų.
„Dominyką iškart ėmiau glausti prie krūties, tačiau jis buvo tinginukas – šiek tiek patraukdavo ir užmigdavo. Vykdavome su juo į ligoninės priimamąjį, kur nuostabiai geranoriškos akušerės davė naudingų patarimų ir labai padėjo“, – džiaugiasi Amelija.
Pijų ir Dominyką ji žindo iki šiol.
Tėviška meilė – geriausias vaistas
Edgaro ir Amelijos sprendimą turėti ne tik biologinių vaikų giminaičiai sutiko pozityviai.
„Iki šiol su šiluma prisimename epizodą, kai uošviai atvyko susipažinti. Edgaras buvo išvykęs, durys – neužrakintos. Uošviai įeina ir pamato tris kūdikius gultukuose ir mane, siurbiančią kambarį“, – šypsosi Amelija.
Negi iš tiesų viskas taip paprasta ir lengva? „Baikit! Man, žindančiai mamai, hormonai dažnai pašėlsta ir vis pasitaiko krizinių momentų. Bet emocijos greitai nurimsta, nes šalia – toks vyras: ir naktimis keliasi, ir sauskelnes keičia, ir maudo, ir vienas lieka su jais“, – Edgaro privalumus vardija Amelija.
Didžiausias įkvėpimas ir pastangų įvertinimas – vaikų šypsenos ir gera sveikata: „Visos blogos Dominyko diagnozės išnyko. Manau, visi vaikai, kurie yra atplėšti nuo mamų, serga. Bet gavę meilės ir šilumos pražysta.“
Pamilti svetimą nereikia supergalių
„Tegul gimdo tie, kurie negeba pamilti nebiologinio vaiko, o mes galvojame, kad jau daug pagimdytų“, – sako Amelija.
Kalbėti apie socialinę globą ir įvaikinimą ją skatina noras savo pavyzdžiu pademonstruoti, kad imtis tokio vaidmens nereikia super galių.
„Neturi būti uch žmogus. Visi tą gali. Ir tada gyvenimas pasidaro daug prasmingesnis“, – kalba Amelija ir džiaugiasi, kad kelios pažįstamos šeimos iš jų aplinkos jau irgi ėmėsi globos ar įvaikinimo.
Edgaro įsitikinimu, globėjas ar įtėvis į tėvystę turi žiūrėti labai atsakingai: daug laiko ir dėmesio skirti vaikams, juos lavinti.
Tegul gimdo tie, kurie negeba pamilti nebiologinio vaiko, o mes galvojame, kad jau daug pagimdytų.
„Jie ir taip gyvenimo nuskriausti, – antrina Amelija. – Mūsų vaikai nuo gimimo lanko baseiną, muzikos mokyklėlę, yra grūdinami, todėl nė vienas dar nesirgo. Ūgtelėję jie eis į lauko darželį.“
Paklausta, o kokios vaikystės būtų norėjusi pati ir ar bendrauja su savo biologine šeima, Amelija atsako neabejodama: „Vaikui geriausia savo šeimoje, kad ir kokia ji bebūtų. Tie žmonės myli savo vaikus, tik savaip. Aš dabar daug geriau suprantu kai kuriuos dalykus nei vaikystėje. Žinau, kad tiesiog reikia šeimas mokyti, šviesti, suteikti socialinių įgūdžių. Laikai keičiasi ir iš kartos į kartą persiduos patys geriausi dalykai.“
* Naujausiais duomenimis, šalies šeimose globojami 5535 vaikai, pernai įvaikinti – 139.
* Globos institucijose šiuo metu dar auga 2660 vaikų, tačiau per pastaruosius kelerius metus šis skaičius sumažėjo net trečdaliu (2013 m. – 3821 vaikas).
* Šiuo metu Lietuvoje jau pertvarkytos 23 globos įstaigos, apie 500 vaikų iš didelių įstaigų perkelti į bendruomeninius vaikų globos namus.
