– Nesuklysiu pasakydama, kad vestuvės pagal senovės baltų tradicijas darosi vis populiaresnės?
– Taip, iš tiesų atsiranda nemažai žmonių. Po truputį poreikis auga.
Anksčiau buvo kiek kitaip. Lietuvoje yra baltų religinė bendruomenė „Romuva“. Pradžioje tuoktuvių ceremonija pagal baltų apeigas dažniau buvo atliekama tik bendruomenės savame rate. Tačiau dabar viskas keičiasi, nes vis dažniau poros nori tuoktis pagal šias tradicijas.
Jaunuosius tuokia, vaikų palaiminimo apeigas atlieka „Romuvos“ krivė Inija Trinkūnienė bei bendruomenės vaidilos.
– Kokios poros renkasi tokią vestuvinę ceremoniją?
– Labai įvairiosios. Vieni prijaučia, puoselėja šią tradiciją, kiti yra religinės bendruomenės „Romuva“ nariai.
Man susidaro toks įspūdis, kad didelė dalis žmonių būna tie, kurie pamatę pasaulio įvairovę, skirtingas dvasines tradicijas ir apeigas, grįžę į Lietuvą ieško kažko artimo prigimčiai.
– Be to, atrodo, kad šiais laikais dauguma porų bažnyčioje tuokiasi tik vedami tradicijų, kartais net patys aktyviai neišpažindami religijos. O štai jei ateina pas jus, gal tai rodo, kad jie pasidomėjo, labiau apsisprendė ir to nedarė tik iš inercijos?
– Taip, žmonės ateina apsisprendę. Jiems artima baltiška tradicija, nes ji yra labai suaugusi su mūsų žeme ir gamta. Juk pastaruoju metu mūsų visuomenė vis labiau atsigręžia į mūsų vertybes, mūsų šaknis, gamtą. Daugėja žmonių, kurie neabejingi tam. Tas šventumas, einantis per gamtą, upę, ugnį, sprogstančius augalus… Poroms tai artima.
Man taip pat yra tekę tuokti įvairų tautybių ir tikėjimų žmones. Tarkim, hinduizmą išpažįstantis indas ir lietuvaitė.
– Jūs atviriau žiūrite į žmones ir jų išpažįstamas religijas, tiesa?
– Taip. Jei žmonės atiduoda pagarbą mūsų šventybei, apeigoms, matome, kad jiems svarbu, mes palaiminame ir sutuokiame.
Tai nėra tradicija, kuri reikalautų tikėti, jog ji vienintelė teisinga. Visi tikėjimai ir papročiai yra vertingi ir saugotini. Juk pasaulis labai margas, o dievai kalba per tikėjimų ir tradicijų įvairovę.
– O kaip jūs pats sumanėte tuokti poras pagal senovės baltų tradicijas?
– Būdamas romuviu prieš keletą metų buvau įšventintas į vaidilas.
Tam, kad tapčiau vaidila, teko nueiti ilgą kelią. Studijuoti ir mokytis dainų, tautosakos, papročių, mitologijos, apeigų atlikimo meno, pažinti kitas tradicijas. Visą laiką to mokaisi. O pati didžiausia mokykla yra apeiginė praktika, nuolatinis susitikimas su pas tave ateinančiomis poromis.
– Kaip paprastai atrodo ceremonija?
– Uždegama ugnis, pagerbiami senieji dievai, į šventę kviečiama deivė Laima. Anksčiau prieš išeidami į vestuves jaunavedžiai eidavo aplink ugnį arba stalą, taip prašydavo artimųjų šeimos židinio palaiminimo. Tą patį aš perkeliu į tą vietą, kurioje rengiama apeiga.
Jaunųjų žiedų sumainymas, priesaikos vienas kitam pasakymas, rankų perrišimas juosta – tai yra svarbiausias apeigos momentas. Per šią apeigą du žmonės sujungiami į šeimą. Vėliau jie kartu apvedami aplink ugnį.
Dar gali vykti nuometavimas – jaunajai nuimamas vainikėlis ir kitos moterys baltu audeklu apgaubia jos galvą. Moterys laimina jaunąją. Tai būna statuso pasikeitimas, nuotaka tampa ištekėjusia moterimi. Man tai atrodo svarbus, iškilmingas momentas. Ypač jautru būna, kai tai daro motinos. Analogiškai tokia ceremonijos dalis gali būti ir vyrui – jam dedama kepurė. Tik tai daroma rečiau.
Taip pat tėvai įteikia jauniesiems duonos ir ugnies iš aukuro – uždega jų šeimos židinį. Tai būna kaip naujos šeimos gerovės simbolis. O apeigą baigiu laimės atskėlimu – sudaužant indelį. Kadangi šukės laimę neša, juk mes sakome „laimė nuskilo“.
– Jūs dar pats ceremonijos metu grojate kanklėmis ir dainuojate, tiesa?
– Mano apeigas lydi kanklių muzika ir giesmės. Kalbų beveik nebūna. Visi žodžiai būna pasakyti per dainų tekstus, mitus, per giedamas maldas, sutartines. O apeiga trunka nuo 40 minučių iki valandos.
Pasitaiko, kad dainuoti prisijungia ir daugiau vestuvėse dalyvaujančių svečių. Tuomet galima justi labai stiprų jausmą.
– Vestuvės gali vykti ten, kur jaunieji nori?
– Būna įvairiai, bet išsirinkti tinkamą vietą yra labai svarbu. Kartais poros pasirenka šventą kalną, piliakalnį. Vestuvės gali vykti ir senelių sodyboje po medžiu. Gali būti ir gražioje vietoje ant upės kranto, toje vietoje, kuri žmogui yra svarbi. Todėl visada raginu į tai žiūrėti atsakingai.
– Visgi poroms reikia susituokti dar ir Santuokų rūmuose, tiesa?
– Yra buvę atvejų, kai į vietą, kurioje vyksta apeigos pagal baltų tradicijas, atvažiuoja metrikacijos darbuotoja. Tuomet dokumentus pora pasirašo prieš arba po ceremonijos.
Praėjusiais metais Seimas sprendė klausimą, ar suteikti „Romuvos“ bendruomenei valstybės pripažintos religinės bendruomenės statusą. Tokiu atveju metrikacijos darbuotojų nebereiktų kviestis į mūsų rengiamą ceremoniją. Deja, Seimui neužteko valios tai pripažinti.
– Kaip jaunieji jaučiasi tokioje ceremonijoje? Kuo ji ypatinga?
– Aš manau, kad per šias apeigas galima pajusti labai daug skirtingų jausmų. Įsivaizduokite, susirenka visa šeima – tėtis, mama, sesės, broliai, svečiai – ir kiekvienas jų laimina santuokai.
Jaunieji, kai sumaino žiedus, kai perriši jiems rankas ir apvedi juos aplink šventą ugnį, išgyvena labai intymius jausmus. Viskas vyksta lydint tam tikriems tekstams, jautriai, giliai.
Nuometavimas yra taip pat labai graži apeiga. Būna, kad jaunosios iš pradžių abejoja, bet kai patiria, lieka be galo laimingos – moterys savo rate išgyvena gilius jausmus.
Visos apeigos yra savotiška kelionė. Jaunieji su svečiais keliauja iš vienos būsenos į kitą, kol galiausiai atskelia laimę ir išeina jau kaip žmona ar vyras.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vedė Senelis Kalėda: išrinktąją sutiko „Tinder“, pagal baltų tradicijas susituokė po pusmečio draugystės
