Palikusi smurtaujantį vyrą, Lina su 4 vaikais išėjo į nežinią: „Gyvenu vien jais ir apie save negalvoju“

Linos Šimoliūnienės gyvenimas pasikeitė susilaukus ketvirto vaiko. Dukra Viltė gimė „coliukė“, turinti šleivapėdystę, todėl jai nuo pat gimimo buvo reikalinga nuolatinė priežiūra. Visą savo laiką skirdama dukrai, Lina tuo pačiu turėjo kovoti prieš savo vyrą, kuris ne tik vartojo alkoholį, bet ir smurtavo šeimoje. Vis dėlto L.Šimoliūnienė net sunkiausiomis akimirkomis nenuleido rankų ir surado savyje stiprybės gyvenimą pradėti iš naujo – susikrovusi daiktus, su keturiais vaikais ji išėjo į nežinią. Tačiau šiandien gyvena ramų ir laimingą gyvenimą.
Lina Šimoliūnienė
Lina Šimoliūnienė su vaikais / Asmeninio albumo nuotr.

Lina dalyvauja 15min YPATINGŲ Motinos dienos proga rengiamoje akcijoje, kurioje laukiamos įkvepiančių mamų istorijos. Jeigu jūs esate mama ar pažįstate tokią, kuri savo istorija taip pat galėtų įkvėpti, motyvuoti, nustebinti 15min skaitytojus – siųskite trumpą aprašą el. paštu: ypatingos@15min.lt Žurnalistai, atrinkę istorijas, asmeniškai su jumis susisieks, pakalbins, 15min portale pasidalins jūsų istorija

Per Motinos dieną UAB „Biofarmacija“ vienai iš Ypatingų mamų padovanos maisto papildų grožiui ir sveikatai „bioODA MAX filler“.

Visas mamų istorijas galite rasti ČIA.

Po košmariško gimdymo sužinojo apie dukros sveikatos problemas

Ketvirto vaiko, dukros Viltės, besilaukusi L.Šimoliūnienė, pasakoja, kad nėštumas beveik visą laiką klostėsi sklandžiai. Tik paskutinį mėnesį, kaip įprasta, reguliariai apsilankiusi pas gydytoją, ji sužinojo, jog kažkas yra ne taip. O kas blogai – medikai jos neinformavo.

„Man padarė echoskopiją ir pasakė tik tiek: „Tavo vaikui blogai.“ Prisimenu, kad nėštumo metu mažai jutau vaiko judesius, kelis kartus darant echoskopiją gydytoja vis išsigąsdavo pagalvojusi, jog širdutė neplaka. Bet iki tol nieko rimto nebuvo pastebėję“, – prisimena Lina.

Asmeninio albumo nuotr./Linos Šimoliūnienės dukra Viltė
Asmeninio albumo nuotr./Linos Šimoliūnienės dukra Viltė

Paskutinio vizito metu Lina buvo skubiai išsiųsta į ligoninę Panevėžyje, kurioje praleido savaitę, jai buvo lašinama lašelinė. Vis dėlto būklei negerėjant, gydytojai nusprendė L.Šimoliūnienę nedelsiant guldyti gimdymui.

„Mane išvežė į gimdyklą apie 7 valandą ryte. Nejaučiau jokių sąrėmių, todėl po pietų medikai svarstė, ką daryti, jeigu nepagimdysiu pati. Nusprendus daryti cezario pjūvį, man suleido vaistų, kurie turbūt gerai nesuveikė, nes gimdymo metu jaučiau, kaip pjauna, atrodė lyg žarnas iš manęs vyniotų“, – prisimena Lina.

L.Šimoliūnienė sako atvirai – jos gimdymas priminė košmarą. Viską jusdama, moteris galiausiai nualpo ir atsibudo tik operacijai pasibaigus. Vos atsimerkusi ji išgirdo, kaip dukros tėtis kalba su jos mama apie jųdviejų būklę, tačiau jai asmeniškai niekas nesakė, kas vyksta.

„Mergaitės tėtis mamai sakė, kad mums abiem blogai. Klausiau, kas yra, bet man niekas nieko nepasakojo, o kai pasitikslinau, ar mergaitei viskas gerai, visi atsakė teigiamai. Kitą rytą atėjęs gydytojas paaiškino, jog yra rimtų sveikatos problemų“, – pasakoja Lina.

Nusprendus daryti cezario pjūvį, man suleido vaistų, kurie turbūt gerai nesuveikė, nes gimdymo metu jaučiau, kaip pjauna, atrodė lyg žarnas iš manęs vyniotų.

Kad kažkas pavyko ne taip, kaip buvo planuota, L.Šimoliūnienė jautė pati – už sienos ji girdėjo verkiantį kitą vaiką, o pati savo dukrytės pamatyti negalėjo. Kai atėjęs gydytojas pranešė apie mergaitės būklę, Liną apėmė pačios blogiausios emocijos ir didžiulis išgąstis, tačiau tuo pat metu ji pareikalavo nedelsiant pamatyti Viltę.

„Dukros galvytė buvo lyg suplota, kiek suprantu, ji buvo užstrigusi gimdoje, galbūt dėl to nepavyko pagimdyti pačiai. Tačiau Viltės kojytės atrodė baisiausiai – jai nustatyta šleivapėdystė. Pamačiusi šį vaizdą, nualpau ir mane parvežė atgal į palatą“, – pripažįsta Lina.

Iki tol tris vaikus pagimdžiusi L.Šimoliūnienė sako neturėjusi nė menkiausių minčių, kad Viltei gali kilti tokių sveikatos problemų. Tačiau ji pripažįsta turėjusi motinišką nuojautą, jog dukra gims mažytė – Viltė svėrė vos 1,6 kg ir buvo 42 cm ūgio.

„Gydytojai nežino, kodėl taip atsitiko, – ir manęs klausia, kaip kiti vaikai gali būti sveiki, o Viltė ne. Aš pati neturiu atsakymų. Važiavome tirtis pas genetikus, bandėme ieškoti atsakymų, tačiau jų nėra. Mano dvi mergaitės yra nuo vieno vyro, o sūnus su Vilte – nuo kito. Galbūt kažkas iš vyro pusės atsitiko“, – svarsto L.Šimoliūnienė.

Košmariškos pirmos savaitės

Lina pasakoja, kad mergaitės kvėpavimas ilgą laiką buvo sudėtingas – jai buvo prijungtas deguonis, Viltė buvo maitinama per specialią žarnelę. Mama neslepia, jog tuo metu, kai Viltė išgyveno sunkiausias minutes, ji be sustojimo už dukrą meldėsi.

„Kai mane atvesdavo ją pamatyti, atrodydavo, kad po maitinimo ji dūsta... Tačiau po savaitės Viltė pradėjo pati kvėpuoti, tada buvo perkelta į šildomą lovelę. Praėjus dar savaitei, mums buvo leista grįžti į paprastą palatą“, – prisimena L.Šimoliūnienė.

Asmeninio albumo nuotr./Linos Šimoliūnienės dukra Viltė
Asmeninio albumo nuotr./Linos Šimoliūnienės dukra Viltė

Pirmomis savaitėmis Lina nenorėjo su niekuo kalbėti, kontaktuoti, buvo užsisklendusi viduje, tačiau žinojo, kad privalo palaikyti savo dukrą. Kol Viltė buvo gydoma reanimacijoje, L.Šimoliūnienė kasdien važiuodavo jos aplankyti, atveždavo savo pieno.

„Buvo košmaras, niekaip negalėjau patikėti, kas vyksta. Vis klausinėjau savęs, gal ką blogo esu padariusi... Aš esu bitutė darbininkė, mąsčiau, gal per nėštumą ką nors per sunkiai kilnojau. Vis lindo į galvą panašios mintys, – pripažįsta Lina. – Tačiau nuolat kalbėdavausi su Vilte, prašiau, kad būtų stipri. Tikrai buvo sunku, bet stengiausi nenuleisti rankų.“

L.Šimoliūnienė dar ir dabar aiškiai prisimena mėnesį, kurį praleido su dukra ligoninėje. Kai po dviejų savaičių abi buvo perkeltos iš reanimacijos į palatą, dėl šleivapėdystės Viltės kojas gydytojai ėmė gipsuoti.

„Kojytės atrodė baisiausiai... Vos grįžus į palatą, medikai jas pradėjo laužti ir gipsuoti. Negalėdama žiūrėti, pabėgau iš palatos – seselė klausė, kaip negaliu stebėti, jei čia mano vaikas. O aš negalėjau, ir tiek“, – sunkias akimirkas prisimena Lina.

Negalėdama žiūrėti, pabėgau iš palatos.

Lina pasakoja, kad Viltei nuo pat gimimo reikėjo skirti labai daug dėmesio ir priežiūros. Jau sugrįžus namo, mamai su dukra vis reikėdavo vykti į ligoninę dėl problemų su kojomis arba bronchinės astmos, dėl kurios vaikas vis dusdavo.

„Pastaruoju metu nebereikia taip dažnai važiuoti į ligoninę. Gal Viltė jaučia, kaip stiprėju pati, o ji tą daro kartu. Visada stengiausi neparodyti, kad man yra blogai; iki dabar bandau eiti kartu, kovoti, net gydytoja klausia, kaip aš taip dažnai šypsausi. Bet aš jau atsižliumbiau, sunkiausią etapą praėjau ir laukiu, kas bus toliau“, – tikina L.Šimoliūnienė.

8-erius metus kentė vyro išgėrinėjimus ir smurtą

Tokiu sunkiu periodu Lina nesulaukė palaikymo iš savo tuomečio vyro, Viltės tėčio, – kol mama važinėdavo su naujagime į ligoninę ir rūpinosi kitais vaikais, vyras laiką leisdavo aludėse. L.Šimoliūnienė neslepia – gyvenimas tuo metu buvo tapęs košmaru, o išgyventi jį padėjo tik tėvai, kurie itin palaikė ir padėjo rūpintis vaikais.

„Jis važinėjo dirbti į užsienį, tačiau grįžęs turėdavo draugų, su kuriais gerdavo. Gal jie blogą įtaką padarė, nes jis namo visada pareidavo girtas. Šiek tiek ir prieš Viltės gimimą gėrė, tačiau manau, kad jį dukros ligos dar labiau paveikė. Jis nebuvo toks tėtis, koks turėjo būti, ir draugai jam buvo svarbiau“, – sako Lina.

Buvęs L.Šimoliūnienės vyras gerdavo kone kiekvieną savaitgalį, o galiausiai pradėjo smurtauti. Ranką jis keldavo ne tik prieš pačią Liną, bet ir prieš sūnų ar Linos mamą.

„Titukui buvo apie 10 mėnesių, kai vieną kartą vyras jam stipriai sudavė – tada pasakiau, kad mano vaikų jis nedaužys. Vis dėlto, kai jis pirmą kartą smurtavo prieš mano mamą, pasirinkau ne tėvus, o jį, todėl kurį laiką nebendravau su tėvais. Bet kai stipriai pakėlė ranką prieš mane, buvo lūžis“, – pripažįsta L.Šimoliūnienė.

Lina sako smurto patirdavusi ir anksčiau, tačiau kai ją vyras numetė nuo laiptų, suprato taip gyventi daugiau nebegalinti. L.Šimoliūnienė sulaukė tėvų palaikymo ir neilgai trukus persikėlė gyventi pas juos.

„Kartu su juo buvau apie 8-erius metus, vis tempiau gumą dėl vaikų, galvojau, jog taip bus lengviau. Dabar, kai pagalvoju, košmaras dėl vaikų taip gyventi, žinant, kad jie viską mato, – pasakoja Lina. – Susitaikyti su skyrybomis man prireikė metų. Buvo labai sunku, daug verkiau, tačiau vėliau supratau, jog turiu susiimti, kovoti dėl Viltės. Aš turiu vaikus, turiu dėl ko stengtis, kodėl turėčiau verkti?“

Dabar, kai pagalvoju, košmaras dėl vaikų taip gyventi, žinant, kad jie viską mato.

Nors ilgus metus Lina gyveno su viltimi, kad vyras gali pasikeisti, o šiam išgėrus, ji jo ieškodavo po aludes, dabar ji sako – nuo meilės iki neapykantos yra tik vienas žingsnis. Prieš 4-erius metus išsiskyrusi su vyru, ji suprato, kaip stipriai yra reikalinga savo vaikams, todėl nusprendė visą dėmesį koncentruoti į juos.

„Susitvarkyti padėjo vaikų teisės, ir tada man prašviesėjo gyvenimas. Po kurio laiko mano kelyje atsirado naujas žmogus, kuris suteikia daugiau nei reikia, itin rūpinasi Vilte ir kitais vaikais. O kartu jau esame susilaukę dukros, kuriai dveji metai“, – džiaugiasi L.Šimoliūnienė.

Dėl vaikų paaukojo mokslus ir karjerą

Lina neslepia, kad gimus Viltei, visiems vaikams skirti vienodai dėmesio buvo nepaprastai sudėtinga. Todėl ji kantriai atžaloms aiškino situaciją ir prašė supratingumo jauniausios sesers atžvilgiu.

„Jie suprasdavo ir visada man padėdavo. Vyriausioji dukra jau pilnametė, nebegyvena su mumis, todėl kitai dukrai dabar reikia daugiau viskuo rūpintis. Viltė labai gerai sutaria su broliu, vyresnėmis seserimis, tačiau mažąją vis bando nutverti už plaukų. Reikia nuolat saugoti, kad neužgautų jos“, – pasakoja L.Šimoliūnienė.

Asmeninio albumo nuotr./Lina Šimoliūnienė su vaikais
Asmeninio albumo nuotr./Lina Šimoliūnienė su vaikais

Vieno neįgalaus vaiko priežiūra gali pareikalauti daug jėgų, tačiau namie zujant dar keliems vaikams, kai kam tai gali pasirodyti kone neįmanoma. Tačiau Lina yra pavyzdys, įrodantis, kad norint viską suspėti įmanoma, o jai tą padaryti padėdavo įsivyravusi rutina.

„Mano dienos visada būdavo sustyguotos: atsikeldavau, išleisdavau vaikus į mokyklas, laukdavau jų sugrįžtančių. Kažkaip viską spėdavau – stengdavausi nusiraminti, susitvarkyti, gal savaime viskas pavykdavo. Jaučiau vidinę stiprybę, susitaikiau su situacija ir žinojau, kad turiu eiti į priekį. Kol kas taip ir gyvename – kopiame tolyn ir dėl to esu labai laiminga“, – tikina L.Šimoliūnienė.

Vos gimus Viltei, buvo abejota, ar ji gali girdėti ir matyti, tačiau atlikus tyrimus, paaiškėjo, jog viskas gerai. Nors šiandien mergaitė negali tik kalbėti, ji pati valgo, eina į specialią mokyklą, bando vis tvirčiau vaikščioti, tačiau jai vis dar reikalinga nuolatinė priežiūra.

„Kai Viltei buvo 4-eri, ji dar gulėjo lovytėje, tačiau per vienas Kalėdas pas mus atėjo kunigas, palaimino, ir po savaitės ji pradėjo atsiklaupti, stotis, o dabar įsikabinusi bando vaikščioti. Viena kojytė jau yra išoperuota, o antros dar laukia operacija – ji labai nori bėgti, lėkti, bando eiti pati. Jai reikia turėti atramą ar vežimėlį, nes būna, kad susipina kojos ir apvirsta. Laukiame, kol pradės kalbėti, o toliau, kaip Dievulis duos“, – sako L.Šimoliūnienė.

Asmeninio albumo nuotr./Linos Šimoliūnienės dukra Viltė
Asmeninio albumo nuotr./Linos Šimoliūnienės dukra Viltė

Nuo pat pirmosios dukros gimimo iki dabar Lina visą savo laiką skiria vaikams. Jai tenka rūpintis jų poreikiais, stengtis, kad visi būtų laimingi, be to, laukia įvairūs buities darbai. Nors rodosi, jog laiko sau turėtų visai nelikti, L.Šimoliūnienė išduoda, jog valandėlę rasti vis dėlto pavyksta.

„Laiko sau lieka, kai Viltė išeina į mokyklą ir mažoji miega pokaitį, arba jau vakare, kai visi sugulę miegoti. Neslėpsiu, kartais pavargstu, būna dienų, kai nusibosta viskas. Nors dažniausiai turiu energijos, pasitaiko, kai užmiegu per pietus kartu su mažąja arba vakarais, žiūrėdama serialą, užsnūstu. Tačiau net sunkiausiomis dienomis susikaupiu, bandau atsistoti ir vėl kopti į viršų. Labai padeda vaikai, kurie apsikabina mane, ir vyras, kuris visada palaiko“, – teigia Lina.

Tam, kad galėtų auginti vaikus, Lina paaukojo mokslus ir karjerą. Pirmoji dukra gimė L.Šimoliūnienei baigus 10 klasių, o netrukus gimė ir antras vaikas. Dėl šių priežasčių moteris taip ir nebaigė vidurinės, nors pripažįsta kartais jaučianti norą vėl mokytis ar dirbti.

„Aš gyvenu vien vaikais – visiškai negalvoju apie save, o iš pradžių viską stengiausi atiduoti Viltei. Norėdavau toliau mokytis, bet kai gimė Viltė, supratau, kad to nebus. Suprantu, kad vaikams manęs labai reikia“, – pripažįsta Lina, kuriai išsilaikyti padeda dabartinis vyras, dirbantis užsienyje ir namo sugrįžtantis kas kelias savaites.

Aš gyvenu vien vaikais – visiškai negalvoju apie save.

L.Šimoliūnienė sako gyvenanti šia diena, todėl apie ateitį net nedrįsta svajoti. Ji stengiasi kopti mažais žingsneliais ir neužsibrėžia didžiulių tikslų.

„Nežinau, kas mūsų laukia toliau. Dabar laukiu, kol Viltė pradės normaliai vaikščioti, ims kalbėti, o toliau... Dėl geresnio gyvenimo, kol buvo galima, eidavome į bažnyčią, stengiamės kovoti, iki dabar sekmadieniais meldžiuosi“, – teigia Lina.

Kitoms mamos, susiduriančioms su tokiais sunkumais, L.Šimoliūnienė pataria niekada neprarasti tikėjimo. Ji neslepia, kad didelę įtaką daro aplinkinių palaikymas, tačiau svarbiausia yra būsena viduje.

„Aš visada tiek sau, tiek kitoms mamoms kartoju – viskas bus gerai. Apie Viltę girdėdavau daug kalbų, iš kurių ne visos buvo malonios, tačiau dėl dukros aš kovosiu ragais ir nagais. Visoms reikėtų taip nusiteikti“, – sako Lina.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis