Kokie gi tie tėčiai šiandien? Jie gali ir pralinksminti, ir nuraminti, ir pasaką paskaityti, moka pabūti tais pilkaisiais kardinolais už mamų nugarų, tačiau dėl to muzikalūs vyrai sako nė kiek neįsižeidžiantys.
Sekmadienį minima Tarptautinė tėvo diena. Dešimt vyrų susivienijo bendram projektui ir jų dėka į bendrą albumą nugulė „Tėčio lopšinės“ – apie mankštelę, darbelius, meilę, pelytę, taip pat ir apie kavą, kurios nupirkti puodeliai prisidėjo prie šios idėjos įgyvendinimo.
O viskas prasidėjo nuo koncertų, kuriuos Linas Švirinas su bičiuliais pradėjo rengti prieš dešimtmetį. „Tėčio lopšinės“ – taip ir vadinosi renginiai, sutraukdavę šeimas klausytis vyriškais balsais atliekamų dainų. Lopšinės nepabodo, anaiptol, imta sulaukti klausimų, kaipgi paklausyti jų namuose? Taip ir gimė idėja išleisti albumą, kuris pasirodė kaip tik Tėčio dienai, o kaltininkas – aktyvus klaipėdietis Linas Švirinas, mokantis muzikuoti vaikus, skambinantis gongais įvairiuose renginiuose.
Gongų aidai tarsi terapija nuramina klausytojų sielas. Idėjų Lino galvoje verda nuolat, o karantinas jų išprovokavo dar daugiau. Apie albumą bei tėvystę ir kalbėjome su Linu Švirinu bei vienu iš albumo balsų, muzikantu Simu Buziliausku.
Pilkieji kardinolai
„Jei nebūtų Lino, nebūtų ir rezultato. Tėčio lopšines jis su kolega pradėjo dainuoti, o į šią istoriją vėliau įtraukė ir mus su Gyčiu Šimelionu, ir kitus, koncertuką turėjom. Vėliau sulaukėm klausimo, ar norime prie albumo prisidėti. Supratau, kad beveik judėjimas išeina. Linas kaip idėjinis vadas viso šito kūrybinio proceso, jei nebūtų judinęs ir raginęs, nieko nebūtų ir išėję. Kiekvienam projektui reikalingi užsidegę žmonės. Galima sakyt, mes kaip armija su geru generolu, kuris viską į vietas sudėliojo“, – sako vieną kūrinių įrašęs S.Buziliauskas.
Jo manymu, albumas „Tėčio lopšinės“ skirtas visai šeimai, o dainos – visiems gyvenimo atvejams, tiek pažinimui, tiek ugdymui ar miegeliui.
„Dažniausiai lopšines įsivaizduojam – tylios, ramios, prieš miegutį, o čia kai kurios verčia atsibusti ir toliau žaisti. Manau, šios lopšinės transformaciją padarys tų žmonių ausyse, kurie tas daineles klausys“, – mano muzikantas.
Paklaustas, ar tėčiai jaučiasi kiek už nugaros artėjant Tėvo dienai, mat mamos dėmesio paprastai pelno gausiau, S.Buziliauskas sako, jog tėčiai yra džentelmenai, tad tiesiog patyli.
„Nuryjam seilę, kai su vyrų diena nepasveikina, patylim vyriškai. Tiesiog įpratę būti vyrais ir tėčiais. Manau, tėčiai susiduria su įvairiomis gyvenimiškomis situacijomis. Dainomis bandome parodyti, kad tėčiai šeimoje irgi gali šiek tiek pralinksminti. Pilkieji kardinolai būnam. Nors yra tos supermamytės, jos labai rūpinasi, bet tėčių tokių irgi yra – tėčiai ir pasakas prieš miegą skaito, dainuoja ir lopšines, o kurie nemoka dainuoti, galės pasinaudoti sukurtomis dainelėmis, prieš miegą kartu su vaikais savo balsu parepuoti, nėra taisyklių kaip pritarti“, – sako S.Buziliauskas.
Albume klausytojai galės išgirsti ir žinomų žmonių, Jono Sakalausko, Edgaro Lubio įrašytas dainas. L.Švirinas džiaugiasi, jog albumas pavyko gana klaipėdietiškas, mat prisidėję prie jo turi ryšių su uostamiesčiu.
Tėčio lopšinės – ne tik tėčiams
O kaipgi gimė ta tėčio kava? Ir kokie gi tie tėčiai šiandien? Apie tai plačiau kalbėjomės su albumo idėjiniu autoriumi L.Švirinu.
– „Tėčio lopšinės“ gimė visai prieš pat Tėčio dieną. Ši idėja kilo spontaniškai, ar ji išgyventa, išjausta ir subrandinta?
– Tėčio lopšinės prasidėjo niekaip negalvojant apie leidinį. Su kolegomis J.Baltoku ir A.Stančiku buvom sugalvoję padaryti kūdikiams koncertą. Nuo to viskas ir prasidėjo.
Peršokant į albumo leidimą – vieną kartą po koncerto mano bičiulis iš Vilniaus ir išreiškė didžiulį priekaištą, paklausdamas, ar galėtų gauti šių dainų albumą. Sakau, neturiu, man jo nereikia. Sako, kodėl apie save galvoji?
Daug metų priekaištą nešiojausi. Situacija brendo, pernai ši idėja pradėjo įgyti pavidalą. Su muzikantais ir gyva grupe šias dainas sekmadienį grosime Nidoje Tėčio dienai. Su jais planavome praėjusių metų Motinos dienos proga parengti koncertą, bet planas žlugo dėl karantino.
Bet mintis nepripažįsta karantino. Taip išsiplėtojo idėja įtraukti daugiau tėčių, skirtingas daineles. Supratau, kad turi būti dainos vaikams, bet ne vaikiškos dainos. Melomaniškos, skirtingų žmonių sudainuotos, turi daug savitumo. Tai albumas šeimai.
– O kaip atsirado Tėčio kava Klaipėdos kavinėje „Musangas“? Kiekvienas puodelis tapo misija, pirkėjas prisideda prie jūsų albumo išleidimo. Papasakokite.
– Bijau dėl skaičių suklysti, bet mane įkvėpė NBA pajamų statistika. Paminėjo nemažą skaičių, kurį sudaro pajamos iš atributikos. Tai jei tokio lygio veiksmas vyksta ir šaltiniai pajamų išplečiami, atsiranda papildomų galimybių.
Pagalvojau, kad šį projektą galime padaryti panaudojant išteklius, apie kuriuos nepagalvojame. Buvo mėginimas užčiuopti tematiką. Atsirado du dalykai: vienas – tai jau sukurta tėčio pagalvėlė, kad vaikas galėtų pietų miego prigulti, bet dar ieškome sprendimų, o kitas – Tėčio kava. Norėjome parodyti pavyzdį, kad finansavimo šaltiniai galimi ir kitokie. Jau sulaukiame prašymų ir iš sostinės – atsiųsti albumą ir kavos tėčiams.
Negaliu tiksliai pasakyti, kodėl kava. Kūriau daineles, taip atsirado ir daina apie kavą, buvo pokalbis su Mindaugu (kavinės šeimininku) apie galimybę Tėčio kavą sukurti. Nepamenu, kas buvo pirmiau – višta ar kiaušinis. Pamaniau, kad gali būti papildomas dėmesys.
Žmonės gerdami kavą prisimins apie mūsų artėjantį albumą. Jie dabar turi gerą atmintį, bet trumpą. O kaipgi ją prailginti? Kava geriausias būdas išlaikyti priminimą apie save.
– Kur galima įsigyti naująjį tėčių išleistą albumą?
– Kol kas patogiausia tiesiogiai, mėginsime ir koncertų metu. Svetainė dar kuriama, tad idėja eina kiek iš paskos. Padės minėta kavinė. Radome partnerių Vilniuje, kurie padės organizuoti darbus.
Nesinori būti ir gražiu, ir protingu, pasiliksime gražiąją pusę. Rasis daugiau formų, daugiau geografijos. Jei kažkas užsuks įsigyti albumo ir kavos – bus pasiekimas.
Kol kas daug konkrečių koncertų numatyta nėra, vyks Palangoje ir Marijampolėje. Didelio planavimo nebuvo dėl suvaržymų, bet pamažu jau aiškėja orientyrai.
– Karantinas muzikantams buvo ypatingas etapas. Nebegalėjote mokytojauti vaikams grupėse, mokydavote groti ukulėle. Minėjote, kad buvo daugiau laiko kūrybai. Kokių sumanymų kilo dar?
Praėjusiais metais padarėme akciją Klaipėdoje, kai užpavydėjom italams, kurie moka gražiai padainuoti ši balkonų, padėkoti medikams, parodyti emocinį ryšį, susitelkimą. Norėjosi ir Klaipėdoje tai padaryt, taip atsirado daina „Klaipėdoje gyventi gera“ Įsitraukė neįtikėtinai daug žmonių. Būčiau protingas, to nedaryčiau. Visi protingi man patarinėjo, kad sutelkti žmones yra beprasmiška. Užsiimti įtraukimu į neaišku ką... Bet neįvertino protingieji, kad viso ko alkis ir stygius padeda, tad tai, kas gavosi, viršijo bet kokį įsivaizdavimą. Tai buvo pirmas išdrįsimas išjudėti, nemėginti būti nepatenkintam pasikeitimais, o atrasti, ką galima padaryti pasikeitus situacijai. Ji išprovokavo daug dalykų.
Naujas smagus užsiėmimas, kuriam dabar turiu mažai laiko – mėginu kurti, vadinkime, skambančias instaliacijas, kurios sąveikauja su saule, vėju, lietumi. Bus įvairūs sprendimai. Tikiuosi, jiems bus rasta vieta. Kol kas vyksta ieškojimai ir atradimai, kas kaip kas veikia. Mėginsime, jau pernai buvo planas Smiltynėje padaryti skambančią erdvę, kad galėtum ir pats pagroti ir išgirsti kaip gamta prakalbina mūsų instrumentus. Viskas susidėlios, kažkas pakvies, parodys, kur galėtų visa tai rastis. Tai kas pavyko padaryti, yra neįtikėtino smagumo.
Kroatijoje yra vargonai prie jūros, padarytos ertmės, bangų muša mušdama į ertmę išgauna garsą. Man pavydu, kad kažkas sugalvoja fenomenalių dalykų, o mes turime tokį vėją, didesnį nei kiti ir neišnaudoti jo... Jis galėtų sukurti išskirtinumo, savitumo, ne tik užsuktų pas mus į Klaipėdą pravažiuodami į kurortą. Juk Jūrų muziejus – viena lankytiniausių vietų. Norisi ieškoti, kad tai būtų dar, kad miestas būtų įspūdingesnis.
Su universitetu eina kalba, Nemirsetoje jiems perleista laivų gelbėjimo stotis, gal ten kažkas skambančio galėtų atsirasti.
Kaip gyvuoja jūsų išpopuliarinti gongai?
Ir gongai – šitie tikrai nenutils. Ta galia, magija, galima pavadinti poetiškai, ten daug detalių, kurias pavyksta atpažinti, iš ko ta magija susideda. Man nusišypsojo laimė pažinti specialių poreikius turinčių vaikų, su kuriais vykdavo muzikavimai, pavyko padaryti tokių dalykų, iš ko supranti, kad šito negalima apleisti. Kai turi šiek tiek ribotų galimybių, labai akivaizdžiai pasimato pokytis.
Mokydamas vaikus, susiduriat su tėveliais. Kokia Jums atrodo šiandieninė tėvystė? Ar ji pasikeitusi?
Labai. Mane tai labai džiugina tie pasikeitimai. Aš prisimenu save, laikiau save visai neblogu, bet, aišku, apie save visi taip galvoja, iš šalies gal kitaip atrodo. Mano bendras muzikavimas vaikais prasidėjo gana anksti, vaikams buvo septyneri ir devyneri metai, grojom J.Basanavičiaus gatvėj. Tada, gal puikuojuosi, bet kokį džiaugsmą, naudą, vertę sukūrė muzikavimas drauge, ko aš neturėjau iki tol, ko tėčiai neturi. Tapome partneriais, ne tėvo ir sūnaus santykiai formavosi, o „chebros“, kuri turi bendrą tikslą. Pradėjome bendrauti ne kaip kažkas viršesnis, o kaip kolegos. Man labai patiko, kad mūsų bendravime atsirado tas naujas elementas, kuris man leido būti, tikiu, geresniu tėvu. Koks geras bebūčiau buvęs, man atrodo, kad dabar dar geresnis.
Dabar žinios, pats buvimas, viskas pasikeitę. Aišku, visko yra, patiria ir sunkumų. Kalbant apie galimybes – pasimokyti iš pavyzdžių gali labiau, dabar viskas globalu, gali pasiekti bet kokį šaltinį. Matau, kad tėčiai dabar ne tik pinigų parnešėjai, darosi vis labiau lygiaverčiai namuose. Nežinau, ar dar galėtų galioti tas pasakymas, kad moteris laiko tris kampus namuose, o vyras tik vieną. Galvoju, kad balansas galėtų pasikeitęs arba bet jau vyrui tektų du mažesni kampai.. Bet juk čia ne siekis išmatuoti... Kaip ten bebūtų, tėvų vaidmuo, kai pamenu save, kaip tėvą, ir matau dabar jaunus – man labai gražu.
