O gal mes, suaugusieji, patys per mažai dėmesio skiriame knygoms ir neįskiepijame vaikams malonumo jas skaityti, verčiant puslapį po puslapio laukti: o kas gi bus toliau?
Apie tai, kaip vaikams įskiepyti meilę knygai, ir kalbamės su literatūrologe, doc. dr. Loreta Žvironaite-Udriene.
– Sakoma, kad mama turėtų skaityti knygutes vaikučiui dar jo besilaukdama, o vėliau mažyliui gimus sukurti tam tikrą skaitymo ritualą – prieš miegą vis paskaityti. Taip po truputį vaikas įpras prie knygų ir jos taps neatsiejama jo gyvenimo dalimi. Ar tai tiesa?
– Yra įvairiausių, ir manau, visai racionalių teorijų, kad skaityti vaikui mama turėtų dar jo besilaukdama. Vaisius girdi mamos balsą ir galima sakyti, jo skaitymo įgūdžiai formuojami dar iki gimimo. „Pirmoji knyga“ gali būti kad ir kartoninė geltona saulė, pakabinta virš vaiko lovelės, kurią apžiūrinėdamas mažylis tampa „skaitytoju“, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų.
Be abejo, kartojimas, tapęs savotišku ritualu, tikrai nėra blogas dalykas. Esame įpratę skaityti vaikams prieš miegą, tačiau skaityti, vartyti kartu su vaiku paveikslėlių knygas tikrai galime bet kada. Kita vertus, man daugiau abejonių kelia ne kiek kartų per dieną skaitome, o ką skaitome.
Net ir pačiam mažiausiam vaikui skirta knyga negali būti banali, primityvi, nemeniška. Negalima skaityti bet kokio teksto. Neturime teisės skriausti vaiko, t.y. nelavinti jo estetinio skonio. Įdomu tai, kad jeigu vaikui patinka knyga, jis ją skaito ir gali skaityti daugybę kartų, nes kiekvieną kartą gali atrasti daugybę naujų dalykų.
Prisiminkim, kad ir klasikinį pavyzdį, Antuano de Sent-Egziuperi „Mažąjį princą“, bet čia jau kalbu apie potekstę ir asociacijas bei atradimus. Ikimokyklinio amžiaus vaikui knygos turinys dažniausiai yra toks, kokį jis išgirdo ir priėmė pirmą kartą. Jeigu tik sumanysite pažaisti ir pakeisti kai kuriuos turinio dalykus, ikimokyklinukas labai greitai šį jūsų žaidimą pavers niekiniu, ir, pasak rusų rašytojo bei vaikų literatūrologo Kornejaus Čiukovskio, paprašys pakartoti tai, ką jau buvote pasakę.
– Knygynų lentynose gausu knygų vaikams. Kaip išrinkti tą tinkamiausią, kuri ir estetinį vaiko skonį lavintų ir nesužlugdytų noro draugauti su knyga?
– Knygynai iš tiesų lūžta nuo knygų vaikams gausos. Tikrai ne visi tėvai turi humanitarinį išsilavinimą ir gali įvertinti knygos meninę vertę, todėl renkasi kičinį „cukrinės vatos“ variantą. Tai šablonai, štampai, vienodi, niekuo nesiskiriantys ir nieko vaikui nesuteikiantys, neskatinantys fantazijos proveržio. Nebūsiu labai kategoriška ir nesakysiu, kad tokių knygelių apskritai neturėtų būti namuose.
Tikrai ne visi tėvai turi humanitarinį išsilavinimą ir gali įvertinti knygos meninę vertę, todėl renkasi kičinį „cukrinės vatos“ variantą.
Ne Voltas Disnėjus blogai, blogai, kad tokie „disnėjai“ dar ir šiandien dygsta kaip grybai po lietaus. Ir tai provincijos mamos, močiutės, tėvai ir seneliai, leidžiantys ir skiriantys knygas savo vaikaičiams, remiami savivaldybių ar seimo narių. Visiems puikiai žinoma švedų rašytoja Astrida Lindgren yra pasakiusi: „Nemoku rašyti suaugusiems“.
Ji gerbė vaikus ir tikrai suvokė, kad rašyti jiems nėra lengva. Man susidaro įspūdis, kad norintys tapti rašytojais skuba parašyti knygą vaikams, nes taip, neva lengviau ir paprasčiau. Tarkime, pernai, beveik panašiai kasmet, poezijos knygų vaikams buvo išleista apie 30, tačiau vertų dėmesio vos viena kita.
– Patys suaugę kartais mano, kad knyga vaikui – ne dovana. Dovana yra žaislas. Kaip manote, ar mažas vaikas džiaugtųsi taip pat knyga, kaip ir žaisliuku, jeigu suaugę mokėtų parodyti, kad verta džiaugtis?
– Knyga gali būti puikiausia dovana, tik svarbu, kaip ją pateiksime. Savo sūnui visada, nuo pat pirmųjų gimtadienių ir būtinai per Kalėdas, šalia žaislų dovanodavau ir knygą. O ir šiaip, net ir šiokiadienį parnešta ji turėjo ypatingą statusą. Ji – knyga. Niekada nepamiršiu Eleanoros H.Porter apysakos „Poliana“ pagrindinės herojės žaidimo, kurio ją išmokė tėtis: visada yra dėl ko džiaugtis.
Taigi ir literatūra vaikams bei paaugliams turi teikti džiaugsmą, turi padėti pažinti save, ugdyti jausmus, pagaliau padėti pamilti knygą ir literatūrą. Žinoma, „tolimus“ tekstus prie vaikų gali priartinti ir moderni leidyba, šiuolaikinės iliustracijos.
– Man regis, darželinukai dar domisi knygomis, bet nuėję į mokyklą tą norą praranda, o gal tiesiog jiems į rankas patenka neįdomios knygos?
– Be abejo ne visos knygos vaikams patinka, pagaliau ir patys vaikai yra skirtingi. Tarkime, kad ir nonsensiška literatūra, atverianti savito juoko, įvairialypių poteksčių pasaulį. Vieni vaikai ja žavisi, o kiti prie tokios literatūros nenori net prisiliesti, deja, jos paprasčiausiai nejaučia.
Atrodytų, suomių rašytojos Tuvės Janson troliai mumiai turėtų patikti visiems, tačiau vis dar niekaip negaliu nesistebėti net studentų lituanistų požiūriu: neįdomu. Bet juk būtų įdomu, jei iš vaikystės sektų skaitytų knygų įgyta patirtis.
Atrodytų, suomių rašytojos Tuvės Janson troliai mumiai turėtų patikti visiems, tačiau vis dar niekaip negaliu nesistebėti net studentų lituanistų požiūriu: neįdomu. Bet juk būtų įdomu, jei iš vaikystės sektų skaitytų knygų įgyta patirtis. Pradėję eiti į mokyklą vaikai iš tiesų susiduria su mokykliniuose vadovėliuose pateikiama gal ne visada jiems patrauklia literatūra, gerokai sudėtingesne, kurią mes, suaugusieji jiems siūlome ir bandome įrodyti, kad ji prasminga ir svarbi. Neneigiu, ji iš tiesų ir yra svarbi.
Mes vaikus nuo pat mažens mokome įvairiausių dalykų: buities smulkmenų, taisyklingos tarties, vertybių suvokimo. Visada sakau, kad šalia linksmos, smagios, dinamiškos knygos galime siūlyti ir sudėtingesnę, filosofinę potekstę talpinančią knygą, probleminės literatūros knygas. Visada, šalia įprastos knygos, gali atsirasti ir kita, nauja, svarbi, gal jau ir šiek tiek brandesnė, nes vaikas yra įgijęs tam tikros skaitymo patirties.
– Ar gali vaikas mėgti knygas, jeigu jo namuose jų nėra, jeigu nemato, kaip tėvai, ieškodami savo mėgiamos, braukia delnu per knygų nugarėles, paskui išsitraukia iš lentynos ir skaito. Galbūt mokykla pajėgi suformuoti skaitymo įgūdžius?
– Jei tėvai neskaito, tėvų prioritetai kiti, beveik tikėtina, kad neskaitys ir vaikai. Galbūt tokiuose namuose net nerasime knygų lentynos. Jei šeima nesuformavo skaitymo įpročių, vargu ar juos suformuos mokykla. Yra atlikta nemažai skaitymo tyrimų. Pastebėta, kad mažiau skaito žemesniojo socialinio sluoksnio vaikai ir tie, kuriems vaikystėje nebuvo skaitoma.
– Vaikai mėgsta išmaniąsias technologijas – galbūt jiems neįdomu laikyti rankoje popierinę knygą, kai galima ją paskaityti kompiuteryje?
– Išmaniosios technologijos iš tiesų yra neginčijamas ir puikus dalykas. Šiandien be jų jau neįsivaizduojame savo egzistencijos. Tačiau būkime sąžiningi, popierinė knyga ir „šiltesnė“, ir jaukesnė ir pagaliau gražesnė. Kita vertus, aš džiaugiuosi, jei vaikai ar paaugliai skaito kompiuterines knygas. Kartais tai būna net patogiau, pavyzdžiui, keliaujant.
– Knygos yra brangios, bet yra ir bibliotekos. Kai kurios šeimos sukuria gražų ritualą, lankosi bibliotekoje, skolinasi knygas. Vaikas turi progos prisiliesti ir prie senų knygų ir naujų, pauostyti popierių, paskaityti ir kartu įkvėpti to knygos kvapo. Gal tai irgi vienas būdų neapleisti puoselėjamo pomėgio skaityti?
– Žinoma, knygos tikrai per brangios ir tėvai ne visada išgali jas įpirkti. Kita vertus, yra įvairiausių būdų skatinti vaikus skaityti: bibliotekos, knygų mugės, viktorinos, būreliai, susitikimai su rašytojais… Štai, kad ir gyvenimiškas pavyzdys. Neskaitančių tėvų namuose mergaitė turėjo kelias knygas. Jos buvo to rašytojo, kuris dažnai lankydavosi mokyklose, mugėse, teatruose ir susitikdavo su skaitytojais.
Žinoma, knygos tikrai per brangios ir tėvai ne visada išgali jas įpirkti. Kita vertus, yra įvairiausių būdų skatinti vaikus skaityti: bibliotekos, knygų mugės, viktorinos, būreliai, susitikimai su rašytojais…
Žinoma, to nepakanka, bet pradžia tarsi ir padaryta, noras skaityti paskatintas. Kita vertus, mokyklose lankydavosi ir toks autorius, kurio knygų į rankas vaikams apskritai nevalia duoti. Bet čia jau beldžiuosi į mokytojų sąžinę, išsilavinimą ir kompetencijas.
Arba dar vienas pavyzdys: mergaitė, atėjusi į biblioteką, paprašė, galbūt kažkur išgirdusi, amerikiečių rašytojo Louiso Sacharo knygos labai intriguojančiu pavadinimu „Berniukas mergaičių tualete“. Akivaizdu, kad ją suviliojo komercinis pavadinimas, kuriuo neabejotinai „sužaidė“ autorius, tačiau tai iš tiesų labai prasminga, kelianti daugybę probleminių klausimų psichologinė apysaka apie atstumtą, nepritampantį prie klasės draugų vaiką.
– Kodėl šiuolaikiniam vaikui būtina skaityti knygas, juk koks nors skeptikas pasakys, kad ir be jų šiuolaikinis žmogus išsivers.
– Skaitymas ugdo asmenybę, vaikas tampa brandesnis, išmintingesnis, ugdosi įvairialypio mąstymo įgūdžius.
Yra labai įvairių skaitymo skatinimo taisyklių. Ironiškų ar net humoristinių, kurių tikslas – priartinti vaiką prie knygos. Pavyzdžiui, prancūzų rašytojas Danielis Pennacas įvardija dešimt skaitytojo teisės teiginių: neskaityti, praleisti puslapius, nebaigti skaityti, dar kartą skaityti tą pačią knygą, skaityti bet ką, susitapatinti su veikėju, skaityti bet kur, skaityti tik knygos epizodus, skaityti garsiai, perskaičius patylėti.
Belgijos vaikų literatūros centro darbuotojai taip pat pateikia dešimt faktų apie skaitymo naudą. Štai tik keletas iš jų: skaitymas padeda regėjimui, nes skaitydami vaikai gali geriau pažvelgti į juos supantį pasaulį, žmones ir į save pačius. Skaitymas saugo fizinę sveikatą, nes iš raidžių sudėtus žodžius ir paverstus vaizdiniais reikia suvokti. Tai proto gimnastika. Pagaliau skaitymas yra gera dieta. Nepriaugsite svorio, nes skaitančiam žmogui nereikia kaloringo maisto tam, kad įveiktų gyvenimo sunkumus. Ir nereikia spragėsių, nes „filmas“ jau vyksta skaitytojo galvoje.
– Kaip elgtis, jeigu mokyklinio amžiaus vaikas nenori skaityti knygų? Gal yra kokia universali knyga, kuri jį „užkabintų“?
Skaitymas padeda regėjimui, nes skaitydami vaikai gali geriau pažvelgti į juos supantį pasaulį, žmones ir į save pačius. Skaitymas saugo fizinę sveikatą, nes iš raidžių sudėtus žodžius ir paverstus vaizdiniais reikia suvokti.
– Pastaruoju metu leidžiama labai daug pramoginės paskirties knygų. Tokiomis įvardinčiau kad ir dienoraščių knygas, greitai, lengvai perskaitomas, derinamas su komiksus primenančiomis iliustracijomis. Prie tokios knygos vaikas ilgai neužsibūna, ją perskaito vos ne vienu atsikvėpimu. Akivaizdu, kad masinė, populiarioji literatūra ir taip vadinama „aukštoji“ – du skirtingi dalykai ir negalima jų painioti, tačiau skaitymas turi tapti malonumu, o mūsų suaugusiųjų pareiga šalia taip vadinamosios „nerimtos“ literatūros po kurio laiko pasiūlyti prasmingesnę ir gilesnę.
Iš tiesų meškos paslaugą mūsų vaikų skaitymui daro ir daugelis literatūros vadovėlių. Nesakau, kad nereikia klasikinių kūrinių, vaikui būtina pažinti tautos praeitį ir patirtį, kultūros realijas, tačiau būtina atsižvelgti ir į vaikų amžiaus tarpsnius, atkreipti dėmesį į jiems labiau tinkančius tekstus, pagaliau nepamiršti, kad šių dienų vaikas jau ne toks, kaip XIX a. pab.–XX a. pr. nuolankus Prano Mašioto adresatas.
Šiandien jis kitoks: smalsus, imlus, greitai mąstantis ir puikiai besiorientuojantis išmaniajame pasaulyje. Tad ir tikslas turbūt turėtų būti: ne tik padėti pradėti vaikui skaityti ar daugiau skaityti, bet skaityti geresnę, gražesnę ir prasmingesnę literatūrą.
