15min GYVENIMO pokalbis su V.Pilinkaite-Sotirovič – apie vyrų ir moterų lygybę darbe ir šeimoje, stereotipus ir paviršių, kuris yra giliau, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo.
– Kai išgirstate frazę „lyčių lygybė“, kokios mintys kyla, kur yra esminiai akcentai?
– Lyčių lygybė visų pirma yra vertybė. Tai – vertybinė nuostata, kad visi žmonės, nepaisant to, kokie jie gimę, turi turėti lygias galimybes visose gyvenimo srityse – tiek viešoje, tiek privačioje sferose. Ši vertybė yra įrašyta visuose Europos Sąjungos dokumentuose, kuriuos Lietuva yra pasirašiusi ir perkėlusi į mūsų teisinę sistemą.
Tai turime suprasti ne tik kaip lygias galimybes darbe, siekiant karjeros, mokantis, bet ir šeimoje dalinantis visa namų ruoša, buitimi, vaiko priežiūra.
Lyčių lygybės indeksas rodo, kad iš esmės Lietuva per 15 metų nėra padariusi progreso. Mes sustojome pusiaukelėje, čia ir likome. Kadangi nejudame į viršų, tai smunkame žemyn, nes kitos šalys juda aukštyn. Tik kai kurie rodikliai yra labiau lygiaverčiai.
– Kokiose srityse yra teigiamas pokytis?
– Darbo, sveikatos apsaugos sferoje. Bet teigiamas pokytis tik iš dalies. Moterų užimtumas buvo gana aukštas visada, net ir sovietmečiu. Ekonominės sąlygos buvo tokios, kad moteris, kaip ir vyras, turėjo dirbti, jei pora norėjo išlaikyti šeimą. Tad šis rodiklis nekrito žemyn ir nepriklausomybės laikotarpiu.
Viena vertus, moterų išsilavinimas, palyginti su vyrų, yra labai aukštas. Apskirtai, Lietuvoje moterų išsilavinimas yra vienas aukščiausių visoje Europos Sąjungoje. Tačiau skiriasi vyrų ir moterų atlyginimai.
Moterys daugiausia dirba paslaugų sferoje. Tai yra švietimas, viešbučių paslaugos, maitinimas, socialinė rūpyba. Moterų užimtumas šiose srityse labai aukštas, net iki 90 procentų. Bet tokiose srityse kaip, pavyzdžiui, IT, finansinis sektorius, transporto sektorius, kur daugiausia dirba vyrai, atlyginimai yra žymiai didesni nei socialinėje sferoje. Moterų ten yra trigubai mažiau, geriausiu atveju – 28–29 proc.
Kuo šie sektoriai yra labiau homogeniški, tuo mažiau balanso. Taip kyla be galo daug problemų. Kodėl sektorius, kuriame dirba dauguma moterų, yra mažiau apmokamas, nei sektorius, kuriame dirba vyrai? Ar ten mažiau darbo? Sakyčiau, gal net atvirkščiai.
Jei nesikeis požiūris – nesikeis ir elgesys.
Paslaugų sferoje reikia ir darbo, ir kantrybės, ir ištvermės, reikia labai daug žinių. Bet jis nevertinamas. Kaip ir nevertinama neapmokamo darbo sritis – kas yra daroma namuose. Iki šiol darbas namuose, vaikų auginimas, buitis nėra vertinami kaip darbas. Tokių replikų mes girdime viešoje erdvėje, ir politikai mėgsta pasisakyti. Kad tai – moterų sritis.
Akademinėje literatūroje, analizuojant lyčių lygybės politiką, teigiama, kad kol nesikeis šis požiūris, neateis supratimas, kad ir vyrai tiek pat turi investuoti savo laiko į privačią sferą (vaikų, senyvo amžiaus, neįgalių žmonių priežiūrą), tol mes lyčių lygybės taip ir nepasieksim. Jei nesikeis požiūris – nesikeis ir elgesys.
