Štai specialistės patarimai, kaip elgtis konkrečiais atvejais.
– Kaip turėtų elgtis tėvai, kai paauglys vaikas, nieko neminėjęs, grįžta namo žaliais plaukais / su tuneliu ausyje / pasidaręs tatuiruotę?
– Tai jau faktas, tai jau įvyko. Tai yra paauglio parodymas tėvams: aš valdau situaciją ir ką jūs man dabar padarysit? Gali tėvai aprėkti, kas iš to? Nieko. Tad jūs galite pasakyti, kad jums labai liūdna, skaudu, jog nėra atsižvelgiama į jūsų namų taisykles, – atsako psichologė.
Dar ji pamini, kad moralas, jog vaikas gailėsis ateityje, tiesiog neveikia, nes paaugliai jo negirdi.
Aš tavimi pasitikėjau, aš tave išleidau, bet tu negerbei mūsų namų taisyklių, vadinasi, aš negaliu tavęs išleisti.
Svarbu būtų pabrėžti, kad tikitės, jog tai paskutinė tatuiruotė, auskaras ar paskutinį kartą nusidažo plaukus. Tokio pobūdžio ir kitus sprendimus galės priimti, kai taps suaugusiu, o kol gyvena jūsų namuose, turi gerbti jūsų namų taisykles. O kitą kartą tėvai galėtų pagalvoti: ar tai tikrai pasaulio pabaiga? Ir kuo mes mažiau kreipsime į tai dėmesį, tuo mažiau paaugliai norės tai daryti, nes toks darkymas savęs – parodymas „ir ką tu man.“
Vaikai kartais taip elgiasi, kai negauna iš tėvų visiškai jokio dėmesio, tada paaugliai tokiais būdais nori atkreipti į save dėmesį. Atkreipiame, parodome, kad mums tai nepatinka, bet nerėkiame, o jeigu patinka – pasidžiaukime, gali būti ir taip, gal ta žalia spalva visai gražiai atrodys.
– Kaip turėtų elgtis tėvai, kai paauglė dukra / paauglys sūnus grįžta pirmą kartą girta(s) namo?
– Kalbėtis su girtu jokios prasmės nėra. Pats svarbiausias dalykas – ryte neignoruoti, nenešti jokių mineralinių ir kopūstų sriubyčių nevirti, nesijuokti, o prie pusryčių stalo pasakyti, kad jūs labai norite pakalbėti, apie tai, jog tokie dalykai jūsų šeimoje netoleruojami.
Svarbu užsiminti apie pasitikėjimą: „Aš tavimi pasitikėjau, aš tave išleidau, bet tu negerbei mūsų namų taisyklių, vadinasi, aš negaliu tavęs išleisti, todėl, kad negaliu tavimi pasitikėti. Taigi, kai aš jausiu, kad vėl galiu tavimi pasitikėti, aš tikrai tave išleisiu.“
– Kaip toks bendravimas turėtų keistis, jeigu paauglys grįžta girtas namo ilgesnį laikotarpį, pavyzdžiui, kiekvieną savaitgalį visą mėnesį?
– Parodyti susirūpinimą, kad jums tai rūpi, kad jūs to vis vien netoleruosite.
Dar yra toks svarbus niuansas: jeigu vaikas mato, kad ištisai tėvai savaitgaliais vartoja alkoholį – kokį pavyzdį jis mato, tą ir gauname. Jeigu vaikai mato mamą nevartojančią alkoholio kiekvieną savaitgalį, jie tas taisykles priims, jie tikrai tai supras. Bet jeigu tėvai rūko, geria, ką jie gali paaiškinti vaikui? Nieko.
Lektorė pabrėžia, kad svarbu pasakyti, jog taip dažnai vartojamas alkoholis gali virsti priklausomybe ir aktualu išsiaiškinti jo vartojimo priežastis, galbūt vaikas tuo metu išgyvena išsiskyrimą.
Taip pat tokiu atveju reikia parodyti, kad savaitgaliai be svaiginamųjų medžiagų taip pat gali būti linksmi ir smagūs, pavyzdžiui, praleisti savaitgalį su šeima adrenalino kupinoje vietoje, kad paauglys galėtų išbandyti savo ribas linksmu būdu bei turėtų pavyzdį, kaip be alkoholinių gėrimų galima smagiai praleisti laiką.
Tėvai po tokio savaitgalio turėtų pabrėžti, kad jiems taip pat buvo daug smagiau nei vartojant alkoholį, ir priminti savo vaikui, kad vartodamas jis to nebūtų patyręs.
– Paauglys pjaustosi rankas ar grasina nusižudyti. Kaip su juo turėtų bendrauti tėvai?
– Pirmas dalykas, reikia įsivertinti, ar tai yra manipuliacija. Dabar tam tikro amžiaus vaikai yra labai gerai išmokę manipuliuoti tėvais: jeigu man lieps ruošti namų darbus, aš nusižudysiu; jeigu man lieps tvarkytis, aš nusižudysiu; jeigu tą man darysi, aš nusižudysiu. Jie perima tokią manipuliaciją tarsi jusdami, kad tėvai to labai bijo.
Čia mes iš karto turime užkirsti kelią, tiesiog labai aiškiai kartu su vaikais apie tai kalbėtis ir sakyti: „Aš suprantu, kad tau atrodo lengviausia išeitis nusižudyti. Tu nusižudysi, tu nebeturėsi gyvenimo. Nebebus gyvenimo – viskas. Kas yra anapus mirties? Aš nežinau, nes ten nebuvau. Niekas iš ten negrįžo, negi tau nebaisu?
Vaikai yra labai gerai išmokę manipuliuoti tėvais: jeigu man lieps ruošti namų darbus, aš nusižudysiu.
Taip, man bus labai liūdna, taip, aš kentėsiu visą gyvenimą, bet tu neturėsi pirmo bučinio, pirmo vaikino, pirmo kūdikio riksmo, nešoksi vestuvių valso, tu nepamatysi pasaulio, nepakeliausi. Tu prarasi.“
Lektorė teigia, kad yra labai svarbu įvardinti dalykus, kuo yra gražus gyvenimas, bei išryškinti tą mintį, jog visos problemos yra išsprendžiamos, ir tuo yra nuostabus gyvenimas.
Reikia parodyti vaikui, jog mirtis – ne išeitis. „Jeigu matome, kad vaikui yra prasidėjusi depresija, nieko nelaukti ir kreiptis į specialistus.
– Kaip komunikuoti su paaugliu tėvams skiriantis?
– Mes turime suprasti, kad vaikai nekalti dėl tėvų skyrybų. Jie myli tiek mamą, tiek tėtį. Labai dažnai karas vyksta tarp tėvų, o labiausiai kenčia vaikai. Kiekvienas tėvas pradeda traukti vaiką į savo pusę: mama bloga, tėtis blogas, mama to nepadarė, tėtis ano, perduok savo mamai – tarpininkavimas, bandymas papirkti vaiką. Natūralu, kad paaugliui tam tikram periode yra reikalingi ir tam tikri daiktai, ir buvimas, ir draugai.
Keičiantis gyvenamajai vietai, keičiasi ir pasaulis. Mes turime labai gerai įvertinti ir gerbti vaiko sprendimą, – atsako specialistė.
Ji pabrėžia, kad itin svarbu kartoti vaikui: „Mano meilė tau nesumažės“. Reikia leisti vaikui pačiam priimti sprendimą ir apsispręsti, kaip jis nori, kad būtų. Svarbiausia yra nekovoti su antrąja puse prie vaiko, jie turi išsispręsti savo problemas dviese.
Paauglė dukra turi valgymo sutrikimų. Kaip su ja turėtų komunikuoti tėvai?
– Labai svarbu suvokti ir pripažinti, kad jau yra valgymo sutrikimų, ir ieškoti pagalbos. Kadangi pas mus labai mažai skiriama tam dėmesio, kaip tėvai turėtų elgtis, ką daryti, ir dažnai sakoma, kad tiesiog užtenka pamaitinti vaiką, na, sergančio vaiko jūs taip lengvai nepamaitinsite. Tai yra gana sudėtinga.
Ir kada jau pažeistos tam tikros smegenų sritys, hormonai ir t. t., tai yra liga, o ligas mes gydome. Kai kuriems gali praeiti savaime, kai kuriems – ne. Laiku suvokus, ieškant pagalbos, pagydyta liga išvaduos visus iš supančio košmaro.
Tiktai reikia suprasti, kad vaiko reakcija į specialistus niekada nebus pozityvi. Labai dažnai tos ligos yra įsimylimos, paaugliai nori su jomis gyventi, bet reikia padėti iš jų išeiti.
– Dukra rengiasi kūną itin atidengiančiais rūbais. Kokie turėtų būti tėvų veiksmai, norint pakeisti tokį stilių?
– Paauglystėje visi taip rengiasi. Jeigu ir segiesi ilgą sijoną, tai vis vien vėliau ateis periodas, kada norėsi rengtis mažiau. Jeigu komentuosite, „kaip tu atrodai“, nuvertinsite, formuosite vaikams kompleksus.
J.Bortkevičienė teigia, kad reikia kalbėtis, pasakyti savo nuomonę, jog toks stilius atrodo šiek tiek atviras, pasidomėti, kodėl jūsų dukra rengiasi tokiais rūbais.
Parodyti susirūpinimą, kad jums tai rūpi, kad jūs to vis vien netoleruosite, – teigia psichologė
Reikia prisiminti save paauglystėje. Pats svarbiausias dalykas – nuo mažų dienų turime ugdyti vaiko pagarbą sau. Jei uždrausime vaikams taip rengtis, 80 proc. jie ir toliau taip rengsis, tiesiog įsidės rūbus į kuprinę ar pasiskolins iš draugės. Be to, gali būti, jog vaikui jūsų stilius irgi ne visada patinka.
– Paauglė dukra turi daug vyresnį vaikiną. Kaip turėtų elgtis, kalbėti tėvai?
– Svarbus momentas – atkreipti dėmesį, kodėl ji turi vyresnį vaikiną. Vadinasi, vaikui kažko trūksta. Ir labai dažnai vyresnius vaikinus gali pasirinkti tėčio neturinti mergaitė arba blogus santykius su juo turinti. Tai tarsi ieškojimas tėčio. Pats pagrindas – kviestis į namus, kad tas vyresnis būtų arčiau jūsų, arčiau šeimos. Dažniausiai vyresniam tai nelabai patiks.
Sakykite dukrai: „Mes norime jį pažinti; apie nakvynes, kadangi nesi nepilnametė, pokalbio nebus, o bendravimas gali būti mūsų namuose.“
Kartais išankstinis nusistatymas nepasiteisina, ir vyresnis vaikinas būna ne toks jau ir blogas.