Vienam sunku
„Su Irena, mano žmona, gyvenom 61 metus. Skirtis niekad nežadėjom. Ji buvo iš Sibiro grįžusi – iš mokyklos suolo ją ten išvežė. Mano tėvelis Mordovijoje tuo metu kalėjo. Abu tokie, tremtinių ženklu pažymėti. Susipažinom, kai Irena atvažiavo į Platelius dirbti pagal paskyrimą akušere. Bėgau žiūrėti. Įdomu, kas čia tokia. Patiko iš karto, bet ženytis dar nepuoliau, nors jau senvaikis buvau. 28 metų“, – maltiečių pranešime žiniasklaidai prisiminimais dalijasi senolis.
Nebėra jau Irenos. Vaclovas vienišas. Nesiskundžia, tik sako į senelių namus pas maltiečius pats norėjęs. „Sunku vienam, nors anūkai kvietė kartu gyventi. Bet jiems savi reikalai. O ir sportuoti man čia geriau – koridorius ilgesnis. Su kambario kaimynu Pranu kartu krepšinio varžybas vyriškai žiūrim. Labai mėgstu.“
Užaugino ne vieną garsų sportininką
Vaclovas visą gyvenimą su sportu. Dirbo kūno kultūros mokytoju įvairiose Žemaitijos mokyklose: „Tokių salių kaip dabar nebūdavo. Vasarą, žinoma, lauke, o žiemą šaltame tvarte sportuodavome. Ir viską su vaikais išbandydavome – nuo slidinėjimo iki krepšinio. Džiaugiuosi, kad daug jaunimo pavyko užkrėsti sportu.“ Vaclovas visą gyvenimą buvo toks nematomas rajono šviesulys-kovotojas už sportą, už judėjimą, ne vieną vaikiuką, kaip pats sako, ištraukęs į gyvenimą.
„Nors daug ir sunkių momentų buvo gyvenime, bet jis gražus. Tik gaila, kad jau daug išeina iš mano pažįstamų, draugų. Va, iš mokytojų seminarijos studijų laikų tik du berniukai belikę. Bet aš išlikęs, nes judėjimas yra viskas“, – degančiomis akimis pasakoja Vaclovas.
Receptas, kaip nepasiduoti vienatvei
„Gal ir vienas galėčiau su ta savo mašina po kambarius varinėti, bet su maltiečiais linksmiau. Čia tiek besišypsančių žmonių, skaniai valgyti pritaisyta. Dar ir kaimynus pašnekinu judėti – dauguma čia jaunesni, bet mane pamatę lakstantį koridoriais, patys iš lovų ritasi ir eina, kas kiek gali. Visą gyvenimą esu mokytojas, vadinasi, pavyzdys“, – linksmai žemaičiuodamas kalba Vaclovas.
Senatvėje vienatvės priežasčių gali būti įvairių. Dažnai jos būna viena su kita susijusios ir dar labiau gilina situaciją. Pasimetimas išėjus į pensiją, netekus artimųjų, nereikalingumo jausmas, ligos, charakterio pokyčiai – objektyvios priežastys nugrimzti į vienatvę. Bet kartais tik konservatyvus požiūris trukdo į situaciją pažiūrėti kitu kampu, paieškoti mėgstamos veiklos, kompanijos. Paieškoti savyje to noro gyventi, o ne nurašius laukti pabaigos.
Ssenjorus kviečia „kūrybiškai“ žiūrėti į senatvę
Atkreipdami dėmesį į vyresnių žmonių vienatvės problemą, maltiečiai skelbia viešinimo kampaniją „Kai lieka tik vienatvė“, kurios tikslas kalbėti ne tik apie augančias vienišų senjorų problemas, bet ir apie jų sprendimo būdus. Senjorų savanorystė, senjorų klubai, senjorų dienos centrai, silpnesniems – draugystė su savanoriais ir maltiečių namai. Tik reikia noro kreiptis į maltiečius ir surasti save – net negalia ar nepriteklius ne kliūtis.
Šiuo metu maltiečiai turi įkūrę 6 senjorų dienos centrus, 3 senjorų klubus, vienerius maltiečių globos namus – iš viso į veiklas įtraukę 2800 senjorų. Kai senatvėje lieka tik vienatvė, maltiečiai turi paruošę šimtus išeičių, kaip ją atitolinti, ir tiki, kad joks žmogus negali ir neturi likti vienas.
Maltiečiai skatina visuomenę atkreipti dėmesį į vyresnių žmonių vienatvės problemą ir kviečia kiekvieną prisidėti prie pagalbos vienišiems seneliams skiriant 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) maltiečiams. Daugiau informacijos čia.
