Klaipėdoje gyvenanti Airida (29 m.) savo istorija ir tuo, ką jai teko patirti, kol susilaukė kūdikio, dalijasi instagrame paskyroje @musu.ivf.istorija. Nors jos kelias nebuvo lengvas, šiandien ji drąsiai kalba apie tai, ką jai teko patirti ir kas padeda sunkiausiomis akimirkomis.
„Visada norėjau būti jauna mama, tad džiaugiuosi, kad bent iki trisdešimtmečio mums gimė sūnus“, – sakė Airida, kuriai teko patirti tris IVF (In vitro fertilizacija – apvaisinimas mėgintuvėlyje) procedūras.
– Išsamiai pasakojate savo istoriją instagrame – kas paskatino jus dalintis savo patirtimi?
– Turbūt labiausiai paskatino tai, kad mažai kas apie tai kalba. Lietuviškai buvo galima rasti tik Pagalbinio apvaisinimo įstatymą ir įvairių klinikų informaciją jų svetainėse. Tačiau mažai tikrų patirčių, pasidalinimų. Skaitant tik teoriją apie procedūras, sunku įsivaizduoti kas tavęs laukia, todėl kitų patirtys gali būti tikrai naudingos. Norėjau sudėti savo patirtį, kad galbūt kas nors, atradęs mano paskyrą, rastų tai, ko man pačiai labai reikėjo.
Kita priežastis, kodėl pradėjau kalbėti garsiai ir dalintis savo istorija, – tai nevaisingumo normalizavimas, kalbėjimas apie tai, informacijos dalijimasis ir bendrumo jausmas. Noriu, kad kuo daugiau žmonių suprastų, jog čia nėra nieko „dirbtinio“, tik pagalba natūraliam procesui. Labai norisi, kad moterys ir vyrai, kurie susiduria su nevaisingumu, suprastų, kad jie ne vieni.
Paskyrą susikūriau sau, tarsi dienoraštį, kad turėčiau, kur išleisti savo emocijas, susidėlioti mintis ir sekti savo istoriją. Mačiau, kad daug užsienio paskyrų yra apie tai, taigi viduje pajaučiau norą ir pati turėti tokią paskyrą.
– Kokia buvo jūsų nevaisingumo kelionė? Kaip sužinojote, kad negalite pastoti ir kokie jausmai bei potyriai tai lydėjo?
– Dėl savo sveikatos būklės žinojau, kad pastoti gali būti sunkiau, tačiau niekada nesitikėjau, kad prireiks pagalbinio apvaisinimo procedūrų. Aš turiu policistinį kiaušidžių sindromą, taip pat buvo apsisukusi viena kiaušidė, dėl ko ji yra silpnesnė. Atlikus daugiau mano ir vyro tyrimų, buvo nustatytas abipusis nevaisingumas, taigi, sudėjus mus kartu, vilties pastoti natūraliai nebeliko.
Šią žinią priėmėme gan ramiai, atrodė, atliksime vieną procedūrą ir būsime tėvai. Daug sunkiau buvo, kai pirmi kartai nepavyko...
– Papasakokite apie pagalbinio apvaisinimo procedūrą – kaip viskas vyksta? Kaip tam pasiruošti ir ką žinoti?
– Procesas yra gan ilgas. Patvirtinus nevaisingumo diagnozę, reikia gauti siuntimą iš ginekologo arba šeimos gydytojo pagalbinio apvaisinimo procedūrai. Su siuntimu kreiptis į kliniką, kuri šias paslaugas teikia, atlikti paskirtus tyrimus, sulaukti moters ciklo ir startuoti. Visa tai užtrunka apie 2 mėnesius.
Procesas susideda iš kelių etapų – kiaušialąsčių auginimo, kai moteris leidžiasi hormonus, tuomet kiaušialąsčių punkcijos ir apvaisinimo mėgintuvėlyje bei paskutinio žingsnio – embriono įkėlimo į gimdą. Šis procesas užtrunka apie 3 savaites.
Dėl savo sveikatos būklės žinojau, kad pastoti gali būti sunkiau, tačiau niekada nesitikėjau, kad prireiks pagalbinio apvaisinimo procedūrų.
Pasiruošti reikia ir emociškai, ir finansiškai, nes net atliekant kompensuojamas pagalbinio apvaisinimo procedūras valstybinėje įstaigoje, papildomai reikės primokėti 1000 eurų ir daugiau.
Informacijos prasme viską išsamiai papasakoja gydytojai, tačiau klausimų vis tiek kyla nemažai, o informacijos internete lietuvių kalba mažokai. Pati sulaukiu nemažai klausimų savo paskyroje, į kuriuos visada noriai atsakau!
– Kaip suprantu, jums prireikė trijų procedūrų. Su kokiomis mintimis susidūrėte, ką jautėte ir kas jus palaikė labiausiai? Ką norėtumėte pasakyti kitoms moterims, kurios šiuo metu jūsų kelyje?
– Po pirmų nepavykusių procedūrų sunku buvo suprasti, kad visgi gali ir nepavykti. Tai tikrai buvo emociškai sunkūs momentai. Tačiau mes nepasidavėme, žiūrėjome į nevaisingumą kaip į iššūkį, o ne problemą. Priėmiau tai kaip mūsų gyvenimo etapą, kurį mes su vyru įveiksime (ir įveikėme) kartu. Taip pat neleido pasiduoti ir vilties suteikė pažįstamų pavyzdžiai ar istorijos internete. Tikiuosi, kam nors suteiks vilties ir mūsų istorija!
Galbūt skambės banaliai, tačiau palinkėčiau neprarasti vilties. Taip pat neprarasti ir savęs procedūrose, nepamiršti pasilepinti, nueiti į pasimatymą, džiaugtis mažais dalykais, suprasti, kad gyvenimas čia nesustoja. Nes labai lengva pasinerti vien tik į tokias mintis, kai pradeda atrodyti, kad gyvenimas tęsis ar laimė ateis tik pastojus... Mums tikrai išėjo į naudą metų pertrauka prieš 3 IVF procedūrą, taigi linkiu ir kitiems atrasti savo tempą ir nespausti savęs.
– Kaip jautėtės, kai sužinojote, kad laukiatės? Koks buvo nėštumo periodas ir gimdymas?
– Sunkiai patikėjau. Pamenu, pirma mintis buvo tokia, kad atsakymas „neneigiamas“. Iš pradžių viskas buvo labai trapu, bet su daug džiaugsmo, kad pastojau. Matyt, po tiek patirčių, kai turėjau ir negimdinį nėštumą, pasidaro truputį baisu džiaugtis. Iš pradžių lauki, kad patvirtintų, jog nėštumas įsitvirtinęs gimdoje, po to lauki, kad pradėtų plakti širdelė. Vienas laukimo etapas eina po kito...
Nėštumas, mano akimis, buvo normalus (arba tiesiog turėjau labai realistiškus lūkesčius), su savo dažnai pasireiškiančiais ypatumais: pykinimas ir šleikštulys pirmus mėnesius, antrame trimestre atsiradęs geležies trūkumas, raumenų mėšlungis, nugaros skausmai ir tinstančios galūnės nėštumo pabaigoje. Taigi, tikrai nebuvau ta spindinti ir lakstanti nėščioji.
Gimdymas buvo netikėtas – 37-ą savaitę ir su skubia Cezario pjūvio operacija. Esame dėkingi medicinai tiek už vaikelio atsiradimą, tiek už sėkmingą jo atėjimą į šį pasaulį.
– Ką norėtumėte pasakyti jaunoms mamoms, kurios ką tik susilaukė vaikelio? Kokia buvo jūsų ir sūnelio susitikimo pradžia? Į ką pasiūlytumėte atkreipti dėmesį?
– Manau, kad tikrai svarbu kaupti žinias nėštumo metu apie vaikelio priežiūrą, galimas sveikatos būkles, žindymą, galimą mamos psichologinę būseną po gimdymo. Mano lūkesčiai motinystei nebuvo aukšti, nesitikėjau, kad viskas bus kaip pro rožinius akinius, todėl stengiuosi mėgautis motinyste ir kiekvienu mažu ir dideliu džiaugsmu.
Šiuo metu laikomės tikrai gerai, sūnelis auga linksmas ir stiprus. Pastojusi pradėjau galvoti, ką darysiu su savo instagramo paskyra, kur kalbėjau apie pagalbinį apvaisinimą. Natūraliai taip išėjo, kad dalinausi nėštumo ypatumais, taigi toliau tęsiu paskyrą apie gyvenimą su mažyliu.
– Už ką šiandien jaučiatės dėkinga? Kur matote didžiausią prasmę ir laimę?
– Esu dėkinga artimiesiems už palaikymą. Nuo pat pradžių nutarėme kalbėti atvirai su šeima, draugais, kolegomis. Jautėme didžiulį palaikymą ir supratimą. Esu dėkinga vyrui už tai, kad visą kelionę išgyvenome kartu, vienas kitą palaikydami ir įkvėpdami vilties. Esu dėkinga medicinai už galimybę susilaukti vaikelio, kai reikia pagalbos.
