15 diena važiuoja! Metinė prenumerata vos 7,99 Eur+DOVANA
Išbandyti

Marisonų šeimos tragedija: apie po tėvų žūties likusius 4 našlaičius (knygos ištrauka)

Šiaurės Kanadoje, mažame miestelyje gyvena presbiterijonų Morisonų šeima. Pagal šią evangelikų reformatų atšakos tradiciją, šiltus jausmus ir emocijas šeimoje nedera demonstruoti, – būtent taip auginami visi keturi šeimos vaikai. Tačiau vieną dieną tėvai žūsta avarijoje, o vaikai lieka našlaičiais. Tarp jų išsilieja povandeninės pykčio, apmaudo ir neišsakytų nesusipratimų srovės.
Vaikas
Vaikas / 123RF.com nuotr.
Temos: 2 Kanada Knygos

Tokią istoriją pasakoja kanadietė rašytoja Mary Lawson savo romane „Varnų ežeras“. „Tai knyga, nuo kurios negali atsiplėšti iki paryčių, o perskaitęs nuliūsti. Tada puoli piršti ją draugams.“ – taip apie „Varnų ežerą“ rašė „The Washington Post Book World“.

„New York Times“ bestselerių autorė M. Lawson yra pripažinta žmogaus sielos gelmių tyrinėtoja. Literatūros premijomis apdovanoti ir į „Man Booker“ literatūros premijos ilgąjį sąrašą patekę jos romanai išleisti 28 šalyse ir išversti į 24 kalbas.

M. Lawson gerai žino, apie ką ji rašo, juk pati gimė ir užaugo nedidelėje žemdirbių bendruomenėje Ontarijuje. Jos šeima turėjo vasarnamį tarp miškų, ežerų ir uolų. Rašytoja mėgsta sakyti, kad tai – jos mylimiausias peizažas, nuolat atsiduriantis jos knygose. Studijų metais būsimoji rašytoja išvyko atostogų į Angliją. Pritrūkusi pinigų kelionei atgal, ji susirado darbą, įsimylėjo kolegą, ištekėjo už jo ir liko Anglijoje. Ji gyvena ir knygas rašo Kingstone, netoli Londono.

Romaną „Varnų ežeras“ rašytoja išleido gana vėlai – 55-erių, tačiau būtent jis atnešė pasaulinę šlovę ir vietas perkamiausių knygų sąrašuose. Po jo gimę kūriniai taip pat tapo bestseleriais, buvo įtraukti į perkamiausių knygų sąrašus, apdovanoti prizais.

Siūlome paskaityti ištrauką:

Pirmas

<...>

Laišką, patvirtinantį, kad priimtas į mokytojų koledžą, Lukas gavo tikriausiai penktadienio rytą, jis iškart pranešė motinai, ši paskambino tėvui į banką, kur jis dirbo – į Struaną, esantį už dvidešimties mylių. Tai buvo beveik negirdėtas dalykas; žmonai jokiu būdu nevalia trukdyti savo vyro, dirbančio biure. Bet ji paskambino, ir juodu nusprendė pranešti mums apie tai tą patį vakarą per vakarienę.

Dažnai mintimis grįžtu prie tos vakarienės, ne tiek dėl stulbinančios Luko naujienos, kiek dėl to, kad ji tapo paskutine mūsų šeimos vakariene. Žinau, atmintis krečia pokštus, o proto išgalvoti įvykiai ir nelaimingi atsitikimai gali atrodyti tokie pat tikri, kaip ir iš tiesų nutikę, bet esu tikra, kad prisimenu kiekvieną krustelėjimą prie stalo. Ir skaudžiausia, kad vakarienė praėjo šitaip blankiai. Mūsų namai laikėsi santūrumo taisyklės. Jausmai, net teigiami, būdavo griežtai kontroliuojami. Vienuoliktas Dievo įsakymas, iškaltas akmenyje ir skirtas konkrečiai presbiterijonams: nerodyk jausmų.

Taigi toji vakarienė niekuo nesiskyrė nuo ankstesnių, gana formali, gana nuobodi, tik retsykiais dėmesį atitraukdavo Bo. Yra kelios Bo nuotraukos iš to laiko. Maža rubuiliukė, į visas puses stirksantys baltapūkiai plaukai, tarsi į ją būtų trenkęs žaibas. Nuotraukose atrodo rami ir meili, o tai tik byloja, kiek fotoaparatas gali meluoti.

Visi sėdėjome savose vietose, Lukas ir Metas, devyniolikmetis ir septyniolikmetis, vienoje stalo pusėje; aš, septynmetė, ir pusantrų metų Bo kitoje. Prisimenu, tėvui pradėjus padėkos maldą, Bo pertraukė jį prašydama sulčių, o motina nutildė ją:

– Palauk, Bo, truputį. Užsimerk.

Tėvas pradėjo iš naujo, tačiau Bo vėl pertraukė, o motina perspėjo:

– Jeigu dar sykį pertrauksi, keliausi tiesiai į lovą.

Tada Bo įsikišo nykštį į burną ir ėmė grėsmingai čiulpti jį leisdama garsus, primenančius bombos laikmatį.

– Pabandysime dar sykį, Viešpatie, – tarė tėvas. – Dėkojame už maistą, kurį patiekei mums šįvakar, o ypač dėkojame už šiandien gautą naujieną. Padėk mums suprasti, kokie esame laimingi. Padėk kaip įmanoma geriau pasinaudoti mums atsiveriančiomis galimybėmis ir pasidžiaugti visomis tomis dovanėlėmis, kurias gauname iš Tavęs. Amen.

Lukas, Metas ir aš suklusome. Motina padavė Bo sulčių.

– Kokia naujiena? – paklausė Metas.

Jis sėdėjo tiesiai priešais mane. Išslydusi iš savo kėdės ir ištiesusi kojas, būčiau galėjusi piršteliu paliesti jo kelį.

– Jūsų brolis, – tėvas palenkė galvą Luko pusėn, – priimtas į mokytojų koledžą. Mokykla šiandien tai patvirtino.

– Rimtai? – tarstelėjo Metas stebeilydamas į Luką.

Aš irgi dirstelėjau į jį. Nesu tikra, ar kada nors anksčiau iš tikrųjų žiūrėjau į Luką – iš tikrųjų laikiau jį vertu dėmesio. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių mudu turėjome labai mažai ką bendro. Žinoma, amžiaus skirtumas tarp manęs ir jo buvo dar didesnis nei tarp manęs ir Meto, bet nemanau, kad dėl to. Tiesiog mus mažai kas siejo.

Tačiau dabar pastebėjau jį, sėdintį šalia Meto, kaip tikriausiai ir visus pastaruosius septyniolika metų. Kai kuriais požiūriais jie buvo labai panašūs – nesunkiai būtum atspėjęs, kad broliai. Panašaus ūgio, abu šviesiaplaukiai, ilgomis Morisonų nosimis, pilkaakiai. Labiausiai skyrėsi sudėjimu. Lukas buvo plačiapetis, stambių kaulų ir svėrė tikriausiai trisdešimčia svarų daugiau už Metą. Viską darė lėtai ir užtikrintai, o Metas – žvitriai ir lengvai.

– Rimtai? – pakartojo Metas, kiek perdėtai nustebęs.

Lukas metė į jį kreivą žvilgsnį. Metas išsišiepė ir, slėpdamas nustebimą, ištarė:

– Nuostabu! Sveikinimai!

Lukas trūktelėjo pečiais.

– Būsi mokytojas? – paklausiau.

Man šitai sunkiai tilpo galvoje. Mokytojai – tai žmonės, turintys didžiulį autoritetą. Lukas buvo tik Lukas.

– Taip, – atsakė Lukas.

Jis sėdėjo susikūprinęs, bet šįkart tėvas neliepė išsitiesti. Metas irgi kūprindavosi, bet ne taip, kaip Lukas, jis nesudribdavo, taigi palyginti su Luku atrodė santykinai tiesus.

– Šiam jaunuoliui labai pasisekė, – prašneko motina.

Stengdamasi nuslėpti neprideramą išdidumą ir džiaugsmą, kalbėjo beveik piktai. Ji dalijo maistą – kiaulieną iš Tedvortų ūkio, bulves, morkas ir vijoklines pupeles iš Kelvino Pajaus daržų, obuolių padažą, pagamintą iš pono Džeinio nusenusiame sode augančių obuolių.

– Ne visiems pasitaiko tokia galimybė. Tikrai ne visiems. Štai, Bo, čia tavo vakarienė. Ir valgyk padoriai. Nežaisk su maistu.

– Kada iškeliauji? – pasidomėjo Metas. – Ir kur? Į Torontą?

– Taip. Rugsėjo pabaigoje.

Bo čiupo saują pupelių ir niūniuodama prispaudė prie krūtinės.

– Turbūt turėsime nupirkti tau kostiumą, – tarė motina Lukui. Tada dirstelėjo į tėvą. – Ar jam reikės kostiumo?

– Nežinau, – sumurmėjo tėvas.

– Turite nupirkti jam kostiumą, – pritarė Metas. – Su juo atrodys puikiai.

<...>

– Ko jam išties prireiks, – tarė tėvas, vis dar nepaleisdamas iš galvos minties apie kostiumą, – tai lagamino.

– Ak, – atsiduso motina. Serviravimo šaukštas sustingo viršum dubens su bulvėmis. – Lagaminas. Taip.

Akimirką jos veide išvydau neviltį. Nustojau vartyti peilį ir sunerimusi įsistebeilijau į ją. Įtariu, kad iki šiol ji ne visai suvokė, kad Lukas išvyksta.

Bo dainavo savo pupelėms švelniai sūpuodama jas nuo vieno peties prie kito.

– Mažyte, mažyte, – dainavo ji. – Mažyte mažyte mažyte pupele.

– Padėk jas, Bo, – išsiblaškiusi paprašė motina, serviravimo šaukštui vis dar kybant ore. – Jos skirtos valgyti. Padėk į lėkštę, supjaustysiu.

Bo apėmė siaubas. Suklykusi ūmiai prispaudė pupeles prie krūtinės.

– Ak, dėl Dievo meilės! – šūktelėjo motina. – Nustok. Pavargau nuo tavęs.

Neviltis – ar kažkas panašaus į ją – iš motinos veido buvo dingusi, vėl viskas grįžo į įprastas vėžes.

– Turėsime nukeliauti į miestą, – tarė ji tėvui. – Į „Bėjų“. Ten rasime lagaminų. Galime nuvažiuoti rytoj.

Taigi šeštadienį jie abu nuvyko į Struaną. Iš tiesų abiem keliauti nebuvo reikalo. Bet kuris iš jų galėjo išrinkti lagaminą savo nuožiūra. Ir jokios skubos važiuoti tą savaitgalį nebuvo – Luko mokslo metai turėjo prasidėti tik po pusantro mėnesio. Bet, spėju, jie paprasčiausiai norėjo tai padaryti. Visai įmanoma, kad buvo apimti jaudulio, nors šis žodis skamba keistai, kai taikomas tokiems santūriems ir praktiškiems žmonėms. Galų gale, tai jų sūnus. Morisonas ketino tapti mokytoju.

Tėvai nenorėjo imti kartu mudviejų su Bo, o mes, be abejo, buvome per mažos, kad liktume vienos, tad jie palaukė, kol Lukas su Metu grįš iš Kelvino Pajaus ūkio. Savaitgaliais ir per atostogas jie abu dirbdavo tame ūkyje. Pajai turėjo tris savo vaikus, bet du iš jų buvo mergaitės, o Loris, berniukas, buvo tik keturiolikos ir per mažas sunkiems darbams, tad ponui Pajui teko samdyti raumeningesnius vaikinus.

Metas su Luku grįžo namo apie ketvirtą. Tėvai paklausė, ar Lukas nenorėtų keliauti kartu ir išsirinkti lagaminą, bet jis atsisakė pareiškęs, kad yra pernelyg sukaitęs ir nori išsimaudyti ežere.

Tikriausiai aš vienintelė pamojavau tėvams. Visai įmanoma, kad išsigalvojau, – kad prikūriau tai vėliau, nes mintis, jog neatsisveikinau, atrodė nepakeliama, – bet manau, šis prisiminimas tikras. Kiti trys nepamojavo, nes paliekama Bo šėlo, o Metas su Luku niūriai stebeilijo į ją svarstydami, kuriam teks vargti su ja visą popietę.

<...>

Mes iškasėme Bo iš pilkapio, nubraukėme smėlį ir parsivedėme namo apsirengti. Tada išnešiau savo maudymosi kostiumėlį į lauką padžiauti ant virvės, taigi būtent aš pamačiau į kiemą įvažiuojantį policijos automobilį.

Man pasidarė smalsu, nes Varnų Ežere retai išvysi policijos automobilį. Nuskuodžiau per kiemą pasižiūrėti iš arčiau, tuo metu iš jo išlipo policininkas, o kartu, mano nuostabai, ir pastorius Mitčelas su daktaru Kristofersonu. Pastorius Mitčelas aptarnavo mūsų parapiją, o jo duktė Džeinė buvo geriausia mano draugė. Daktaras Kristofersonas gyveno Struane, bet buvo ir mūsų gydytojas – iš tiesų vienintelis gydytojas per šimtą mylių aplinkui. Man jie abu patiko. Daktaras Kristofersonas turėjo airių seterį, kalę vardu Molė, ši mokėjo dantimis rinkti mėlynes ir lydėdavo šeimininką vizitų metu. Atliuoksėjusi prie jų puoliau aiškinti:

– Šiuo metu mamytės ir tėčio nėra. Jie išvyko apsipirkti. Ieško lagamino Lukui, nes jis ketina tapti mokytoju.

Policininkas stovėjo šalia automobilio, atidžiai stebeilijo į mažą įbrėžimą ant buferio. Pastorius Mitčelas, dirstelėjęs į daktarą Kristofersoną, tada į mane, paklausė:

– Katerina, ar Lukas namie? Arba Metas?

– Abu yra, – atsakiau. – Jie persirenginėja. Buvome nusimaudyti.

– Norėtume su jais šnektelėti. Ar gali pasakyti jiems, kad atvažiavome?

– Gerai, – tariau. O tada, prisiminusi geras manieras: – Gal norėtumėte užeiti į vidų? Mama su tėčiu grįš apie pusę septintos.

Mano galvoje sukosi puiki mintis.

– Galėčiau išvirti jums arbatos.

– Ačiū, – padėkojo pastorius Mitčelas. – Užeisime, bet nemanau... Ačiū, arbatos nereikia. Ne dabar.

Nuvedžiau juos į vidų atsiprašinėdama už Bo keliamą triukšmą – ji buvo ištraukusi iš spintelės apačios visus puodus bei keptuves ir pasidėjusi ant virtuvės grindų barškino jais. Vyrai pasakė, kad jiems tai nė motais, tad palikau juos valgomajame, o pati nuėjau ieškoti Luko ir Meto. Atsivedžiau juos, šie, smalsiai nužvelgę abu vyrus, – policininkas buvo likęs prie automobilio – pasisveikino. O tada pamačiau, kaip persimaino Meto veidas. Kurį laiką stebeilijęs į pastorių Mitčelą, Metas staiga pasikeitė, mandagumas ir smalsumas išgaravo. Jis atrodė apimtas baimės.

– Kas? – iškošė.

– Keite, gal galėtum eiti pas Bo? – paprašė daktaras Kristofersonas. – Ar galėtum trumpam... chm?..

Nupėdinau į virtuvę. Bo nedarė nieko blogo, tačiau vis tiek pakėliau ją ir išnešiau į lauką. Ji augo, bet vis dar įstengdavau panešti. Nugabenau ją atgal į paplūdimį. Ėmė rodytis uodai, bet vis tiek grįžti neketinau, net kai Bo ėmė pykti ant manęs, nes mane gąsdino Meto veido išraiška, ir aš nenorėjau sužinoti, dėl ko jis šitaip persimainė.

Po kurio laiko, maždaug po pusvalandžio, į paplūdimį atsliūkino ir Metas su Luku. Nepakėliau į juos akių. Lukas čiupo Bo į rankas ir nusinešęs prie vandens nužingsniavo su ja pakrante. Metas atsisėdo šalia manęs, o kai Lukas su Bo, pasukę už kranto vingio gerokai nutolo, pasakė, kad mūsų tėvai žuvo, į jų automobilį trenkėsi rąstus vežęs sunkvežimis, nes riedant nuo Honisterio kalvos sugedo jo stabdžiai.

Prisimenu, siaubingai išsigandau, kad jis pravirks. Metas sunkiai valdėsi, jo balsas drebėjo, prisimenu, kaip suakmenėjau iš baimės, nedrįsdama pažvelgti į jį, beveik nedrįsdama kvėpuoti. Tarsi tai būtų buvę baisiausia, kas galėjo nutikti; kur kas baisiau už tą nesuvokiamą dalyką, kurį jis man aiškino. Tarsi Meto ašaros būtų kažkas visiškai neįsivaizduojamo.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais