„Mūsų dukrelei – treji. Pastebėjome, kad pastaruoju metu ji tapo išties pikta, kartais net agresyvi. Prašymus susitvarkyti žaislus, išjungti televizorių ar eiti valgyti ignoruoja, o paprašyta dar kartą dažniausiai supyksta, ima šaukti to nedarysianti, pradeda isteriškai verkti.
Negavusi norimų žaislų iš kitų vaikų neretai grasindama pakelia rankytę. Nors mušasi retai, kartais pyktį išlieja sutrenkusi arba nuspyrusi po kojomis pasitaikiusį daiktą. Guodžiamės, kad tai trečiųjų metų krizė. Tačiau labai norėtume sužinoti, kaip būtų galima padėti tokiam mažam vaikui, kad pyktis ir ašaros užkluptų kuo rečiau“, – klausia trejų metų dukrą Medą auginanti Loreta.
Pykčio priežastys
Nors kartais atrodo, kad didesnio pikčiurnos už savąjį sutikti neteko, sielotis, pasak psichologų, neverta. Pyksta visi. Tai yra viena iš kūno reakcijų į išorinę grėsmę. Įniršis gali kilti ir dėl patiriamų jausmų – įvairių baimių, nusivylimo, sielvarto, skausmo.
Kai šie išgyvenimai tampa sunkiai pakeliami, bėgdami nuo jų pratrūkstame pykčiu, o kartais net paleidžiame į darbą kumščius. Kadangi vaikų smegenų dalis, atsakinga už emocijų valdymą, dar nėra pakankamai išsivysčiusi, jie pykčiu pratrūksta gerokai dažniau.
Nepaisant to, mušimasis gali būti pateisinamas itin retai. O juk dažniausiai vaikai trokšta apkulti kaladėlių bokštelį nugriovusią sesutę, su jais „nesąžiningai“ pasielgusius tėvus ar žaidimų aikštelėje išgąsdinusį berniuką. Kai vaikas auga namuose, kuriuose suaugusieji pyktį kontroliuoja tinkamai, to su laiku išmoksta ir pats. Vis dėlto žinoti, kaip padėti pykčio apimtam mažyliui, tikrai verta.
1. Visi jausmai yra reikalingi, bet veiksmus būtina kontroliuoti. Blogai, kai vaikas nuolatos pyksta ir mušasi, tačiau tikrai ne geriau, kai emocijas stengiasi laikyti savyje. Kuo daugiau nemalonių jausmų prisikaupia, tuo sunkiau juos sukontroliuoti, t. y. pyktis gali prasiveržti pačiomis netikėčiausiomis akimirkomis ir situacijomis. Todėl labai svarbu nedrausti vaikui rodyti jausmų, net jei jie nėra malonūs. Jeigu emocijos yra leidžiamos, mažasis pamažu išmoksta jas perteikti žodžiais, o ne kumštukais.
2. Būtina nustatyti ribas. Leisti demonstruoti emocijas nereiškia skatinti elgtis taip, kaip užklupusio pykčio metu atrodo reikalinga. Apskritai vaikui negalima leisti mušti nieko, išskyrus tėvus. Tačiau ir tokį poelgį reikia suprasti teisingai – kiekvieną kartą trenkdamas mamai ar tėčiui, mažasis maištautojas prašo nustatyti elgesio ribas ir padėti suvaldyti pyktį.
Pasak psichologų, tokiomis akimirkomis būtina pasakyti: „Nors ir labai pyksti, muštis negalima. Aš matau, kaip blogai jautiesi, tačiau prižadu, kad viskas bus gerai.“
Taip pat skaitykite: Kaip berniuką užauginti tikru vyru
Yra vaikų, kuriems, pasak specialistų, pykčio metu būtina ką nors kumštelėti. Tegul tai būna jį laikančios mamos ar tėčio rankos. Vis dėlto tokie pykčio proveržiai neturi nieko sužeisti.
3. Siųsti nusiraminti – ne išeitis. Net ir negražiai besielgiančiam mažajam mušeikai pirmiausia reikia tėvų meilės. Todėl vietoj pertraukėlės savo kambaryje, kur vaikas liktų vienas su audringais ir gąsdinančiais jausmais, būtina pasiūlyti savo draugiją ir pagalbą susidoroti su užklupusiu pykčiu. Pasak psichologų, tėvai nustemba, kaip greitai, pradėjus taikyti šią praktiką, vaikas ima stengtis kontroliuoti jausmus. Mažasis pasijunta ne vienas ir ne toks bejėgis.
4. Emocijas reikia įvardyti. Vaikas jaučia užliejančias jausmų bangas, bet nesupranta, kodėl jos užklumpa ir ką reiškia. Todėl labai svarbu jausmus tiksliai įvardyti: „Tu dabar supykai, nes nuo stalo nukrito pieštukai“. Net jei neaišku, kodėl pyktis prasidėjo, jo sukeltas pasekmes taip pat reikia paaiškinti – „Tu dabar verki“. Leisti suprasti, kad tai normalu: „Viskas gerai, visiems kartais (kai būna liūdna ar labai pikta) reikia paverkti. Aš pabūsiu šalia, kol visas pyktis ar liūdesys praeis“.
Ir, jeigu įmanoma, užmegzti fizinį kontaktą: „Aš tave dabar apkabinu (paimu už rankos ir pan.), esi saugus“. Jeigu vaikas šaukia ir reikalauja išeiti, geriausia, pasak specialistų, laikytis tokios pozicijos: „Tu nori, kad išeičiau. Truputį atsitrauksiu ir pabūsiu čia. Nepaliksiu tavęs vieno su šiais jausmais“. Tai, kas žinoma ir suprantama, niekuomet neatrodo taip baugu.
5. Svarbiausia – ramybė. Jei šaukiate ant pykstančio vaiko, dar labiau sustiprinate mažojo įsitikinimą, kad jis atsidūrė pavojuje (visais atvejais pykstantis ir besimušantis vaikas taip išreiškia baimę). Taigi suaugusiojo rūstis situaciją tik pablogina. Tėvų pareiga – sugrąžinti ramybę, nes tik ramus vaikas gali mokytis ir suprasti, kaip padaryti geriau.
