„Mes turėsim kūdikį!“ – straipsnių ciklas poroms, planuojančioms apie šeimos pagausėjimą. Visus tekstus rasite ČIA.
Laukiame jūsų istorijų, kaip žinią apie kūdikį pranešėte savo vyrui ar artimiesiems. O gal esate tas, kuriam pranešė, ir norite pasidalyti savo emocijomis?
Rašykite gyvenimas@15min.lt (arba pildykite anketą straipsnio gale) ir mūsų žurnalistai susisieks su jumis, pakalbins ir pasidalins jūsų šeimos istorija su visais!
***
Du pagaliukai teste – po 17 metų laukimo
Beveik prieš trejus metus aš laikiau testą savo rankose ir netikėjau, kad matau du pagaliukus... Nes to tiesiog per ilgai laukėme.
Vyras lauke plovė mašiną, kai priėjau su testu rankose ir nedrąsiai sakau: „Žinai, mes turbūt turėsime kūdikį...“ Vyras atsisuko į mane, paglostė mano ranką ir sako: „Tu tik nesijaudink, tau greičiausiai sutrikimas.“
Pastovėjom, pažiūrėjom, kaip po to kalbėjome, abu bijojome tikėti ir įleisti viltį į širdį. Po to jis nusisuko ir toliau plovė mašiną.
O aš pasidėjau testą ant pianino ir praeidama pro šalį vis užmesdavau akį. Na taip, du pagaliukai, bet ar tikrai aš laukiuosi?! Po tiek metų, tiek paieškų, bandymų...
Su vyru šeimos pagausėjimo laukėme 17 metų. Įdomiausia, kad abu prieš vestuves kalbėjome ir nenorėjome tuoktis tik iš reikalo, kad taip darė dauguma porų. Galvojome, kad pastoti labai paprasta. Kai neišėjo pusę metų, bėgau pas gydytoją. Kadangi visada stropiai rūpinausi savimi, mano vyras – taip pat, problemų su sveikata abu neturėjome.
Na, ir prasidėjo mūsų problemų paieškos pas įvairius gydytojus... Mes sveiki, o vaikai – neišeina. Neslėpsiu, buvo skaudu, kai pastodavo draugės. Pradžioje pirmu, po to jau antru vaiku. Va, jau eina į mokyklą.
O pas mus – nieko. Tėvai liovėsi klausinėję „O kada gi?!“, o giminės, draugai jau nebežiūrėdavo į mano pilvą...
Atlaikė net 7 pagalbinius apvaisinimus
Norėjau išbandyti visus būdus, todėl kreipėmės į Vaisingumo kliniką. Mes padarėme begalę inseminacijų (tikrai per 20, jau tiksliai ir nebepamename), po to – 7 pagalbinius apvaisinimus.
Pradžioje visuomet viskas vykdavo sklandžiai: užaugdavo ir po to būdavo sėkmingai apvaisinti ne mažiau kaip 5 kiaušinėliai, tačiau įsodinti neprigydavo... Viltis skaudžiai žlugo net septynis kartus.
Po visų apvaisinimų man visada pablogėdavo skydliaukės veikla, atsirasdavo kitų sveikatos problemų. Na, ir eidavom ratu: ginekologė, endokrinologė, kaupiam pinigus, Vaisingumo klinika. Ir vėl toks pats ratas. Jau galėjau pati sudaryti apvaisinimo procedūros grafiką, žinojau, kas ir po ko daroma.
Skaudžiausia, jog problemos sprendimo klinikoje neieškojo. Ak, nepavyko, žvaigždės gal ne tos?.. Eikit, kaupkit pinigus ir galit ateit vėl po pusės metų.
Tėvai liovėsi klausinėję „O kada gi?!“, o giminės, draugai jau nebežiūrėdavo į mano pilvą...
Buvo ir būrėjų, ir realių žingsnių link įsivaikinimo
Mes aplankėm labai daug šventų vietų, bažnyčių, vienuolynų. Net mano vyras, kuris nelabai tikintis, meldėsi ir tikėjo. Nieko...
Na, o kai nepadeda Aukščiausiasis ir daktarai, belieka visokios bobutės, būrėjai, astrologai, aiškiaregės. Na, šitie veikėjai tik tuštino mūsų biudžetą, nors kartais ir pralinksmindavo (kaip jiems kažką kalbėjo žvaigždės, pagaliukai ar akmenukai). Nieko gero nei pasakė, nei padėjo. Bet tai – atskira tema. Įsitikinau: sunkią akimirką, kai nežinai, ko griebtis, ieškok kitų kelių, tik neik pas šiuos veikėjus.
Mes nutarėm įsivaikinti. Baigėme visus kursus. Čia dar viena patirtis. Įveikėme sunkius psichologinius „kalnelius“... Bet, pasakysiu atvirai, įsivaikinimas – ne mano variantas. Nesu tokia, kuri priimtų, mylėtų bet kurį vaiką.
Svajojau apie teigiamą testą, apie du pagaliukus, apie tai, kaip pranešiu vyrui MŪSŲ DŽIUGIĄ ŽINIĄ, apie tai, kaip pajusiu gyvybę savo pilve, apie tai, kaip storėsiu, kaip kalbėsiu su savo būsimu vaikeliu, kaip rinksiu jam drabužėlius, kaip siūsiu patalynę, kaip PATI, gal ir sunkiai, gimdysiu, kaip PATI maitinsiu, kaip dainuosiu, kaip eisime kartu į mokyklą, kaip kalbėsime... Ir aš matysiu jame savo akis, vyro nosį, vyro užsispyrimą ir t. t. ir galvosiu – MANO VAIKAS!
Lemtinga vyro kelionė į Italiją
Mes išbandėme viską. Mes gyvenome, mes kartu vylėmės, svajojome ir verkėme, mes palaikydavome vienas kitą.
Buvo siūlymų bandyti mums kurti šeimas su kitais – tikrai pavyks vaikai! Ne, mes net nesvarstėme tokių variantų. Mes skirti vienas kitam, ir viskas. Čia MŪSŲ ABIEJŲ gyvenimas. Mes tikrai, net ir sunkiausiomis akimirkomis, tačiau buvome laimingi kartu.
Mes nutarėme gyventi dėl savęs, dėl vienas kito. Tiesiog taip, kaip mums veikiausiai buvo lemta. Mes pasistatėm namą, jame apsigyvenome ir... dviese išgyvenome tris mėnesius.
Kartą vyras darbo reikalais vyko į Italiją, į Barį. Paprašiau jo aplankyti vietą, kur palaidotas Nikolajus Stebukladarys.
Po mėnesio man sutriko ciklas, ko anksčiau niekada nebūdavo.
Nusipirkau testą. Du pagaliukai... Nejaugi... Man 41. Einu prie vyro, kuris kieme plauna mašiną...
Sustojau, žiūriu į saulutę-ratuką – mūsų 5 savaičių vaikeliuko nuotrauką – ir skambinu vyrui...
Kai gimdžiau, man buvo 42-eji
Po kelių dienų daktarė patvirtino mano nėštumą. Ji pati labai apsidžiaugė, nes daug metų žinojo, kaip mes norime susilaukti vaikelio. Esu jai BE GALO dėkinga, kad visą nėštumą atsakingai ir rūpestingai prižiūrėjo mane.
Kai išėjau iš daktarės kabineto su pirmąja mūsų STEBUKLO ultragarso nuotrauka, tuoj pat paskambinau vyrui! TAIP, AŠ LAUKIUOSI! TU BŪSI TĖTIS! Kaip dabar atsimenu tą dieną, saulėtą, gegužės antrą dieną, kai aš išėjau iš Santarų klinikos. Sustojau, žiūriu į saulutę-ratuką – mūsų 5 savaičių vaikeliuko nuotrauką – ir skambinu vyrui... Kokie jau čia balionai, vokai, ar dar kažkas...
Mes su vyru apsikabinę verkėme iš džiaugsmo, laimės, netikėtumo. Prasideda naujas gyvenimo etapas.
Kai mano džiaugsmui buvo 8 savaitės, pasirodė kraujingos išskyros. Pagalvojau: kaipgi taip, pasidžiaugėme, bet kodėl taip trumpai?! Verkiu, skambinu daktarei. Ji man patarė gerti vienas tabletes ir kitą dieną ateiti pas ją. Pasirodo, taip būna, kai pagal moters ciklą turėjo būti mėnesinės. Fuuu, laukiamės toliau.
Nėštumas buvo labai lengvas, labai ramus, gal todėl, kad labai laukiamas. Buvo nerimo, kai laukėme genetinio tyrimo rezultatų (10 savaitę), bet viskas buvo gerai, nors ir buvau ne jaunutė (kai gimdžiau, man jau buvo 42 metai).
Galiu dar pasakyti, kaip bijojau kažką padaryti ne taip, kad nepakenkčiau kūdikiui: bijojau sakyti apie savo nėštumą, bijojau suvalgyti ne tą produktą (be sušių, kur yra žalios žuvies, be tartaro, kurių valgyti negalima, pasirodo, ananasą, avietes nėštumo metu valgyti reikia irgi labai atsargiai), bijojau atsigulti ne taip, kad tik būtų patogu JAM, mano ilgai lauktam vaikeliui.
Kai jau tapau tokia, kad nėštumo nepaslėpsi, mano vaikelis kažką užspausdavo, kad alpdavau. Pradžioje nesupratau, net kartą patekau į ligoninę. Baisiai išsigando vyras, kai pirmą kartą nualpau. Ligoninėje pasakė, kad nėščiosioms taip jau būna.
Pamenu atvejį, kai važiavom kartu į darbą. Stovime spūstyje ir jaučiu, kad alpstu. Šalia sėdinčiam vyrui sakau: „Man bloga“ ir prarandu sąmonę. Vandens neturėjome. Aplink tik mašinos, nėra nei parduotuvės, nei kolonėlės, kur galima būtų nusipirkti vandens. Vyras pasakojo, kad palaižė man veidą ir pūtė! Aš nieko nejaučiau, bet tai padėjo, atsigavau gana greitai. Nuo tada visada turėjau su savimi vandens. Po to suradau gerą kūno poziciją: kai pasidarydavo bloga, žinodavau, kaip elgtis – savijauta iškart pagerėdavo.
Vis dar negaliu patikėti, jog esu mama
Tai va, sausio antrą dieną gimė mūsų didžiausias stebuklas gyvenime. Kiek nueita kelio – nuo to, kai pamačiau tą testą su dviem pagaliukais, kai pajutau drugelius pilve, kuomet jis pirmą kartą sujudėjo manyje, iki to, kol tapau laiminga storule.
Gimdžiau sunkiai (kelis mėnesius po gimdymo negalėjau vaikščioti), bet gimdžiau pati ir be epidurinio nuskausminimo. Maitinau irgi pati.
Po gimdymo buvau labai jautri – dar ilgai vien su džiaugsmo ir meilumo ašaromis žiūrėjau į savo kūdikėlį. Galvojau: nejaugi čia mano vaikelis, nejaugi aš mama! Pasirodo, svajoti reikia, nes kartais svajonės pildosi.
Dabar daineles su vyru dainuojam tik tas, kurias išsirenka mūsų vaikelis.
***
Va, laksto mūsų vaikeliukas ir neduoda rašyti man tokio ilgai trumpo mūsų gyvenimo. Gal mūsų istorija įkvėps ir suteiks vilčių visoms šeimoms, kurie laukia savojo stebuklo.
O tikėti verta! Mes su vyru tikime, kad mums padėjo būtent Nikolajus Stebukladarys.
