Nors aplinkiniai bandė atkalbėti šeimą nuo sprendimo tapti laikinais globėjais, Kristina leidosi širdies padiktuotu keliu, o skeptikams turi ką atsakyti – tiems, kurie pagalvoja, jog vaikų globa yra geras būdas užsidirbti, moteris norėtų pasiūlyti patiems išbandyti tokį darbą. Didžiausias „pelnas“ šioje veikloje toli gražu į piniginę netelpa.
Gydytojai buvo palaidoję viltį turėti antrąjį vaiką
„Mūsų šeima eilinė, niekuo neišsiskirianti iš kitų Lietuvos šeimų. Auginame dvi biologines dukras – 10 metų ir 1,7 mėn. O globojami vaikai į namus atėjo po ilgų diskusijų ir atvirų pokalbių šeimoje, po GIMK (Globėjų (rūpintojų) ir įtėvių) mokymuose gautos informacijos ir įvairių patirčių. Tai buvo tarsi savaime besirutuliojantis procesas, kuriam mes visi pasidavėm“, – apie tai, kaip priėjo mintį laikinai globoti biologiškai svetimus vaikus, prabyla Kristina Svitojienė.
Tiesa, didelės įtakos šeimos sprendimui priimti po savo namų stogu ir į širdis svetimą kūdikį turėjo ir laiko tarpas, kai moteris su sutuoktiniu niekaip negalėjo susilaukti antrosios atžalos.
Dar visai neseniai šeima esą buvo išgirdusi negailestingą medikų verdiktą: „Gydytojai jau buvo palaidoję paskutinę viltį, nes pranešė, jog vaikų niekada negalėsime turėti. Tuo laikotarpiu, neretai pamąstydavome, kad visai neblogai būtų įsivaikinti vaiką – dukrai būtų draugė, galėtų kartu augti ir džiaugtis viena kitos draugija. O ir mums patiems labai norėjosi daugiau kieme lakstančių vaikų matyti, juk tam turime visas sąlygas – nuosavas namas, kiemas, daržas ir pievelė, kuri tiesiog prašėsi, jog po ją būtų vaikštoma tik basomis.“
Ir, kaip sako pati Kristina, Dievas išklausė sutuoktinių didžiulį norą – stebuklas įvyko. Į pasaulį lyg perkūnas iš giedro dangaus pasibeldė antroji jųdviejų dukra. Su jos gimimu visas gyvenimas esą dar sykį apvirto aukštyn kojomis.
„Tiesiog pasinėriau į motinystės džiaugsmus ir rūpesčius, kurie visiškai nevargino. Tiesą pasakius, mėgavausi ir šiandien mėgaujuosi kiekviena akimirka, praleista su savo vaikais“, – prisipažįsta moteris.
Globos keliu nuvedė netikėtai pastebėtas skelbimas
Toliau, matyt, likimas sudėliojo taip, kad šeimoje rastųsi dar vienas narys. Netikėtai ir neplanuotai, tiesiog vieną dieną šeimai išėjus pasivaikščioti, už akių užkliuvo seniūnijos skelbimų lentoje kabantis pranešimas, kad reikalingi žmonės, šeimos, kurios norėtų ir galėtų į savo namus priimti globoti vaikus.
„Tą pačią dieną paskambinau skelbime nurodytu telefonu, gavau išsamią informaciją apie mokymus, reikalingus dokumentus bei kitus reikalavimus, kuriuos įvykdžius bus galima globoti vaiką. O kadangi buvau motinystės atostogose (ir dabar dar esu), tai iš karto buvo pasiūlyta pagalvoti apie kūdikių globą. Nesuabejojau nė sekundės!“ – tikina Kristina. Moteriai tik prireikė kelių dienų pagalvoti, kaip viduje kirbantį norą ji pristatys šeimai.
Aplinkiniai atkalbinėjo
Vyrą iš pradžių ši žinia esą išgąsdino, kaip, beje, ir kitus giminaičius. „Bandė atkalbėti, vis klausinėjo, kam man to reikia, kodėl noriu užsikrauti svetimą naštą sau ant pečių, juk ir savų „vargelių“ pakanka. Dažniausiai visi iš karto siūlė greitai trečią vaikutį sukonstruoti, jei jau taip norisi, arba tiesiog kraipė galvas ir pro ūsą šypsojosi, visiškai nesuprasdami tokio mano apsisprendimo“, – atvirai sako moteris.
Anot jos, būta ir tokių, kurie pasakojo įvairias baisais istorijas, kurios nutiko įsivaikinus vaiką, kai įtėviai esą negalėjo susitvarkyti su vaiko agresija, neklausymu, bėgimu iš namų ir netgi patirdavo smurtą. „Nes genai daro savo, ir niekur nuo savo kilmės neva nepabėgsi“, – pamena aplinkinių pastabas Kristina.
Labiausiai palaikė vyresnėlė dukra
Pašnekovė džiaugiasi, kad vyriausioji dukra itin entuziastingai priėmė žinią apie ketinimą globoti kūdikį – kartu važiavo į GIMK kursus, domėjosi viskuo ir su nekantrumu laukė naujo gyventojo.
„Dabar ji – mano didžioji pagalbininkė – niekada neatsisako pažaisti su mažylėmis (tiek su sesute, tiek su globojama mergyte), pasūpuoja, pamaitina, prižiūri. Ne ką mažiau padeda ir vyras – visada išleidžia į miestą pasivaikščioti po parduotuves, o pats lieka su vaikais namuose, keliasi naktimis pagaminti pieno mišinį, keičia sauskelnes, maudo ir t. t. Na, o mažoji dukra tapo pačia geriausia globojamos mergaitės drauge – kiekvienas rytas prasideda „lėlytės“ („lialia“ – taip mažoji vadina globojamą mergytę) pabučiavimu, pamylavimu ir pan.“, – savo artimiausius pagalbininkus giria Kristina.
Jei kas šiandien paklausia šeimynos, kiek joje vaikų, visi nė nemąstydami atsako – trys. Vilniečių šeima niekuomet esą neišskyrė savo dukrų ir globojamos mergaitės ir tuo net savotiškai didžiuojasi.
Globoja jau antrą mergaitę
„Šiandien mūsų namuose jau gerus pusę metų gyvenanti mažylė yra antra globojama mergaitė. Pirmoji mergaitė teužsibuvo tris savaites ir iškeliavo pas įtėvius. Nežiūrint tokio trumpo laiko tarpo, išsiskyrimas buvo labai sunkus“, – prisipažįsta moteris.
Pirmoji mergaitė teužsibuvo tris savaites ir iškeliavo pas įtėvius. Nežiūrint tokio trumpo laiko tarpo, išsiskyrimas buvo labai sunkus, – prisipažįsta moteris.
Išlydėjus globotinę apėmė neapsakoma tuštuma ir namuose, ir šeimos narių širdyse. Vis dėlto guodė mintis, kad ligoninėje (abi globotinės buvo paliktos ligoninėje vos gimusios – 15min) jau laukia kitas kūdikis, ir po kelių dienų lopšys vėl bus sūpuojamas.
Kristina sako, kad kiekvienas vaikas ateidamas atsineša ir savo istoriją, kurios nei pakeisi, nei ištrinsi. Sau ji kelia tikslą sukurti vaikui tokias sąlygas, kuriose būtų patenkinti visi jo fiziniai poreikiai, kad jis jaustųsi saugus ir nepatirtų žalojančio aplinkos poveikio iki tol, kol bus aiškus jo tolesnis likimas – grįš į biologinę šeimą ar bus paimtas nuolatinėn globon ar įvaikintas.
„Kiekvieną atėjusį vaiką be proto norisi pasilikti, bet suprantu, kad tikrų tėvų niekas neatstos, ir šiandien Lietuvoje yra labai daug porų, negalinčių susilaukti savo vaikelių, todėl įvaikinimas yra nuostabus būdas pasidalinti savo meile su likimo nuskriaustu mažyliu ir atverti jam savo namų ir širdies duris. O mums su vyru Dievas davė dvi nuostabias dukras, kurias taip pat turime išleisti į gyvenimą“, – kalba Kristina.
Ji su sutuoktiniu kartais pamąsto, jog namuose vietos pakaktų ir dar vienam vaikui, tik tam reikia naujo automobilio – į vieną nesutilptų. Bet anokia čia bėda – nusišypso moteris.
Įkvėpė ir kitus
Pašnekovė sako, kad sunku žodžiais sudėlioti jausmą, kurį išgyvena globon paimdama svetimus kūdikius.
„Atrodo, kad tai ir yra ta misija, tas teisingas kelias, kuriuo žmogus ir turi eiti – padėti savo artimui, mylėti ir džiaugtis tuo, ką šiandien turi. Neretai su vyru pasvajojam, kad gal kažkada senatvėje susirinks visi mūsų vaikai į vieną didelį būrį, visi bus su didelėmis gražiomis šeimomis, ir tai bus pats didžiausias turtas, kokį tik galima „užgyventi“, – svajonėmis dalijasi Kristina.
Žinojimas, jog gali padėti kažkam, kas dar būdamas labai mažytis jau tapo niekam pasaulyje nereikalingas, esą tiesiog pakelia ant sparnų ir suteikia jėgų. Be to, gerumas ir gyvas geras pavyzdys, pasak moters, yra tarsi užkrečiamas – ne viena šeimos draugų, pažįstamų šeimų iš pradžių labai skeptiškai žiūrėjusių į tokį jų apsisprendimą, šiandien jau irgi pagalvoja, jog galėtų kažkaip prisidėti prie to, kad vaikų namų Lietuvoje iš tiesų visai neliktų – kai kas mąsto apie globą, kai kas nori prisidėti įvairiais daiktais, rūbeliais, kažkas tiesiog tampa kraujo donoru, motyvuodamas tuo, jog tiesiog labai norėjosi padaryti kažką gera.
„Labai nustebino įmonės „Maisto galerija“ savininkės Nijolės geranoriškumas, kuri, sužinojusi apie mūsų veiklą, be jokio atlygio sutiko pavaišinti globėjų šeimas prezidentės D.Grybauskaitės vizito metu“, – paminėjo pavyzdį ji.
Sunkūs išsiskyrimai
Sunkiausia, pasak moters, yra išsiskirti su globojamais vaikais. „Jie, kad ir kokio amžiaus, kad ir kokios priežastys lėmė tai, kad jie buvo atskirti nuo biologinės šeimos, būna be galo jautrūs ir pažeidžiami, jiems visiems reikia šilumos, meilės, o mums suaugusiesiems – begalinės kantrybės ir supratingumo“, – sako Kristina.
Gerumas ir gyvas geras pavyzdys, pasak moters, yra tarsi užkrečiamas.
Kiekvienas paimtas laikinai globoti vaikas su ja netrukus labai stipriai susigyvena. Kūdikis esą šeimoje gali gyventi iki metų laiko. Taigi prisirišus vieniems prie kitų išsiskyrimai tampa tikru išbandymu.
„Ne veltui atsisveikinimas su globotiniu yra prilyginamas netekčiai, kurią turi išgyventi visa šeima. Kaip sušvelninti išsiskyrimų skausmą, buvome mokomi GIMK mokymuose, taip pat mums siūlomos ir prieinama psichologų bei kitų specialistų pagalba, bet iš tiesų, turime labai daug dirbti su savimi – savo mintimis, jausmais, emocijomis, juk turi išlikti stiprus ir dar palaikyti savo šeimyniškius“, – prisipažįsta Kristina.
Skeptikams turi ką pasakyti
Tiems, kurie pagalvoja, jog vaikų globa yra geras būdas užsidirbti, moteris iš karto norėtų pasiūlyti pačiam pabandyti dirbti tokį darbą.
„Taip, globėjai gauna atlygį, kuris atskaičius mokesčius, sudaro apytiksliai pusę minimalios algos. Dar skiriami 304 eurai per mėnesį vaiko išlaikymui, už kuriuos globėjas privalo atsiskaityti pateikdamas išsamią išlaidų ataskaitą. Kas augina vaikus, tas tikriausiai puikiai supranta, kiek kainuoja auginti kūdikį. O dar prisideda vizitai į gydymo įstaigas, lavinimas, pasimatymai su tėvais ar įtėviais ir t. t.“, – vardija ji.
Didžiausias „pelnas“ šioje veikloje – vaiko šypsena ir meilė, kurią gauni mainais už rūpestį. „Ir kuo tu jos daugiau atiduodi – tuo daugiau turi. Tikiu, kad vieną dieną į mūsų šeimą atėjęs vaikas iš čia niekur nebeiškeliaus“, – apibendrina moteris.
„Mes lygūs“ – specialus žurnalistės Kristinos Aržuolaitienės, 2017 m. gavusios „Žiniasklaidos balso“ apdovanojimą Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose, projektas.
Jis skaitytojams atskleis temas, kurios visuomenėje skatina lygybę: nepriklausomai nuo lyties, pasirinktos profesijos, seksualinės orientacijos, odos spalvos, socialinės padėties, religijos ar kitų veiksnių, visi esame lygūs.
