Rūta ir Tadas vienas kitą surado internete, tačiau moteris pasispyriojo, kol sutiko leistis į pažintį su dabartiniu savo sutuoktiniu.
„Tuo metu buvo programėlė, kuri atėjo kaip spamas į elektroninio pašto dėžutę, atsidariau, manydama, kad tai – susiję su mokslu, o ten – kvietimas bendrauti. Pagalvojau „ir vėl“, nenorėdama palikti nežinioje, parašiau, kad manęs nedomina pažintys, o be to, turiu negalią, judu su vežimėliu ir nuotykių neieškau“, – tokį pirmąjį laišką Rūta parašė Tadui.
Tuomet moteris rašė magistro darbą, todėl, išsiuntusi laišką, toliau suko galvą prie tezių. Tadas su atsakymu ilgai netempė: „Man nesvarbi tavo negalia, norėčiau susipažinti, pabendrauti.“
Vieną rytą Tadas prabudęs pasakė: „Žinai, nori nenori, būsi mano žmona“, – pamena Rūta.
Žinojo, kad Rūta bus jo žmona
Rūta prisimena, kaip jų susitikimo dieną jos automobilį tiesiog užpustė – ir iš namų nė krust. Taigi teko naują pažįstamą tiesiog pasikviesti į svečius puodelio arbatos.
„Galvojau, na, paplepėsime, pamatys mane, tuo viskas ir baigsis. Tačiau kitą vakarą paslaptingo svečio ir vėl sulaukiau. Taip ir pradėjome susitikinėti.
Vasarą turėjau išvykti į stovyklą dirbti, bet, nespėjus pradėti darbo, sulaukiau Tado skambučio – pranešė, kad atvyksta pas mane. Pagalvojau, kad pamatys daug neįgaliųjų, gal ir nenorės sieti su manim tolesnio gyvenimo, bet klydau.
Grįžom į Vilnių jau su mintimi, jog gyvensime kartu. Mat vieną rytą Tadas prabudęs pasakė: „Žinai, nori nenori, būsi mano žmona“, – pasakoja Rūta. Netrukus pora apsigyveno po vienu stogu.
Tadas, paklaustas, ar niekas iš artimųjų nebandė patarti jam nesileisti į santykius su moterimi, kuri turi negalią – esą bus sunkiau gyventi, teigia, kad jis niekada nepaisė tokių „patarėjų“: „Aš pats sau kuriu gyvenimą ir man nerūpi, ką galvoja artimieji. Ar jie tai priima, ar ne. Svarbiausia, kad mums yra gerai. Kiti gali tik prie mūsų prisitaikyti.“
Šiandien pora drauge skaičiuoja jau šešerius metus. Be to, augina trejų metų dukrytę Miglę. Kol tėtis su mama duoda interviu, mažoji šeimininkauja virtuvėje – maišo tešlą kepiniui. Ramu – tėvai gali susitelkti į pokalbį su žurnaliste.
Blogo geno dukra nepaveldėjo
Susituokusi pora, žinoma, ėmė galvoti apie šeimos pagausėjimą. Vis dėlto prieš žengdami prie altoriaus jiedu atliko tyrimus, kad būtų tikri, jog galės susilaukti sveiko vaikelio.
„Mano blogasis genas atsirado netikėtai. Jis nebuvo paveldėtas, tačiau mutavęs, ir tikimybė turėti sveiką vaiką buvo 50 proc. Tai mane nuliūdino, o Tadas pasakė: „Tai labai daug ir tikrai viskas bus gerai.“ Tuomet mes pradėjome domėtis vaisiaus tyrimais ir buvome viską gerai apsvarstę, tad jau devintą savaitę žinojome, kad laukiamės mergaitės, kuri nepaveldėjusi mano blogo geno“, – pasakoja Rūta.
Nėštumas anaiptol nebuvo labai lengvas laikas. „Buvo „linksma“, mane pykino taip, kad Tadas vis sakydavo: „Ir vėl eini į tualetą sienų tinkuot“, vėliau kaip kūlverstukas nepasiritau net lovoje, nes pilvas buvo didesnis nei aš pati“, – juokiasi moteris.
Tadas tapo Rūtos kojomis
Rūta prisipažįsta medikams buvusi nonsensas. Anot jos, rezidentai tiesiog subėgdavo pasidairyti į neįgalią gimdyvę, tačiau jiedu su Tadu stengėsi, kaip įmanoma, išvengti perdėto dėmesio. Gimus Miglei trečią parą visi trys jau buvo namuose.
„Miglutė gimė sveika. Buvo patikrinta kelis kartus. Mes laimingi, namuose susitvarkėme puikiai. Tiesa, Tadui teko palikti darbą, nes aš dėl nuolatinio pykinimo nusilpau, susilaužiau koją ir buvau ne tik pilvota, bet ir gipsuota, tad Tadas tapo mano kojomis“, – pamena Rūta.
Gimus mažylei, pasitaikydavo skaudžių žmonių komentarų ir poelgių. „Kai Miglutė buvo kūdikėlis, visi bandydavo pažvelgti, ar ne monstriuką vežimuke vežiojame, o kai kas pagalvodavo, kad Tadas – mano brolis, bet jis gi mano aštriadantis, atšaudavo, kad su sesėmis niekas nemiega ir vaikų neturi“, – pamena Rūta.
Vis dėlto pora stengiasi vengti aplinkos ir vietų, kur galėtų susidurti su diskriminacija, ir apskritai neleidžia niekam savęs gailėti ar perdėtai pataikauti. O kam to reikia?
Kai dukrelei suėjo vieneri, Tadas vėl grįžo į darbus. Žinoma, tas laikas šeimai buvo sudėtingas – finansiškai jiems buvo labai sunku, pagelbėjo Rūtos mama: „Kartais darydavau rankdarbius, draugai padovanojo daug vaikiškų rakandėlių, drabužėlių. O kai Miglė pradėjo savarankiškai vaikščioti, mes jau puikiai susitvarkydavome ir dviese.“
Moteris svarsto, kad galbūt ir gerai, kad šeima neužgyvenusi didelių turtų – mat yra terpės kurti.
Miglės lovytę-namelį sukonstravo ir pagamino Tadas, žaislai pasiūti jos pačios: „Mes turime daug gražių suknelių ir ne vieną filmuko personažo kostiumą, nes pasiūti yra kur kas pigiau ir išradingiau. Juolab tai – veikla, kuri mus suvienija.
Miglė su tėveliu mėgsta meistrauti, kala lentynėles, darbelius. Miglė mus privertė pasukti galvą ir pasiūti „Akropolio“ džiaugsmo reklaminį personažą, dar ir dovanų už fotosesiją gavo, tai mus džiugina, jog turim dukrą, kuri mus priverčia kurti“, – sako moteris.
Mažoji Miglė nenusileidžia tėvams – jos kūryba netelpa popieriaus lapo rėmuose, tad netrukus tėvams teks perdažyti sienas. Tai pasakodami tėvai sutartinai nusikvatoja. Dabar Miglės pageidavimas sumeistrauti meškerę, kad vasarą su tėvuku ir tėčiu galėtų žuvauti.
Svajoja apie naujus namus
Dar vieno šeimos pagausėjimo pora neplanuoja. Sako, kad Miglė yra jų gyvenimo stebuklas.
„Be to, jaučiu, kad antrojo jau neišnešiočiau, nors tikrai norėčiau“, – prisipažįsta Rūta. Kol kas šeimos svajonės skrieja ties naujais namais. Dabar jie visi gyvena vieno kambario bute, kuriame trijulei darosi labai ankšta.
„Mus aplanko daug draugų, mes susiburiame ir turime vieną kambariuką akimirksniu transformuoti į svetainę, o vakare – į miegamąjį, o vėliau – tai tik Miglės žaidimų kambarys. Mano dirbtuvėlės atsidaro tik vasarą, kai balkone šilta. Tiesiog neturime vietos, kur realizuoti savo sumanymus. Be to, tai – socialinis būstas ir čia turim labai daug apribojimų“, – sako Rūta.
Šeima taupo pradiniam įnašui ir tiki, kad netolimoje ateityje galės įsikurti savuose namuose, galės suptis po žaliuojančiu medžiu ant Tado sumeistrautų sūpynių.
Neseniai būta ir dar vienos svajonės – keliauti į „Euroviziją“, laimėjus projektą „Draugystė veža“. Vis dėlto Tadas ir Rūta nepateko tarp penkių laimingųjų porų, kurios turės galimybę stebėti didžiąją „Euroviziją“ Portugalijoje. Pora nenusimena – mat projektas padovanojo tobulus draugus, žmones, kurie sužavėjo, įkvėpė.
„Mes grįžome namo kupini gerų emocijų, kelionė į Pakruojį su projekto dalyviais buvo pirmoji išvyka be mūsų mažosios, skirta tik mums su Tadu. Mes susipažinome su naujais žmonėmis ir praplėtėme savo draugų ratą.
Tikime, jog ne kelionėje yra tikrasis laimėjimas, o draugystėje, kuri tikrai veža. Gal pasiseks kitąmet, nes dabar žinome, kokia tai sudėtinga agitacinė programa, norint laimėti“, – šypsodamiesi sako sutuoktiniai. Jiedu džiaugiasi už į Portugaliją vyksiančius draugus ir jau laukia jų grįžtant su lauktuvėmis.
„Draugystė veža“ – tai LRT pristatoma ir viešosios įstaigos „Baltijos ugdymo centras“ bei Superkelionės.lt organizuojama socialinė akcija. Projektą remia ir Pakruojo rajono savivaldybė, BSS grupė, „Audimas“.
„Mes lygūs“ – specialus žurnalistės Kristinos Aržuolaitienės, 2017 m. gavusios „Žiniasklaidos balso“ apdovanojimą Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose, projektas.
Jis skaitytojams atskleis temas, kurios visuomenėje skatina lygybę: nepriklausomai nuo lyties, pasirinktos profesijos, seksualinės orientacijos, odos spalvos, socialinės padėties, religijos ar kitų veiksnių, visi esame lygūs.
