„Šiandien danguje vienu angelu daugiau. Laurutė paliko šią žemę, savo artimuosius... Ji išėjo, jos nebėra tarp mūsų, bet ji niekada nebus pamiršta, ji gyvens amžinai mylinčiose tėvų, sesers, artimųjų ir mūsų širdyse. Ačiū už mums dovanotas šypsenas, Laurute, tegul būna lengvi ir purūs debesėliai tau, šoki, dainuoki, plasnoki kartu su kitais spindulėliais angelais, saugok ir globok savo artimuosius.
Tėveliams ir sesei linkime begalinės stiprybės išgyvenant širdį draskančią netektį, jokie žodžiai skausmo negydo ir nelengvina, tad nuoširdžiausiai prašome Dievo būti kartu su jumis šioj sunkioj valandoj“, – tokia užuojauta pasidalino neįgalius vaikus auginančių šeimų bendruomenė „Vilties spindulėlio“ feisbuko profilyje.
Po mėnesio lovos režimu – skaudi baigtis
15min GYVENIMAS prieš keletą metų rašė apie Lauryną ir jos šeimą ištikusias negandas. Tuo metu galbūt ne vienas iš jūsų atsiliepėte į prašymą padėti šeimai kuo kokybiškiau auginti neįgalų vaiką ir parėmėte ją finansiškai.
Priminsime, nuo ko viskas prasidėjo. Virginijos Kanišauskienės nėštumo pradžia buvo sklandi, taigi apie galimas nelaimes net minties nebuvo. Tačiau nėštumui įpusėjus ji pradėjo kraujuoti ir atsidūrė ligoninėje, kur lovos režimu praleido visą mėnesį. Jai pačiai nueiti būdavo leidžiama tik iki tualeto, daugiau niekur. Net apiprausdavo ją lovoje, kadangi vos žengdavo keletą žingsnių, prasidėdavo kraujavimas. Pasak moters, buvo įtariama, kad dėl to kalta išorinė infekcija.
Gydytojai bandė, kiek įmanoma, ilgiau paauginti vaisių gimdoje, tačiau 28-ąją nėštumo savaitę netikėtai nubėgo žali vandenys, po kurio laiko prasidėjo sąrėmiai. Situacija labai komplikavosi.
„Buvo nustatytas placentos atsiskyrimas nuo vaisiaus, todėl reikėjo gelbėti dukrytę, tačiau, kol gulėjau ligoninėje, gydytojai neatliko jos plaučių brandinimo, taigi ji gimė su neišsivysčiusiais plaučiais.
Iš pradžių mane ruošė normaliam gimdymui, bet niekaip neatsidarė gimdos kaklelis, ir gydytojai nusprendė daryti cezario pjūvį. Tuo metu už durų laukiančio vyro sesutė išėjusi paklausė: ką gelbėjam – žmoną ar vaiką? Jis atsakė – abi“, – pasakojo pašnekovė.
Normaliai placenta nuo vidinės gimdos sienos atsiskiria gimdymo pabaigoje, kai gimsta vaisius ir susitraukia ištuštėjusi gimda. Placentai atšokus anksčiau, dėl deguonies bado kyla didelis pavojus vaisiui.
„Visgi maniau, kad viskas bus gerai, nes ir giminaičių, ir draugų šeimose yra gimusių neišnešiotų kūdikių. Visi jie sėkmingai išaugo. Todėl vyliausi, kad mūsų mažutė priaugs svorio ir normaliai vystysis“, – sakė Virginija.
Ilga kova už gyvenimą
Jau po trijų dienų kūdikis reanimobiliu buvo išvežtas į Vilnių, o mama, kamuojama nerimo, dėl savo sveikatos dar porą savaičių turėjo praleisti ligoninėje Panevėžyje.
Po mėnesio mergaitei teko operuoti abi akytes – diagnozuota neišnešiotų kūdikių retinopatija (tinklainės kraujagyslių vystymosi sutrikimas, sukeliantis aklumą), buvo ne iki galo išsivystę akių nervai. Todėl visą gyvenimą ji, pasak gydytojų, matė tik siluetus.
Kai mergaitei buvo keturi mėnesiai, buvo nustatytas cerebrinis paralyžius: mat mergaitė vis dar pati nesivartė ant šonų, neimdavo į rankas žaisliukų. Dar po kelių mėnesių, kai jai buvo aštuoni mėnesiai, prasidėjo epilepsijos priepuoliai.
Kai mergaitė buvo trejų, jai operuoti klubai, išnirę dėl raumenų spastiškumo (kai dėl įtampos raumenys visą laiką yra susitraukę, sustingę ir kieti, dėl to susilpnėja jų jėga, taip pat gali sumažėti sąnarių judėjimo amplitudė).
Kai jai buvo 13 metų, vienas klubas pakeistas implantu, tačiau po kelerių metų jis išimtas, nes pradėjo dirginti organizmą. Išsivystė stuburo skoliozė, kurios eigą ir simptomus apsunkino tai, kad Lauryna negalėjo ne tik vaikščioti, bet ir savarankiškai sėdėti. Taip pat ji negalėjo kramtyti, todėl ji buvo maitinama tik trintu maistu, nečiupo daiktų ir neklabėjo. Tačiau, kai pasakojo mama, buvo be galo džiaugsminga ir bendraujanti.
„Mes su ja susikalbame: mus ji supranta ir mes ją suprantame. Jei ko nors klausiame, ji atsako savo emocijomis ir akimis. Jei nori valgyti, sako „am“, kai aš ją maitinu, sako „mama“, kai tėtis – „tete“. Taigi kelis žodžius ištaria. Šeimos narius ji atpažįsta. Per dieną su ja labai daug kalbuosi, o ji daug juokiasi. Labai mėgsta sportuoti. Nors būna, kad sportuojant skauda, kenčia. Kai tik pasakau, kad eisime dirbti, ji labai džiaugiasi. Kadangi gyvename kaime, aplink specialistų nėra. Kasdien, jei tik leidžia jos sveikata, mankštinu ją pati – kaip tai daryti, išmokau sanatorijose.
Dar jai labai patinka klausytis muzikos. Ir kai nieko nedarome (nevalgome, nesportuojame), ji labai mėgsta būti viena, išgirdusi mano žingsnius netoliese, net ima pykti. Tikra svajoklė ta mūsų Coliukė. Labai ją mylime. Ilgai jai vienai neleidžiu būti. Pabūna valandą ir ką nors veikiame kartu – sportuojame, valgome... Taip ir pralekia diena. Iš tiesų man baisu ją palikti be priežiūros ir dešimčiai minučių, kad epilepsijos priepuolis neprasidėtų. Nors šiuo metu jie silpni, vis tiek reikia žiūrėti, kad liežuvio ir lūpų nesukandžiotų“, – prieš kelerius metus 15min GYVENIMUI pasakojo Virginija.
Slaugė 24 valandas per parą
Laurynai reikėjo 24 valandų per parą priežiūros. Šias pareigas šeimoje prisiėmė pati mama. Ji kasnakt keldavosi, kad apverstų ant kito šono, tačiau paklausta, ar nepavargsta, tikino, kad miego jai užtenka, o apie nuovargį negalvojanti. Kaip ir apie savo poreikius.
„Pati niekur viena neinu, bijau palikti dukrą, o ir neturiu kam. Vyras nežinotų, kaip elgtis, juk per dieną su ja nesėdi. Aišku, pradžia buvo labai sunki. Reikėjo išmokti, kaip ją prižiūrėti, žinoti daugiau už gydytojus. Pavyzdžiui, jai buvo miego apnėja – miegodama staiga nustodavo kvėpuoti. Jei nebūčiau žinojusi, ką daryti, taip ir numirtų, juk greitoji neatvažiuos per sekundę. Tačiau buvau kažkur girdėjusi, kad reikia trinti padukus ir ausytes. Ir ji atsigaudavo.
Buvo labai sunkus maitinimo procesas – ji labai springdavo. Paimdavau ją ant rankų, viena ranka laikydavau, o su kita maitindavau. Užtrukdavo tai ilgai – maistą tekdavo šildyti kokius tris kartus. Ir dabar ji negali bet ko valgyti, kamuoja refliuksas – vaikštome pas dietologus, sudarinėjame mitybos planus. Kita vertus, džiaugiamės, kad dabar mažiau serga. Kai buvo mažutė, iš ligoninių neišeidavome. Tik norėtųsi dažniau iš namų išvažiuoti su vaiku. Kad ji pradės vaikščioti, nesitikiu – raumenų tonusas žemas. Tačiau taip norėtųsi, kad ji pradėtų kalbėti“, – tuometines savo svajones pasakojo Virginija.
Šeima stengėsi mergaitės neuždaryti namuose, keliaudavo su ja po Lietuvą ir darė viską, kiek leido jų menkos pajamos, kad užtikrintų dukrai kuo patogesnį gyvenimą. Dalį įrangos ir priemonių, reikalingų neįgalaus vaiko priežiūrai ir reabilitacijai, pavyko įsigyti už žmonių suaukotas lėšas, apie dalį šeima galėjo tik pasvajoti, nes visa tai kainavo šimtus ir tūkstančius eurų. Tačiau ir dėl to Virginija nesiskundė. Nors neįgalaus vaiko priežiūra yra be galo sunkus, sekinantis darbas, ji daugiau kalbėjo apie tai, kokias dovanas gauna iš dukros. Juk kiekviena jos šypsena, žvilgsnis, atliepimas – jau dovana.
