„Mūsų gyvenimas yra tik kelionė nuo taško A (gimimo) iki taško B (mirties). Toje kelionėje skiriasi mūsų kryptys, vingiai, stočių skaičius ir kartais ta B raidė prisitraukia (tiksliau, dažniausiai ją patys prisitraukiame) artyn.
Man atrodo, kad mirtis yra vienintelis tikras dalykas mūsų gyvenime. Nors niekas negalėtų nuspėti, koks bus ką tik gimusio vaikelio gyvenimas, vieną vienintelį dalyką – kad jis mirs – tikrai pasakyti gali“, – teigia L.Baršauskienė.
Ir nors į Nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką L.Baršauskienė sukvietė pasikalbėti apie situacijas, kada žmogus susiduria su nepagydoma vėžio diagnoze, paskaitoje išsakytos jos mintys apie mirtį aktualios mums visiems.
Mirtis buvo pasitinkama namuose
Anot L.Baršauskienės, anksčiau mirtis buvo „naminė“. Ji tai iliustravo prisimindama, kaip ji slaugė savo mamelę – mamos mamą – iki pat mirties namuose: „Kadangi mama dirbdavo nuo aušros iki sutemų, o tėtis mirė labai anksti, aš buvau slaugytoja savo močiutei: maitindavau, maudydavau ją, keisdavau patalus, šukuodavau jai plaukus, klausydavausi jos pasakų – buvau šalia.
Kai ji susiruošė mirti, mano mama į mūsų namus pakvietė jos mylimiausią brolį su žmona. Grįžo ir mano sesuo iš mokslų.
Paskutines tris dienas mamelė tiesiog miegojo, ilsėjosi, ruošėsi kelionei – taip, kaip tais laikais ir priderėjo. Mano mama miegojo kartu su ja, kad, neduok Dieve, ji viena neišeitų, viena nenumirtų, nes žmogų būtinai reikia palydėti. Net ir grabnyčia su degtukais buvo šalia padėta, kad būtų laiku uždegta.
Mano mama miegojo kartu su ja, kad, neduok Dieve, ji viena neišeitų, nes žmogų būtinai reikia palydėti.
Tą paskutinę naktį mama mus visus pažadino, mes susirinkome aplink mamelės lovą. Mamelei jau buvo pradėjęs strigti kvėpavimas. Dar kažkiek ji taip pakvėpavo ir plačiai atsimerkusi (nors iki tol buvo be sąmonės) labai įdėmiai pažiūrėjo į mano mamą, savo dukrą, giliai giliai atsiduso, o jos skruostu nuriedėjo ašara. Ji užsimerkė, dar keletą kartų įkvėpė ir numirė. Tiesiog holivudinis vaizdas, bet taip išties buvo.
Mamelės brolis nuėjo rūpintis karstu, o mes, visos moterys, nuprausėme ją, aprengėme, sušukavome. Paguldėme į karstą ir iš miegamojo pernešėme į svetainę. Per dvi tris dienas, kada su ja atsisveikino visi kaimynai, ji nukeliavo į kapo duobę, taip ir neliesta svetimų rankų. Turbūt dabar rasti tokią mirtį būtų labai sunku.“
Anot jos, tais laikais, kada mirtis buvo „naminė“, o žmogus turėjo dešimt vaikų ir vargdavo su ūkio darbais, buvo daug paprasčiau. Nes buvo tikima, kad gyvenimas – ašarų pakalnė, o kai „pasiima Dievulis“ – viskas gerai, ateina poilsis. Dėl to sunkiai sergantis žmogus ir jo artimieji laukdavo mirties kaip Dievo išvadavimo iš kančių.
„Dabar apsimetame, kad mirties nėra“
Dabar, kaip sakė L.Baršauskienė, mirtį esame išviję iš savo namų, iš savo gyvenimų, ir apsimetame, kad jos nėra.
„Mirtis tapo benamė. Ji tapo pikta, agresyvi. O kaip tokia netapsi, kai turi slėptis automobiliuose su švyturėliais, šaltuose morgo stalčiuose, reanimacijos palatose; jeigu tave krečia elektra, apkarsto šlangutėm, vamzdeliais, ūžiančiais aparatais“, – metaforiškai kalbėjo ji.
L.Baršauskienės teigimu, mirties stengiamės nematyti ir todėl, kad dabartiniais socialinių tinklų, jaunystės kulto, turto ir pertekliaus laikais mirtis grasina visa tai atimti.
Ką išgyvena žmogus, sužinojęs, kad greitai mirs?
Pasak L.Baršauskienės, kai žmogus sužino, jog serga ketvirtos stadijos vėžiu, o jo dainelė beveik sudainuota, jis pereina penkis netekties etapus, kurie yra panašūs bet kokios netekties atveju.
Pirmas etapas – neigimas (izoliacija). Nepaisant to, kad žmogus neblogai nujaučia, kad kažkas vyksta su jo sveikata, jis delsia, kiek gali, nes tą pripažinti – labai baugu.
„Ir kai jam gydytojas sako: „Jūsų plaučių nuotraukoje yra kažkoks darinys, greičiausiai – onkologija“, – žmogus tai neigia, sako, kad čia ne jo nuotrauka. Jis neva gerai jaučiasi, viskas tvarkoje. Įsijungia neigimas. Jis izoliuojasi nuo bet kokios informacijos, kuri galėtų tai patvirtinti, nes jis tam nepasiruošęs, yra išsigandęs ir pasimetęs“, – komentavo ji.
Antrasis etapas – pyktis. Kai žmogui trys medikai patvirtina tą pačią diagnozę ir jam nebelieka nieko kita, kaip tik pripažinti, įsijungia pyktis.
„Jis pyksta ant Dievo, kaip jis taip galėjo, kodėl jam toks likimas. Pyksta ant gydytojo, kad galėjo anksčiau nuotrauką padaryti. Pyksta ant žmonos, juk ji girdėjo, kaip jis kosėjo vakarais. Paskutinėje vietoje, jei žmogus bent truputėlį tiesos sau leidžia, jis apkaltina save“, – iliustravo L.Baršauskienė.
Ir kai gydytojas sako: „Jūsų plaučių nuotraukoje yra kažkoks darinys“, – žmogus tai neigia.
Trečiasis etapas – derybos. Kai žmogus supranta, kad pykdamas veltui švaisto laiką, anot L.Baršauskienės, išgirstamos tokios frazės, kaip „Daktare, kažką padaryti juk galima?“ „Darykite ką nors. Mes viską apmokėsime, pasiimsime paskolą, jeigu reiks“.
Ypač sunku derybas „pralaimėti“ turtingiems žmonėms, kurie neretai tokiais atvejais pirmą kartą gyvenime savo valdžia, galia, pinigais nieko pakeisti ar paveikti negali.
Nepavykus deryboms, žmogus įžengia į ketvirtąjį – depresijos – etapą. Slaugytoja teigė, jog 99,9 proc. atvejų sunkiai sergantieji įkrenta į vienokio ar kitokio gylio depresijos duobę, kurioje, deja, neretai taip ir lieka.
Ir laimingi tie, kurie pasiekia paskutinį, penktąjį etapą. Tai susitaikymas ir priėmimas. Kodėl šis etapas yra toks svarbus? „Susitaikymas ir priėmimas veda žmogų į ramią ir orią mirtį – tokie žmonės miršta visai kitaip“, – tikino ji.
Užribiai, į kuriuos patenka sergantysis
Slaugytoja toliau pasakojo, jog ne tik liga žmogų nustumia į užribius, tačiau ir pats sergantysis apsibrėžia sau ribas.
Pirmasis užribis yra kūniškasis. „Nuslinkę plaukai dėl chemoterapijos dar būtų ne bėda, tačiau liga kartais neatpažįstamai subjauroja žmogaus išvaizdą. Prisimenu pacientę, kurią lankydavo jos buvęs vyras (nes nebuvo kam kitam).
Ji sakydavo, jog duodamas puodelį arbatos jis stengiasi, kad jo pirštai su jos nesiliestų. O kai užklodavo antklodę, stengdavosi neprisiliesti prie jos kūno. Ji sakė suprantanti, kad jam šlykštu: „Kaip aš dabar atrodau, o graži buvau.“ Ji buvo šokėja, tokia smulkutė, mažutė“, – patirtimi dalijosi L.Baršauskienė.
Ji taip pat teigė, jog daugeliu atveju kūniškasis praradimas yra svarbesnis moterims, ypač toms, kurios stipriai akcentavo savo išorinį grožį.
„Tad noriu pasakyti, kad jeigu tavo grožis yra vidinis – tada viskas būna daug paprasčiau, lengviau. Dėl to ir reikia rištis prie savo vidaus, prie savo žinių, prie savo charakterio, o ne prie išorės“, – kalbėjo L.Baršauskienė.
Kitas užribis yra asmenybinis, ir, anot L.Baršauskienės, daugeliu atveju patys artimieji bei medikai pastumia žmogų į šį užribį.
„Žmogus praranda savo asmenybę, kai viskas daroma už jį, kai jis neskatinamas niekuo domėtis, o tiesiog yra daromas pacientu, ligoniu, neįgaliuoju, pamirštant, kad visų pirma jis yra žmogus, asmenybė, moteris ar vyras. Tai yra labai blogai“, – teigė ji.
Dar vienas užribis yra socialinis, kuris neretai siejasi su kūniškuoju praradimu. Kodėl jis įvyksta? Sergantis žmogus praranda darbingumą, darbą. Jo judėjimo galimybės tampa ribotos, jis tampa tarsi įkalintas. Daugelis jam paskambina, bet ateiti vengia – nežino, ką sakyti, kaip reaguoti.
„O jei nežinote, ką pasakyti, atminkite, kad tyla yra geriau už bereikšmius žodžius. Tiesiog pabūkite, pasėdėkite prie žmogaus, paglostykite ranką. Pasakykite, kad mylite, pasiilgote. Nėra šventų taisyklių, pagal kurias reikėtų kažką daryti“, – dėstė L.Baršauskienė.
Mirdamas žmogus dažniausiai bijo ne paties mirties momento, o paros ar kelių valandų prieš mirtį.
Į paskutinį – dvasinį – užribį žmogus patenka pamažu atsiskirdamas nuo išorinio pasaulio, panirdamas į savo vidinį pasaulį, atlikdamas savo gyvenimo reviziją. Anot L.Baršauskienės, žinia apie artėjančią mirtį visomis prasmėmis žmogų padaro visiškai nuogą – jis nebeturi ko prarasti.
Mirties ir gyvenimo filosofija
Slaugytojos teigimu, mirdamas žmogus dažniausiai bijo ne paties mirties momento, o paros ar kelių valandų prieš mirtį. Jis bijo savo agonijos, kad dus, kad jam labai skaudės, kad jis labai kentės.
„Ir čia mūsų visų pareiga žmogui paaiškinti, kad gyvename šiuolaikinėje visuomenėje – nuskausminamieji leidžiami tiek, kiek jų reikia. Su dabartinėmis priemonėmis ir sąlygomis fizinę kančią sumažinti iki minimumo daugeliu atveju puikiai pavyksta.
Tačiau visai kas kita kalbant apie vidinę kančią, vidinį skausmą ir gėlą – to jokiais morfinais ar fentanilio pleistrais nenumalšinsi. Dėl to ir reikia koncentruotis į savo vidų“, – tikino L.Baršauskienė.
Ji taip pat pridūrė, jog žmonės, kurie remiasi teisinga gyvenimo ir mirties filosofija, kurie supranta, kad gyvenimas ir mirtis yra neatsiejamos vieno obuolio dvi pusės, o mirus švelniai pereinama į kitą gyvenimą, daug lengviau pakelia vidinį skausmą mirties akivaizdoje.
Kokie žmonės miršta sunkiai?
„Sunkiai miršta tie, kurie turi maišus pinigų, įvairaus turto, kurių garažuose stovi daug automobilių ir kurie visą gyvenimą ne gyveno, o rašė juodraštį. Ir galvojo, kad į švarraštį dar suspės. O kai sužino nuosprendį, skuba rašyti, tik suspėja labai nedaug.
Ir supranta žmogus, kad visą gyvenimą dirbo, vargo, kaip paskutinis tarnas tarnavo turtui, o galiausiai iš to „nusineš“ tik vieną kostiumėlį, vienus batukus. Ir viskas. Ir net ne su auksiniu karstu palaidos, nes krematoriumio krosnyje jis tiesiog gerai nedegs.
Sunkiai miršta tie, kurie priklauso stovyklai „turėti“, o lengvai miršta tie, kurie gyveno stovykloje „būti“. Turėti – galią, valdžią, turtą, pinigus, įtaką. Ir būti – tiesiog būti. Būti mama, močiute, būti rūpestingam, būti naudingam – kažkam svarbiam, būti paslaugiam.
Tie, kas visą gyvenimą buvo, kieno gyvenimo knyga pilnutėlė, tie paprastai sako: „Kokį gražų, ilgą amželį nugyvenau, net nusibodo, o Dievulis nepaima.“ O kitais atvejais žmonės sako: „Tai greitai gyvenimas, laikas prabėgo, kaip pro autobuso langą.“ Prabėgo ir nugyvenau – du skirtingi dalykai“, – aiškino L.Baršauskienė.
Teisė į paskutinius norus
L.Baršauskienė kalbėjo ir apie tai, jog sunkiai sergantis, artėjantis prie mirties žmogus turi pasilikti nors mažytę teisę į laimę. Tačiau, jos teigimu, mes, lietuviai, dažniausiai nepasiliekame tos teisės, nes gyvename labai uoliai „aptarnaudami“ kaltės ir gėdos jausmus, tad nedrįstame išsakyti paskutinių norų.
„Prisimenu paciento veidą, kai jis pamatė jūrą. Kiek džiaugsmo, kiek laimės buvo tame veide. Tuo metu nesimatė, kad jam skaudėtų, kad jis galvotų apie mirtį. Tai labai svarbu.
Supranta žmogus, kad visą gyvenimą dirbo, vargo, kaip paskutinis tarnas tarnavo turtui, o galiausiai iš to „nusineš“ tik vieną kostiumėlį, vienus batukus. Ir viskas.
Mes, artimieji, galime daug prie to prisidėti. Jei žmogus gerai mato, galima jam rodyti įvairiausius filmus, koncertus, peržiūrėti paveikslų galerijas internete. Jei girdi, galima leisti audioknygas. O jei dar leidžia sergančiojo sveikata, paprašykite jo prisidėti prie namų ruošos, maisto gaminimo ar bet kokios jam tinkamos veiklos. Jis jausis reikalingas, svarbus, kažkuo prisidedantis ir galbūt mažiau galvos apie mirtį“, – patarė ji.
Be to, labai gerai, kad sergantysis žinotų, kad visi jo klausimai yra tinkami, kad į visus jo klausimus bus atsakyta. Tačiau realybė dažnai kitokia: artimieji nemoka tinkamai sureaguoti, bijo kalbėti apie mirtį.
Priešmirtinis laikotarpis: namuose ar įstaigoje?
Sunkiai sergančio žmogaus artimieji taip pat susiduria su dilema – slauga namuose ar įstaigoje? L.Baršauskienės manymu, tai kiekvieno asmeninis pasirinkimas, tačiau jį derėtų rimtai apsvarstyti.
„Lengva prižiūrėti ir slaugyti tuos, kuriuos labai mylime, su kuriais sieja graži priešistorė. Bet jeigu artimieji, švelniai tariant, tokių pareigų nelabai nori, gal tada geriau „įtaisyti“ sergantįjį į valdiškus namelius, draugiškai visiems susimesti pinigų. Ir galbūt uoliai lankyti, prižiūrėti, padėti.
Nes kai jūs pavargsite prižiūrėdami savo artimąjį, kai jis dėl ligos pasidarys baisus egoistas, gali būti, jog vieną dieną netyčia leptelėsite ką nors, dėl ko gailėsitės ir kartas nuo karto save graušite visą gyvenimą.
Kai kuriais atvejais, kai prasti santykiai su sergančiuoju arba sergančiojo sudėtinga asmenybė, priešmirtinis laikotarpis gydymo įstaigoje gali praeiti visai gerai: prieš darbuotojus, su kuriais nėra priešistorės, žmogus neretai greitai „nuleidžia gazą“ ir visai kitaip bendrauja. O dažnas sergančiojo lankymas taip pat duoda teigiamą efektą“, – argumentavo specialistė.
O kai sergantysis slaugomas namuose, labai svarbu, kad jį slaugantį asmenį būtų kam pakeisti, kad jis galėtų pailsėti bent keletą dienų. Nes neretai pasitaiko, jog, mirus žmogui, jį slaugęs asmuo subyra į šipulius.
Laikas, kada turime paleisti ir atsisveikinti
„Manęs kartais klausia: „Ką pasakyti žmogui, kai jį išlydi?“ Manau, kad kiekvienas turėtų pasakyti savo žodžius. Aš pasakyčiau: „Ačiū už viską, man tu labai brangus, aš tave labai myliu. Atleisk man, aš tau atleidžiu. Aš tave paleidžiu ir su tavim atsisveikinu.“ Labai linkiu atkreipti dėmesį į žodį „paleidžiu“. Mes turime paleisti, bet ar sugebame?“ – kalbėjo L.Baršauskienė.
Be to, anot jos, mes, lietuviai, esame neišmokyti mylėti, glausti, bučiuoti, apkabinti artimą, tačiau to kiekvienam labai reikia.
„Paglostykite artimą, apkabinkite, pakasykite, pamasažuokite nugarą, susirangykite lovoje kartu ir pagulėkite. Už rankos paėmę pasėdėkite. Nešykštėkite gerų žodžių. Tai labai svarbu. O mirus jam, nustokite savęs gailėti“, – pabrėžė L.Baršauskienė.
