Vaikai atvirai pasakoja skausmingus dalykus ir prašo padaryti, kad tėvai negirtautų

Su savo istorija vaikai susigyvena

„Nerimavom, kad bus uždari, baiminsis. Tačiau realybė visiškai priešinga – mus priima labai lengvai. Kad atsakant į klausimą apsiribotų tik keliais žodžiais – dar nepasitaikė. Nė vieno atvejo, kai bendrauti atsisakė. Greičiausiai dėl to, jog nori išsipasakoti mažam žmogui sudėtingas gyvenimo patirtis“, – pirmaisiais pastebėjimais dalijasi psichologė Giedrė Starkevičiūtė.

Skaudžiausia, anot psichologės, kad vaikai neretai būna susigyvenę su savo istorija, o liūdnus, net sukrečiančius dalykus priima kaip normą.

„Kai klausiu, ar kam nors pasakojai apie tai, ką dabar kalbame (klasiokams, mokytojams, gal kaimynams), paprastai atsako – ne. Mes būnam pirmosios. Taip išgirstame apie smurtą, taip tapo aišku ir apie nepilnametės iš artimiausio žmogaus patiriamą seksualinę prievartą. Kodėl iki tol niekas nežinojo? Mums irgi sunku atsakyti į šį klausimą, mes negalime rasti vienareikšmiško atsakymo“, – kalba psichologė.

Nemažą darbo su vaikais patirtį turinti specialistė svarsto, kad gilinantis į pagalbą tėvams vaikas tarsi likdavo šalia visko. Tai gali būti viena iš priežasčių:

„Darbo procese su šeima, kurioje besaikis alkoholio vartojimas, socialinių, tėvystės įgūdžių stoka ir kitos bėdos, pirminis dėmesys buvo sutelktas į pagalbą tėvams. Tokioje aplinkoje augantis vaikas tapdavo tarsi šalutinis situacijos dalyvis.“

123RF.com nuotr./Tėvų elgesys gali turėti neigiamų pasekmių net vaikui užaugus

Kita galima priežastis, psichologės manymu, vaikai linkę pagražinti šeimos gyvenimą siekdami apsaugoti tėvus. Kartais artimiausių būna paveikti nesakyti tiesos, įbauginti. Bet nuoširdumas, empatija atveria visas duris, jie kalba atvirai ir daug.

Šeimos krizėje vaikas pažeidžiamiausias

Mobilioji komanda susitikimų su vaikais metu įvertina itin jautrius aspektus: galimus depresijos požymius, polinkį žalotis, net savižudybės grėsmę vaikui. Taip pat aiškinasi kylančių mokymosi ar bendravimo problemų priežastis, nes dažnai jos slypi giliau ir yra tiesiogiai susijusios su šeimos problemomis. Tikslas: suprasti ar ir kiek vaikas giliai sužeistas, kokia pagalba reikalingiausia. Esant poreikiui, aptaria tolimesnius galimus pagalbos būdus, pvz. skatina lankyti psichologo konsultacijas, motyvuoja siekti savirealizacijos padėsiančios nelikti vienam, izoliuotam nuo aplinkos.

„Mobili komanda formuoja naują praktiką, kuri yra pirmas žingsnis įtvirtinant nuostatą, kad šeimai išgyvenant sunkumus, vaikui reikalinga tokia pati ar net didesnė pagalba nei suaugusiam žmogui“, – vieną iš esminių pokyčių vaiko gerovės srityje akcentuoja priklausomybės ligų specialistė Birutė Jogaitė.

Vaikas sunkiai išgyvena šeimoje esamą sumaištį. Vaikystės patirtys turi didelę reikšmę vaiko raidai, asmenybei. Tai reiškia, kad į sudėtingą situaciją patekus šeimai, pagalbos turi sulaukti ir vaikas. Net atidesnės nei tėvai. „Laiku nesuteikus kvalifikuotos, gerai organizuotos pagalbos vaikui, turėsime pasekmes: dirbsime su juo suaugusiu“, – atkreipia dėmesį patyrusi priklausomybės ligų specialistė.

Reforma įtvirtino galimybes vaikui dalyvauti pagalbos procese, sulaukti pagalbos, palaikymo ir reikalingų paslaugų. Tokia ir buvo pokyčių vaiko apsaugos sistemoje esmė.

Padeda suprasti, kas vyksta

Susitikusios namų aplinkoje, specialistės esmine užduotimi laiko svarbą išaiškinti vaikui, kas atsitiko su tėvais, kad priklausomybė nuo alkoholio yra liga, ją reikia gydyti. Tokiu būdu mažinamas kaltės jausmas, nerimas, kartu su vaiku planuojami tolimesni pagalbos žingsniai.

123RF.com nuotr./Alkoholizmas

Augantys priklausomose šeimose, subrendę ne pagal metus. Anot mobiliosios komandos specialisčių, tokie vaikai linkę prisiimti moralinę atsakomybę už tėvus, bando juos apsaugoti, slėpti alkoholį ir pan. Įsitraukia į fiziškai ir emociškai sudėtingą gyvenseną.

„Paaiškinti tam tikrus dalykus – svarbi užduotis, kuo daugiau aiškumo turės vaikas, tuo mažiau jame liks nerimo ir baimių. Tai kryptis, kuria dabar einama“.

Šiuo metu Kauno apskrityje veikia dvi mobiliosios komandos. Nuo 2020 m. sausio mėnesio dirbama su devyniomis šeimomis. Vaikų skaičius jose skirtingas: nuo vieno iki šešių.

Mobiliosios komandos socialinės darbuotojos Gitanos Salickienės žodžiais, pirmi susitikimai atskleidė, jog vaikams dažnai trūksta minimaliausios, jiems suprantamai pateiktos informacijos: kas atsitiko su jų šeima, kas toliau bus?

„Iš tiesų susiduriam su realybe, kad vaikas nesupranta, kas vyksta. Tai mes tiesiog suteikiame tą bendrą informaciją ir nuraminame: paaiškiname, koks procesas, kokioje vietoje esame, kalbame paprastai“, – pasakoja G.Salickienė, atkreipdama dėmesį, kad vaikui reikalingas tikslumas: data, skaičiai, kokie yra variantai, kaip gali būti vienu ir kaip kitu atveju.

Vyresnių ir jaunesnių vaikų kalbėsena su specialistais skirtinga. Vyresnieji jau išsako, kad nuo tokio gyvenimo pavargo, jie suvokia, kad tėvai turėtų būti kitokie, o jų gyvenimas lengvesnis. Mažesnieji dar negeba kritiškai vertinti ir kitokio, labiau aprūpinto, emociškai šiltesnio gyvenimo neįsivaizduoja. Bet visi, paklausti, kokios pagalbos tikisi, visų pirma prašo padaryti, kad tėvai nebegertų. Kaip sakė viena šešerių metų mergaitė, ,,jeigu galėčiau, visai panaikinčiau alkoholį“.

Mobilioji komanda darbą su šeima pradeda, kai joje augančiam vaikui specialistai nustato apsaugos poreikį. Komandos darbas nuo 14 pailgėjo iki 30 kalendorinių dienų.