Paklaustas, ką vaikams stengiasi perteikti, Petras atsako, kad jo rūpestis tik vienas – kad vaikams būtų smagu. Nes tai ir yra svarbiausia. Namuose turintis apie 700–800 įvairių sričių knygų, besidomintis literatūra ir tautosaka, pats rašantis eiles, dievinantis savo studijų sritį – biologiją ir gatvėje negalintis praeiti pro šunis ir vaikus – ir vienus, ir kitus reikia pašnekinti.
Toks yra pasakų senelis, kurio pasirodymo vaikai kaskart laukia su nekantrumu. O į visas pašaipas dėl savo dabartinės veiklos jis atsikerta taip, kad pašnekovas nutyla. Tačiau apie viską nuo pradžių.
– Esate mokslų daktaras, taigi mokslų turbūt krimtote nemažai. Kokia jūsų profesinė patirtis?
– Ilgai dirbau Ekologijos institute – dabartiniame Vilniaus universiteto moksliniame centre. Ten – apsigyniau daktaro disertaciją. O mano profesinis kelias – vingiuotas.
Mano mama, amžiną atilsį, buvo geležinė letena. Ji griežtai pasakė – stosi į matematiką, nes ateitis – programavimas. Man mokykloje matematika patiko, taigi įstojau. Geriausia, ką iš ten gavau, – trečiame kurse susiradau žmoną. Jeigu dar dvejus metus gyvensime, švęsime savo vestuvių 50-metį.
Baigęs atnešiau tėvams diplomą ir pasakiau – prisikalkite vinimi prie sienos, o dabar studijuosiu tai, ką aš noriu. Kadangi jau buvau sukūręs šeimą, pradėjau neakivaizdžiai studijuoti biologiją. Taigi mano mokslai – penkeri metai matematikos, šešeri metai biologijos, treji metai doktorantūros.
– Kokios aplinkybės lėmė sprendimą išeiti vaiko priežiūros atostogų?
– Dukra tuo metu dirbo banke. Pabuvusi su vaiku vienerius metus ji svarstė, ką daryti toliau, ir paskaičiavo, kad likti namuose pagal tuometinius įstatymus jai finansiškai labai nuostolinga. Pagalvojau ir pasakiau – taigi aš galiu. Tuo metu buvau išėjęs iš instituto ir dirbau „Sodroje“.
Taigi sprendimas buvo visiškai racionalus. Kolegės moterys mane labai suprato ir palaikė, su vyrais buvo visaip.
Kolegės moterys mane labai suprato ir palaikė, su vyrais buvo visaip.
Taigi prižiūrėjau anūką nuo metų iki trejų. Tuomet grįžau į darbą ir dar kartą išėjau atostogų prižiūrėti anūkę – vėlgi iki trejų metukų. Tuomet dar šiek tie padirbau ir jau neišlaukiau iki pensijos – išėjau iš darbo pusmečiu anksčiau, nes anūkas pradėjo lankyti mokyklą – kas gi jį iš mokyklos parsives?
Nuėjau užsiregistruoti į Darbo biržą, kad dar šešis mėnesius iki pensijos gaučiau bedarbio pašalpą. Darbuotojos iš karto perspėjo – mokslų daktarams niekada nieko neturėsime pasiūlyti. O aš sakau – man nieko ir nereikia, tik šiuos šešis mėnesius atbūti.
– Jums visada būdavo smagu leisti laiką su vaikais?
– Dar kai rinkau medžiagą disertacijai ir mėnesiui turėdavau išvažiuoti į vienkiemyje įrengtą laboratoriją Ignalinos rajone, kartu pasiimdavau dukrą, kad neišprotėčiau. O gatvėje iš tiesų negaliu praeiti ramiai pro vaikus.
Juokauju, kad iš savo pirmojo anūko išmokau tarptautinę kūdikių kalbą. Buvau skaitęs straipsnį, kad norint, jog vaikas greičiau išmoktų kalbėti, nuo šešių mėnesių iki metų jį šnekinant reikia stengtis atkartoti jo tariamus garsus, tačiau juos perdaryti taip, kad išeitų tikras žodis. Taip išmokau jo tariamų garsų.
Ir kai dabar prieinu prie kūdikio ir pasakau „eu“ ar „ghe“, vaikas tiesiog krykštauja. Žmona vis sako, kad nesikabinėčiau prie žmonių, nes atrodau kaip persenęs diedas. Juokiuosi – persenęs ir esu.
Bendrauti man patinka. Jaunystėje labai mėgdavau pasakoti anekdotus. Dar turiu tokią „negalią“ – visiškai neatsimenu skaičių, bet eilėraščiai – kaip šūvis į smegenis. Du kartus perskaitau - ir jau yra galvoje.
Iki šiol atsimenu labai gražų ketureilį, nuo kurio visi vyrai turi verkti: „Greit ruduo jau, už lango rugpjūtis,/ Nuo lietaus papilkėjo laukai,/ Aš žinau – patinku tau, brangusis,/ O kadaise tu man patikai.“ Tai vertimas iš rusų kalbos.
Žmona vis sako, kad nesikabinėčiau prie žmonių, nes atrodau kaip persenęs diedas. Juokiuosi – persenęs ir esu.
Tiesą sakant, turiu du pomėgius – Egzodo (išeivijos) lietuvių literatūra ir rečiausi pasaulio gyvūnai. Net knygelę apie juos esu parašęs. Dar sovietmečiu vienintelis Lietuvoje gavau Pasaulinę raudonąją knygą. Kad ją gaučiau, susirašinėjau su tokiu zoologu Džeraldu Darelu, turinčiu retų gyvūnų zoologijos sodą.
Vienoje jo knygoje perskaičiau, kad jo diena baigiasi tuo, kad guldamasis jis pasižiūri į knygų lentyną, kurioje yra Pasaulinė raudonoji knyga. O aš kaip tik jos ieškojau, bet nežinojau, kur rasti. Kitoje knygoje radau jo tokį įrašą: „Jeigu manote, kad galite išgelbėti bent vieną gyvūnų rūšį pasaulyje, šaukite visu balsu, rašykite į visas instancijas, rašykite man.“. Ir jis nurodė savo adresą. Paprašęs anglų kalbos dėstytojos pagalbos, parašiau jam ir gavau adresą, kuriuo galima knygą užsakyti.
Už knygą reikėjo sumokėti 30 dolerių, o pas mus – juodas sovietmetis. Gal dolerių ir buvo įmanoma kažkur nusipirkti, betgi jų neišsiųsi. Turėjau gerą draugą žydą, kuris išvyko į Ameriką, kai žydams buvo leista išvykti iš Sovietų sąjungos. Sutarėme su juo – jis man už 30 dolerių atsiunčia knygą, o aš jam už 30 rublių – geros lietuviškos poezijos. Gavęs knygą pašte balsu rėkiau iš laimės.
Na, o kalbant apie antrą hobį – Egzodo literatūrą, trūksta tik 8 knygų iki pilnos kolekcijos. Esu leptelėjęs – nemirsiu, kol visas surinksiu. Dabar trūksta labai retų leidimų – pavyzdžiui, 1938 metų, todėl juokauju – bijau, kad teks gyventi amžinai.
Viską, ką buvau parašęs, surinkau ir į ugnį sumečiau. Poetas turi būti kaip chirurgas – arba labai geras, arba joks.
Mokykloje man literatūra baisiai nepatiko. Kai būdavo Antikos literatūros pamokos, jas labai mėgau, „Iliadą“, „Odisėją“ tiesiog rydavau naktimis, o sovietinė literatūra nelindo į burną. Iš literatūros turėjau trejetą. Jis man baisiai skaudėjo, nes pats nuo ketvirtos klasės rašiau eilėraščius.
Kai studijavau matematiką, iki vieno nutikimo duodavau savo eilėraščius sienlaikraščiui. Tačiau kartą sėdžiu auditorijoje ir žiūriu, kad kursiokė pasidėjusi storą sąsiuvinį. Klausiu, kas čia. Ji sako – eilėraščiai. Išprašiau jos duoti paskaityti.
Parsinešiau namo, tris kartus perskaičiau, o tada viską, ką pats buvau parašęs, surinkau ir į ugnį sumečiau. Poetas turi būti kaip chirurgas – arba labai geras, arba joks. Nuo to karto viešai nepublikuoju savo eilėraščių, tik anūkams rašau į gimimo albumus.
Štai pirmam anūkui palikau tokį įrašą: „Laikau įdiržusią kietai aš savo rankoj tavo ranką./ Jaučiu, tau laikas per lėtai, o man per greit į priekį slenka./ Žinau, kad būsime greta, kol tau reikės manos pagalbos,/ Rankutė man bus ištiesta ir leisis linksmos tavo kalbos./ Užaugsi didelis, stiprus, pasaulį platųjį pažinsi,/ O kai ir tau Šiaurys papūs, savo anūkus auginsi.“
Beje, kai gimė anūkas, man buvo šokas. Aš – mergaičių specialistas, dvi dukras užauginęs, žinau, ko joms reikia, o čia staiga berniukas. Juk reikia dar ir vyriškai jį užauginti.
O kai anūkė gimė, jai parašiau taip: „Nebežinau, kas atsitiko/ Tądien, kai tu atkeliavai,/ Džiugi lemtis staiga ištiko,/ Mane už sparno pagavai./ Džiaugiausi, šokau lyg papaikęs,/ Dėkojau Dievui, kad esi./<...> Mažom rankutėm apkabinus/ Tu po lopšinių ir dainų miegi/ Ant senstančios krūtinės tarp neplasnojančių sparnų“.
– Kaip jautėtės vaiko priežiūros atostogose? Ar buvo sunku?
– Vaikus prižiūriu nuo 11 metų. Pas mus iš kaimo atvažiuodavo tetos ir vakare jos visos eidavo į spektaklį. Kartą jos man paliko 2,5 metų pusseserę. Mane įspėjo, kad mergaitė, būdama susijaudinusi, prašo arbatytės. Tai vis ją girdžiau, kol išnaudojau visas švarias palutes.
Galvoju, ką dabar daryti? Išrausiau spintą ir radau joje krūvą tėvo trikotažinių apatinių kelnaičių. Aprengiau jas ir surišau iš abiejų šonų, kad laikytųsi. Po to moterys juokėsi ir gyrė mane.
Norą rūpintis kuo nors turiu turbūt iš prigimties. Dar kai studijuodamas rašiau kursinį darbą apie maisto įtaką paukščių jauniklių augimui ir vystymuisi, išvažiavau į mišką, susiradau varnos bei šarkos lizdus ir išsėmiau dar plikus šarkiuką ir varniuką.
Palapinėje padariau jiems lizdelį ir maitinau juos. Kadangi maži jie patys nepraryja maisto, nes dar neturi rijimo reflekso, reikėjo dirginti gerklės gale esantį tokį trikampiuką. Taigi padariau specialius vamzdelius, kuriais prismeigdavau ikrus, kirmėliukus, juos girdžiau pipete.
Vis lygindavau juos su natūraliai lizde augančiais paukščiukais. Maniškai jau apsiplunksnavę buvo, o lizde esančių dar tik „spygliai“ lindo, maniškiai jau šokinėjo, o tie dar ne, maniškai jau skraidė, o tie dar nė iš tolo.
Vienoje knygoje buvo parašyta, kad vaikai gimsta tam, kad absoliučiai sujauktų tėvų gyvenimą! Aš manau, kad jie gimsta tam, kad suteiktų tėvų gyvenimui prasmę.
Kai maniškiai pradėjo skraidyti, jie jau ne palapinėje gyveno. Būdavo, ryte atsikeliu, prisirenku prie ežero maisto, atsisėdu ir šūkteliu juos specifiniu garsu. Jie atsiliepia, atskrenda ir nutupia – vienas ant vieno kelio, kitas – ant kito. Jausmas sunkiai apsakomas!
O prieš išeidamas prižiūrėti anūko tris ar keturis kartus perskaičiau nuostabią knygą – „Ankstyvojo ugdymo vadovas“, kuriame pasakojama apie vaikus nuo 0 iki 3 metų. Užsieniečių psichologų neskaitau, nes esu įsitikinęs, turime skaityti savo tautos psichologus. Buvo man į rankas patekusios dvi amerikiečių psichologų knygos – išvežiau į sodą ir užkūriau laužą.
Vienoje buvo parašyta, kad vaikai gimsta tam, kad absoliučiai sujauktų tėvų gyvenimą! Aš manau, kad jie gimsta tam, kad suteiktų tėvų gyvenimui prasmę.
Kitas autorius rašė, kad trejų metų vaikas turi turėti savo atskirą kambarį ir miegoti savo lovoje. Jeigu naktį jis veržiasi į tėvų kambarį, duris reikia užrišti virve! Kai vaikui užrišinėja duris virve, po to jis suaugęs įsigyja šautuvą (Amerikoje tai padaryti nesunku) ir pusę klasės iššaudo.
– Sakote, kad jums svarbiausia, kad vaikui būtų gera ir įdomu, ir niekada nedarote, ko jis nenori. O jeigu vaikas „užsiožiuoja“?
– Taip nebūna. Sudėtingiau su vyresniais, nuo 5–6 metų, o su mažiukais iki trejų metų susitarti paprasta. Tiesa, kartais rikteliu, tačiau tik tokiose situacijose, kurios pavojingos vaiko sveikatai ar gyvybei. Pavyzdžiui, plaudamas indus atsisuku ir pamatau, kad vaikas rozetę rakinėja. Iš karto sušunku: „Neliesk!“ Ir vaikas žino, kad jeigu jau senelis riktelėjo, tikrai reikia atsižvelgti, nes tai jis daro retai.
– Kiek žinau, jau antrus metus dirbate pasakų seneliu darželyje. Kaip atsirado toks darbas?
– Anūkė pradėjo lankyti darželį „Baltų šalelė“. Dukra užsiminė, kad jie ieško pasakų bobutės, kuri kelias valandas per savaitę užsiimtų su vaikais. Pagalvojau, kodėl gi man nepabandžius?
Turiu 44 pasaulio pasakų tomus, daugybę lietuvių liaudies pasakų, padavimų, mįslių. Dvi dukras užauginau skaitydamas joms pasakas, galbūt savo meilę knygoms perdaviau ir anūkams – jie labiau mėgsta žaisti su knygomis nei žaislais.
Pirmasis anūkas pradėjo skaityti būdamas 4,5 metų. Viename psichologiniame straipsnyje buvau skaitęs, kad ketverių metų vaikas labai susidomi raidėmis, todėl neįkyriai jam galima padėti jas išmokti. Išbandėme įvairius elementorius, bet niekas jam netiko, kol į rankas pakliuvo „Labas, raide“.
Šioje trijų tomų knygutėje yra įvairių dėlionių, kad vaikas iš raidžių sulipdytų žodžius. Viskas labai paprasta: kiekvienas sakinys susideda iš trijų žodžių, o kiekvienas žodis – tik iš dviejų skiemenų. Kai vaikas pradėjo skaityti, pagalvojau – koks talentingas anūkas. Bet kai ir anūkė tokiame pat amžiuje pradėjo skaityti, pagalvojau – kokia talentinga knygutės autorė.
Taigi darželyje man duotos temos, kurias turime su vaikais aptarti, pavyzdžiui, šį mėnesį vaikai klausosi pasakojimų ir legendų apie Saulę ir Mėnulį. Taip pat nagrinėjame Senovinį mažųjų kalendorių, kuriame surinkti kiekvieno mėnesio papročiai, dainelės, mįslės. Pirkau jį savo vaikams, bet jis man labai praverčia dabar.
Taip pat nunešu visokių knygelių su garsais – vaikams labai patinka. Kai pasakoju, stengiuosi, kad jiems būtų juokinga, ir nesistengiu visko pagražinti ar parinkti tik gražių žodžių.
Dar pasakoju, kaip gyveno vaikai Lietuvoje, kai nebuvo televizijos. Turiu išsaugojęs daugiau nei 200 filmukų, kuriuos kadaise žiūrėdavome per projektorių ant sienos. Dabartiniams vaikams šie filmukai labai patinka.
Nors man užtektų darželyje pabūti tik valandą, lieku ilgiau, nes noriu su mažuliukais pabūti. Kadangi esu vaikų iki trejų metų specialistas, tokie vaikai prie manęs ir limpa – vienas atlekia pasėdėti, po to kitas, visi netelpa, nes daugiau trijų vienu metu negaliu pasisodinti.
Dar pasakoju, kaip gyveno vaikai Lietuvoje, kai nebuvo televizijos.
Kai atėjau į darželį pirmą kartą, vos prieš kelias dienas buvo atvesta metų ir kelių mėnesių mergaitė. Ji vis dar verkė be mamos. Aš paėmiau ją ant rankų, po kambarį nešioju ir dainuoju: „Nemune ledai išplauks, obelis pabals,/ Parymok, manęs palauk prie baltos obels.” Ir glostau jai nugarytę, nes vaikams, kad nurimtų, būtina glostyti nugarytę. Tai irgi perskaičiau psichologiniame straipsnyje. Netrukus ji aprimo, apsikabino mane rankytėmis. Tada atsisėdau į krėslą ir sėdėjau su ja pusantros valandos, visą veidą man nubučiavo.
Būdamas su vaikais gaunu tokią grąžą, kuri neįkainojama. Gydytojai pataria pasidaryti kelio operaciją – pradėjo kamuoti sena sportinė trauma, bet reabilitacija po jos – šeši mėnesiai. Kaip aš ištversiu be vaikų? Dabar ateinu į darželį ir džiaugiasi širdis, kai matau, kaip visi manęs laukia, atbėga, apsikabina. Tokią netikėtą laimę atradau – ši veikla suteikia gyvenimui ir prasmės, ir didžiulio pasitenkinimo.
– Ar sulaukiate patyčių dėl savo veiklos?
– Teko išgirsti, ar tam reikėjo mokslus baigti, disertaciją apsiginti, kad dabar vaikams nešvarius užpakalius plaučiau. Vienam tokiam atrėžiau: „O tu ką, nekakojęs užaugai?“ „Betgi tai nevyriška...“ – „O kas vyriška?“ – „Aš pats mašiną susitaisau“. – „O už 500 m nuo mano namų – autoservisas, kuriame ne tik sutaiso, kas sugedo, bet dar ir pasako, kad stabdžių kaladėlės baigia nudilti, tepalą jau reikės keisti ir pan.
Gydytojai pataria pasidaryti kelio operaciją – pradėjo kamuoti sena sportinė trauma, bet reabilitacija po jos – šeši mėnesiai. Kaip aš ištversiu be vaikų?
Kitą kartą šeimos medicinos centre laukiau dukters, kuri su anūku užėjo pas gydytoją. Pamačiau laukiamajame „Mamos žurnalą“, atsisėdau ir pradėjau skaityti straipsnį „Mums jau aštuoni mėnesiai“. Atsisėdo šalia mamytė su vaikeliu ir klausia, ką skaitau. Sakau – labai įdomu, čia rašo, ką geba vaikas aštuonių mėnesių, tai padeda suprasti, ko iš jo nereikia reikalauti. Kaip tik mano anūkei dabar tiek laiko, be to, buvau išėjęs anūko priežiūros atostogų.
Jos veidas tik persimainė: „Jūs gal ir žindymo kursus lankėte?“ Nepasimečiau, atrėžiau: „Taip, lankiau! Ir kokių įdomių moterų sutikau!“. Ir pridėjau rankas prie krūtinės, tarsi turėčiau krūtis.
Darželis idėją nusižiūrėjo iš suomių
Žodžio kišenėje neieškantis Petras, paklaustas, ar toks krūvis nekenkia sveikatai, net nesuprato klausimo. Vyras patikino, kad jaučiasi visiškai sveikas. Panašu, kad poliklinikoje prie gydytojo kabineto durų jis sunkiai susišnekėtų su savo bendraamžiais, kurie būtent į šią įstaigą ateina kaip į darbą ir pasakoja vieni kitiems apie savo ligas ir negalavimus.
Petras pasiryžęs darželyje dirbti tol, kol jį ten esą laikys. O jeigu jo paslaugų nebereikės ten, eis į kūdikių namus pasūpuoti mažylių, nes žino, kaip svarbu jiems jausti mylinčių rankų šilumą – būtent nešiojimas ir mylinčio žmogaus artuma skatina vaikus greičiau pradėti kalbėti ir vaikščioti, normaliai ir sveikai vystytis.
Pasak sostinėje veikiančio vaikų darželių tinklo „Baltų šalelė“ įkūrėjos Alinos Sinicės, idėja įtraukti garbaus amžiaus žmogų į darželio veiklą gimė bendradarbiaujant su Suomijos ir Latvijos kolegomis.
„Supratau, kad vaiko ugdymo sėkmė pirmiausia glūdi santykyje ir bendravime. Turėdamas šias dvi savybes, žmogus gali labai daug pasiekti bet kurioje profesinėje veikloje, o juo labiau – kurdamas šeimą ir santykius su kitais.
Todėl, gerosios užsienio kolegų patirties įkvėpta ir paskatinta, savo ugdymo įstaigose ryžausi įgyvendinti idėją kurti išplėstinei šeimai artimą aplinką ir į darželinukų ugdymo procesą įtraukti... garbaus amžiaus vyrą“, – teigė moteris.
Meiliai pasakų seneliu vadinamas Petras pirmadienio rytais keliauja į Šeškinėje veikiantį darželį, o penktadienio rytus su mažaisiais leidžia Antakalnyje. Pasak A.Sinicės, be galo mėgstantis skaityti knygas, vyras jas kremta ir su mažaisiais. Kartu su jais žaidžia, žiūri animacinius filmukus ir kalbasi apie tai, kas gyvenime svarbiausia: šeimą, tapatybę, tradicijas.
