Kauno Bernardo Brazdžionio mokyklos direktorės Danguolės Deobald teigimu, tai netiesa: „Įstatymai saugo švietimo sistemos dalyvius nuo bet kokios diskriminacijos. Todėl mokyklos turi sudaryti sąlygas vaikams ugdytis pagal jų poreikius. Mūsų mokykloje nėra buvę atvejo, kad nepriimtume mokinio. Dirbame ir stengiamės dėl kiekvieno vaiko.“
Šiuo metu Kauno B. Brazdžionio lopšelį-darželį ir mokyklą lanko 600 vaikų, iš kurių 56 vaikai (9 proc.) turi specialiųjų ugdymosi poreikių.
Kalbėdama apie šeimas, mokyklos direktorė atkreipė dėmesį į vis dar egzistuojančią problemą – baimę viešai pripažinti, kad vaikui gali reikėti švietimo pagalbos specialistų paslaugų.
„Paprastai pas mus ateinantys tėvai patys pasako, kokių specialiųjų ugdymosi poreikių turi jų vaikas. Tuo mes labai džiaugiamės. Kai tie poreikiai „išlenda“ vėliau ir paaiškėja, kad jie buvo nuslėpti, tai yra tėvelių daroma „meškos paslauga“ vaikui. Visada sakau tėvams: kai mokykla žino, kokie vaiko specialieji ugdymosi poreikiai, iš karto galima planuoti, kokių švietimo pagalbos specialistų paslaugų jam reikės, kaip jie dirbs. Yra sudaromos grupės, tvarkaraščiai ir tai galima planuoti iš anksto. O jeigu problemos pastebimos, sakykime, po pusmečio, vadinasi, pusę metų vaikas negavo jam reikalingos pagalbos“, – nuomonę išsakė mokyklos vadovė.
Ji priminė, kad įtraukusis ugdymas skirtas ne tik specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams. „Mokykloje mokosi daug vaikų, kurie yra ne lietuviai, nemoka lietuvių kalbos – jie taip pat yra įtraukiami ir mokosi bendrose klasėse. Tuo metu ypač gabūs vaikai ugdomi pagal gabiems mokiniams pritaikytą programą“, – sakė pašnekovė.
Jei vaikas negali mokytis pagal bendrąsias ugdymo programas, jam yra pritaikomos bendrosios programos arba, esant poreikiui, rengiamos individualios programos. Tai leidžia konkrečiam vaikui mokytis savo tempu, pagal savo gebėjimus.
Mokyklos pasirinkimas – visos šeimos sprendimas
Kaunietės Giedrės šeimoje – trys vaikai, iš kurių du turi specialiųjų ugdymosi poreikių. Sveikatos, emocinių ir elgesio iššūkių turinčių vaikų tėvai puikiai žino, koks svarbus yra ugdymo įstaigos pasirinkimas.
Giedrės teigimu, jų šeimai viskas prasidėjo nuo vyriausiojo sūnaus. „Autizmo spektro sutrikimą turintis vyresnėlis, šeimos sprendimu, lanko specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams skirtą mokyklą. Kiti du vaikai – Kauno Bernardo Brazdžionio mokyklos auklėtiniai. Viena jų – Paula, kuriai diagnozuotas cerebrinis paralyžius, epilepsija, dešinės ausies kurtumas“, – pasakojo mama.
Mokyklą besirenkančios šeimos įvertina įvairius kriterijus. Specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus auginantys tėvai paprastai įsigilina į švietimo įstaigų veiklą, domisi, kokie švietimo pagalbos specialistai joje dirba.
Giedrės teigimu, jų šeimai labai svarbi buvo bendruomenė – norėjosi, kad dukra jaustųsi saugiai ne tik pamokų metu, bet ir per pertraukas. Ji įsitikinusi, kad tai padeda ne tik jos dukros emocinei sveikatai, bet ir prisideda prie geresnių jos mokymosi rezultatų.
„Matosi, kad mano vaikas mokykloje jaučiasi gerai, ją visi čia pažįsta, jei reikia – pagelbėja. Visi mokyklos darbuotojai yra tokie, kurie, reikalui esant, tikrai padėtų. Jau nekalbu apie supratingumą ir palaikymą“, – džiaugėsi pašnekovė.
Šiuo metu Paula lanko antrą klasę. Nors mokantis iššūkių pasitaiko, kartu su mokykloje dirbančiais pedagogais ir švietimo pagalbos specialistais jie sprendžiami iš karto. Kalbėdama Giedrė pabrėžė, kad palaikymo sulaukia ir iš dukros klasės tėvų. „Šioje mokykloje Paula nėra vienintelė, turinti specialiųjų ugdymosi poreikių. Matau, kad visiems, kam reikia, čia pagalba suteikiama“, – kalbėjo Paulos mama.
Ji prisiminė, kad daugiausia nerimo buvo pačioje pradžioje, dukrytei ruošiantis į darželį. „Į jį Paula pradėjo eiti nuo 3 metų, o vaikščioti ėmė vos prieš pusmetį, būdama 2,5 metų. Bet paskui viskas palaipsniui gerėjo. Sakyčiau, kad išėjo dar net geriau nei aš galvojau. Su laiku supratau, kad kai dukra tokioje įstaigoje, nebeturiu dėl ko nerimauti”, – apie pirmąjį ugdymo etapą – dukros metus darželyje – prisiminimais pasidalino mama.
Pasak jos, daug ką lemia tai, kokie žmonės dirba mokykloje: „Mums niekada neteko girdėti frazės ir jausti požiūrio – „ai, čia jau nieko nebepadarysi“. Visi, kiek tai įmanoma, stengiasi duoti kuo daugiau tam vaikui, kad jis atsiskleistų. Pvz., pradėjus lankyti pirmą klasę Paulai nesisekė susikaupti ir skaityti. Dabar jau geriau, bet dar turime šį iššūkį. Ji labai „išsitaškiusi“. Ieškant būdų jai padėti, įsijungė visi – nuo mokytojos, specialiosios pedagogės iki psichologės ir kitų mokykloje dirbančių švietimo pagalbos specialistų“, – pasakojo antrokės Paulos mama.
