Visgi paanalizuokime tas priežastis, kodėl turėdama partnerį, vyrą – moteris vengia temos apie vaikus ar išvis atsisako jų turėti?
Jei yra stereotipas, kurio moterims neleidžiama susituokus, tai pripažinti, kad jos neturi jokio noro būti motinomis. Manoma, kad tariamas gamtos šauksmas tapti mama yra ypač ryškus sulaukus trisdešimties. Tuo metu moterys ypač dažnai sulaukia ir spaudimo iš aplinkos, kad kuo greičiau ištaisytų minėtą „trūkumą“ ir pratęstų giminę. O jei jau ne vienerius metus santuokoje – gali sprogti ir ne viena močiutės ar mamos „pamėtėta bomba“ – „tai kada anūkai pagaliau?“.
Bet tiesa ta, kad moterys dabar turi galią spręsti pačios – neveikiamos artimųjų ir net vyro.
Bet tiesa ta, kad moterys dabar turi galią spręsti pačios – neveikiamos artimųjų ir vyro.
Psichologės Karolinos Gurskienės teigimu, šių laikų poros – žymiai drąsesnės pasirinkimuose. Kokia bus šeimos sudėtis, šiandien dažniau jos sprendžia, remdamosi savo norais ir įsitikinimais, o ne matytais ar nusistovėjusiais modeliais. Atsiradus didesnėms galimybėms moterims realizuoti save, o vyrams – leisti sau ir pailsėti, matomas ryškus darbų ir pareigų persiskirstymas.
Įsišaknijęs posakis „vyriški ir moteriški darbai“ šiandien praranda prasmę, nes žmogaus smalsumas ir noras sugebėti daugiau leidžia vieniems kitus keisti ir tuo mėgautis. Todėl dažnai poros neskuba susilaukti vaikų, nes nori padaryti ir išmokti daug dalykų iki jų.
Dažniausios priežastys, dėl kurių moterys nenori vaikų
Tačiau neturėti vaikų ne visada būna bendras poros sprendimas. Šių laikų moterys turi kitokias galimybes nei turėjo praeities kartos, todėl kartais jos motinystę atideda vėlesniam laikui arba renkasi realizuoti save be šio vaidmens.
To priežastys, K.Gurskienės teigimu, gali būti labai įvairios. Psichologė vardija pagrindines:
- Psichologinės baimės. Dažnai moterys jaučia baimę ar jos bus pakankamai geros motinos ir ar sugebės susidoroti su vaiko auginimo ir auklėjimo rūpesčiais. Tokias mintis dažniausiai skatina patyrimai vaikystėje ir žinių stoka, todėl tos tematikos literatūros skaitymas šią baimę gali žymiai sumažinti.
Ir kitos pusės, sunku numatyti su kokiais sunkumais ir džiaugsmais teks susidurti turint kūdikį, todėl kai bus klausimas – tada bus ir atsakymas. Leidžiant laikui tiesiog tiksėti ir nekontroliuojant jo atnešamų įvykių, dovanų gaunam daug netikėtų ir malonių dalykų. - Baimė gimdyti. Natūralu, kad žmogus bijo to, ko nežino, o kai sužino – baimės akys siaurėja. Čia gali padėti, iš esmės, tas pats – žinios (literatūra, kursai). Jei gimdyti būtų šitaip nepakeliamai sunku, šeimos neturėtų trijų ir penkių vaikų. Akivaizdu, kad įsivaizduojama baimė yra didesnė už patyrimus realybėje.
- Neužtikrintumas dėl savo partnerio. Ilgametė draugystė, kai moteris nori vaikų, tačiau jų vis dar neturi, dažnai kelia klausimą, ar moteris pasitiki partneriu. Kartais moterims atrodo, kad jų partneris nėra tam pasiruošęs arba kad jis pritrūks gebėjimų rūpintis vaiku ir būti tinkamu tėvu.
Nuoširdus pokalbis ir partnerio išklausymas, ką jis mano šiuo klausimu, galėtų padėti priimti atitinkamus sprendimus – arba nuspręsti gyventi be vaikų, arba gražiai susikibus rankutėmis abiem keliauti į tėvystės įgūdžių stiprinimo kursus. Ir visi laimingi. - Neprabudęs motinystės instinktas. Kartais šis instinktas prabunda labai anksti, ir moteris negali sulaukti, kada sūpuos kūdikėlį ant rankų, kartais jis nubunda su laiku, kai moteris jaučiasi užtikrinta dėl savo ateities ar įgyvendintų tikslų, o kartais nenubunda visai.
- Poreikio nebuvimas. Kartais moterims nepatinka ta mintis, kad gali tekti savo laiką ir poreikius derinti su vaiko auginimu. Jas gali erzinti triukšmas, svetimi vaikai ir kiti su vaikais susiję dalykai, todėl jos sąmoningai renkasi gyventi be vaikų. Tiesiog, nes taip nori.
Pasak K.Gurskienės, bendrosios taisyklės, kaip elgtis teisinga ir kada/ar gimdyti, nėra. Svarbiausia išlikti sąžiningu pačiam prieš save ir priimti sprendimus tokius, kuriuos jaučiame keliaujant iš mūsų vidaus. Aplinkos spaudimas – ne vidinis balsas. Išgirskite patys save.
