Kodėl gyvenime kažko trūko
Kaip pasakoja pati Vaiva, ji daug metų dirbo mama, augindama savo keturis vaikus. Tuomet, prieš 20 metų, jie su vyru buvo įsitikinę, kad sovietinis vaikų darželis kenkia augančiam vaikui, todėl savo vaikus iki mokyklos ugdė patys.
„Paaugus vaikams, dirbau korektore, aukle, administratore, lietuvių kalbos mokytoja. Pirmoji mano specialybė – filologo. Tačiau kažko trūko gyvenime – pokyčio, kuris uždegtų…Tuomet baigiau socialinio darbo studijas ir pradėjau dirbti socialinį darbą: iš pradžių su žmonėmis, turinčiais psichinę negalią, vėliau su priklausomais asmenimis, su socialinės rizikos šeimomis, vaikų globos namuose.
Man nėra nieko nuostabiau, kaip būti su žmonėmis, kalbėtis, padėti, jei reikia. Kartais pavyksta užmegzti draugiškus ryšius, kartais – ne…
Manau, kad esu socialinė darbuotoja iš pašaukimo. Man nėra nieko nuostabiau, kaip būti su žmonėmis, kalbėtis, padėti, jei reikia… Kartais pavyksta užmegzti draugiškus ryšius, kartais – ne… Nėra kitos tokios profesijos, kai gali pamaitinti išalkusį, priglausti beglobį, aplankyti ligonį…Labiausiai man gaila vaikų, nereikalingų savo tėvams, arba reikalingų, bet kurių auginti tėvai nepajėgia“, – tokia apsisprendimo globoti svetimus vaikus priešistorė.
Povilas iš pašaukimo save vadina traukinio mašinistu, kuriuo dirbo 20 metų. Darbas jam be galo patiko, tačiau kai šeimoje atsirado šeši tėvų globos netekę vaikai, mašinisto darbą teko palikti. Dabar Povilas dirba visu etatu vairuotoju, dviračių taisytoju, statybininku, maisto tiekėju ir viskuo, kuo tik prireikia… Kūrybingai maitina ir migdo vaikus, guodžia verkiančius, moko buities darbų ir tiesiog būna šalia.
Paklausta, ar sunku buvo Povilą įkalbėti imtis vaikų globos, Vaiva taip pat atsakė klausimu: „O kodėl manote, kad jį reikėjo įkalbinėti?“ Beje, sutuoktiniai pažįstami nuo mažens – kartu mokėsi nuo pradinių klasių.
Vaikų skaičius išaugo neplanuotai
„Nėra radikalesnės intervencijos, kaip priėmimas į savo gyvenimą kitų žmonių pagimdyto vaiko. Tai labai sunkus ir sudėtingas procesas. Bet galimybė duoti suteikia kur kas daugiau pasitenkinimo nei galimybė gauti. Dalijamės su vaikais savo gyvenimu.
Ar jie pasidalys savaisiais? Kas žino… Negalime būti idealūs tėvai, bet galime daryti geriausia, ką sugebame, kiekvieną dieną. Mes esame šalia vaikų – jie gali naudotis mūsų patirtimi, žiniomis, meile. Ne visus galime vienodai pamilti, bet to ir nereikia. Su kiekvienu vaiku sukuriame skirtingus santykius, kurie mus visus praturtina. Vaikus priimame besąlygiškai ir kryptingai žengiame užsibrėžto tikslo link“, – atvirauja šeimynos mama.
Didėjant globotinių skaičiui šeimai vis tekdavo ieškoti nuomai didesnio būsto, tačiau kaimynai dėl tokios kaimynystės nedžiūgaudavo. Natūralu, kur yra daug mažų vaikų, yra daug triukšmo.
Šiuo metu pas juos auga devyni tėvų globos netekę vaikai nuo 2 iki 10 metų. Pirmąsias dvi mergaites iš kūdikių namų jie atsivežė prieš devynerius metus. Viena krito į akį Vaivai, kita – Povilui, todėl vietoj vienos jie pasiėmė dvi. Beje, viena jų, kaip sužinojo globos namuose, buvo kurčia, tačiau kai sutuoktiniai ją nuvežė tyrimams, paaiškėjo, kad mergaitė negirdi dėl didelių sieros kamščių ausyse.
Po truputį vaikų vis daugėjo – atsirasdavo globotinių sesės ir broliai, kurių sutuoktiniai taip pat negalėjo palikti likimo valiai. Dviejų globotinių – sesės ir brolio – raida smarkiai vėluojanti, tačiau tai netrukdo jiems sėkmingai integruotis šeimynoje.
Beje, didėjant globotinių skaičiui šeimai vis tekdavo ieškoti nuomai didesnio būsto, tačiau kaimynai dėl tokios kaimynystės nedžiūgaudavo. Natūralu, kur yra daug mažų vaikų, yra daug triukšmo. Galiausiai jie nusprendė palikti Vilnių ir įsikurti sodyboje Švenčionių rajone.
– Kaip gimė idėja tapti šeimyna?
– Įsivaikinti vieną mergaitę planavau labai seniai. Šiam žingsniui ryžomės, kai du mūsų vaikai suaugo ir išvyko iš namų. Neplanavome tapti šeimyna – viskas įvyko palaipsniui. Globoti šeimoje galima penkis vaikus, kai turėjome šešis, teko registruoti šeimyną. Kurį laiką abu dar dirbome. Kai turėjau tris mažas mergaites, išėjau iš darbo.
Kai vyresni vaikai pradėjo lankyti mokyklą ir juos teko vežioti, o mes dar turėjome kūdikį, iš savo darbo teko išeiti ir vyrui. Šeimynos tėvai gali dirbti dar ir kitą darbą, bet turint devynis vaikus tai sunku įgyvendinti.
– Dabartinis vaikų skaičius – jau riba ar imtumėtės globoti daugiau?
– Greičiausiai daugiau vaikų neimsime globoti, nes manau, kad, turint dar daugiau vaikų, jau sudėtinga skirti jiems pakankamai dėmesio. Nors ką gali žinoti, juk gali atsirasti dar koks brolis ar sesė...
– Ar būna akimirkų, kai pagalvojate, kad pasirinkote labai sunkų kelią, kai svyra rankos?
– Žinoma, būna, bet dažniau būna akimirkų, kai tuo džiaugiuosi. Mane apskritai džiugina buvimas su vaikais. Skaudu būna nebent tada, kai supranti, kad dėl kai kurių dalykų niekuo negali vaikui padėti. Tikrai žinau, kad auginant ne savo pagimdytą vaiką vien meilės nepakanka. Dar reikia žinių, patirties, išminties bei kantrybės.
– Kaip smarkiai pažeisti vaikai pas jus pakliūva? Kokius jausmus jie jaučia ir kiek laiko reikia, kad jumis patikėtų?
– Ne paslaptis, kad vaikai, netekę tėvų globos, yra pažeisti emociškai. Didžiausia jų bėda – sutrikdytas santykis su suaugusiaisiais. Reikia daug laiko ir kantrybės, kol vaikai vėl ima pasitikėti. Kai kurių problemų, gaila, įveikti neįmanoma. Kuo mažesnis vaikas, tuo šis procesas lengvesnis. Be to, labai svarbu, ar vaikas augo su tėvais, ar nuo gimimo gyveno globos namuose.
– Ar vaikų ryšiai su savo šeimomis visiškai nutrūkę?
– Visi mūsų vaikai neturi tėčių, o keletas neturi ir mamų. Bendraujame tik su kelių vaikų močiutėmis. Ateityje tikimės paieškoti sesių ir brolių. Skatintume bendravimą, nes vaikui tai svarbu susikuriant savo identitetą.
Esame nusivylę vaikų globos pertvarka. Kol kas jaučiame, kad sistema sukurta tik kontrolei, o ne pagalbai globėjams.
– Ką darote, kai trūksta kantrybė? Juk ji dažnai išsenka ir vieną vaiką auginant.
– Ką darote jūs, kai jums trūksta kantrybė? Esame profesionalai, turintys specialių žinių bei patirties. Bandome naudoti metodus, kad kantrybė netrūktų... Stengiamės skatinti gerą elgesį, kad nereiktų bausti už blogą.
– Kartais vis dar išlenda nuostata, kad globėjai tik siekia naudos, pasiimdami globoti vaikus. Ar teko jums patirti tokį požiūrį?
– Žinoma, beveik neabejoju, kad ir po šios publikacijos tokių komentarų tikrai bus. Stengiuosi jų neskaityti... Kai auginau savo keturis vaikus, daug metų nedirbau, nes norėjau jiems skirti visą savo dėmesį. Gyvenome tik iš vyro atlyginimo. Lengva nebuvo, bet niekada neprašėme pagalbos. Dabar auginu vaikus, kuriuos valstybė įsipareigojo užauginti. Aš galiu aukoti savo jėgas, laiką, energiją, net lėšas, bet to ne visada pakanka.
– Kokia yra valstybės parama šeimynai ir kam jos užtenka?
– Vaikams skiriamų pinigų ir mūsų atlyginimų pakanka pragyvenimui bei būtiniausioms išlaidoms. Bet daug kainuojantiems dalykams susitaupyti neįmanoma. Be to, valstybės skiriamas vaiko išlaikymas privalo būti naudojamas tik vaiko reikmėms. Visos šeimynos yra priverstos „kovoti“ su savo savivaldybėmis, prašydamos pagalbos įsigyjant autobusą ar keičiant stogą. Nesuprantame, kodėl turime prašyti, kodėl tai nėra apibrėžta teisės aktuose. Ar šeimynose gyvenantys vaikai yra kitokie nei gyvenantys vaikų globos įstaigose? Juk vaikų globos namai remontuojami bei transportas perkamas ne iš darbuotojų atlyginimų...
Esame nusivylę vaikų globos pertvarka. Kol kas jaučiame, kad sistema sukurta tik kontrolei, o ne pagalbai globėjams. Jei, turėdami bėdų su vaikais, kreiptumėmės į vaiko teisių apsaugos specialistus, tikėtina, kad jie sugriežtintų kontrolę, bet realios pagalbos vis tiek nesulauktume. Todėl dauguma globėjų į juos ir nesikreipia... O daugiau ir nelabai yra į ką kreiptis.
Kol kas neveikia pagalbos globėjams sistema. Mes nuolat patys ieškome mokymų, seminarų, savipagalbos grupių... Lietuvoje yra didelis skaičius vaikų, kurių atsisako globėjai... Kodėl? Manau, daugumai globėjų reikia ne tik finansinės pagalbos perkant automobilį, bet ir psichologo, logopedo, specialiojo pedagogo pagalbos. Reikia šiandien, kol dar galima padėti vaikams ir tėvams, kol problemas dar įmanoma išspręsti, kol vaikai dar negrąžinti ir dar labiau netraumuoti...
Esame labai dėkingi žmonėms, padedantiems mums palaikymo žodžiais bei materialiais dalykais. Neįtikėtina, kiek yra gerų žmonių. Jų dėka mes judame link tikslo.
Klausimai, kuriuos užduotų sau pati Vaiva
– Paklausčiau – kokiu būdu jūs vis dar esate gyva?
– Tuomet aš papasakočiau, jog dažniausiai jaučiuosi kaip Dievas ar Šventoji Dvasia, esanti visur (atleisk man, Viešpatie, už susireikšminimą). Aš vienu metu stebiu savo suaugusiųjų vaikų kelius ir klystkelius (kiekvieno atskirai), transformuojuosi į angelą, tupintį ant savo pradinukų peties, plevenu prie mažių darželyje bei verdu pietus ir šluostau nosis mažiesiems… Ir visai nesijaučiu susiskaidžiusi į trylika gabalėlių, netgi jaučiuosi pakankamai komfortiškai.
Vaikas, kurį jūs pagimdėte, turi teisę būti atskiru vienetu – būti žmogumi su tik jam vienam būdingom savybėm, gebėjimais, gyvenimo misija. Savintis jį – tai pažeisti jo prigimtinę teisę.
Savo fizinį kūną jaučiu tik tuomet, kai jį skauda. Bet skauda dažniausiai dvasią… Kartais žmonės sako, kad turiu didelę širdį. Manau, kad kiekviena širdis gali plėstis tiek, kiek jai leidi. Manojoje – dar yra laisvos vietos. Ne konkrečiam, bet nelaimingam vaikui…
Vaikui, sergančiam ŽIV, kurį ignoruoja visa mūsų provinciali parapija, net neįtarianti, kad jų svajonių didmiestyje tokių vaikų yra daugelyje ikimokyklinių įstaigų, tik niekas apie tai nekalba garsiai…
Vaikui, kuris vakar buvo atvežtas į globos namus, nes jo mamą ištiko tragedija. Vaikui, kuris psichologiškai traumuojamas savo namuose arba valdiškoje įstaigoje.
Ir visai nerūpi man gretos, agnės ar ramūnai. Jie puikiai sugeba savimi pasirūpinti. Vilkų gaujai numestas mėsos kąsnis, kol jie doroja, niekas ir vėl nevyksta…
Vaikai palauks, jie laukia jau seniai. Dažniausiai nesulaukę užauga – nelaimingi, pikti ir kalti, kad gimė ne laiku ir ne vietoje…
– Dar paklausčiau – kas jums svarbiausia gyvenime?
– Atsakyčiau – santykiai tarp žmonių. Kadaise mano pirmagimė pareiškė: „Mama, dabar man draugai yra visas pasaulis“, ir išėjo gyventi su draugu.
Kadaise mano ypač gabus sūnus metė mokslus Dailės akademijoje pasakęs: „Man neįdomu.“ Ir išvažiavo ieškoti laimės į Londoną.
Kadaise mano graži, protinga, talentinga dukra pasakė: „Negaliu mokytis šioje mokykloje, vien „fifos“ čia.“ Ir pradėjo savo žygį po mokymo įstaigas, kuris nesibaigia iki šiol…
Kadaise mano 18-metis pagrandukas nusprendė, kad jau jam pats tinkamiausias laikas vesti, ir mums teko organizuoti skubias vestuves…
Jų gyvenimo keliai keitėsi dar daug kartų, ir kaskart aš galėjau tik išklausyti ir palinkėti sėkmės, nes žinojau, kad, praradusi ryšį su vaiku, graušiuosi visą likusį gyvenimą.
Gal Ikaras, skrisdamas į saulę, ir apdegs sparnus, bet jis bus bent pabandęs… Mamai svarbiausia išlaikyti santykį su savo vaiku, net jei ir supranti, kad jis tikrai nudegs tuos savo dar nesutvirtėjusius sparnelius…
– Užduočiau dar keletą klausimų. Pavyzdžiui, koks nuolatinis jūsų jausmas?
– Nerimas dėl vaikų… Bet aš kasdien su juo kovoju, nes kitu atveju negalėčiau patirti šiandienos džiaugsmo.
– Kokia didžiausia jūsų baimė?
– Įstrigti drabužyje, kuris per mažas. Arba įstrigti emocijoje. Arba įstrigti apskritai, nes stovintis vanduo rūgsta.
– Kas jus labiausiai erzina?
– Niekas. Bet nemėgstu, kai troleibuse kažkas kalba telefonu visiems… Kai žmonės „būna“ darbe, bet nedirba… Kai į savo klausimą gauni „išmoktą“ atsakymą plius „išmoktą“ šypseną… Kai jauti, kad tavimi netiki, nes „taip nebūna“… Smulkmenos, nes jos pripildo dienų turinį.
– Kas jums yra laimė?
– Jausmas, kai snaudi didžiulės lovos kamputyje, nes ją užima mažiausias arba tuo metu sergantis vaikas su visa savo atributika… Kai pasijunti užmigusi dviaukštės lovos antrame aukšte…
Kai grįžusią tave pasitinka aštuoniolikos kojyčių trepsėjimas ir šurmulys: „Mama grįžo, kaip mes tavęs pasiilgom…“ Kai uždavus klausimą, sulauki devynių skirtingų atsakymų… Kai kiekvieną dieną šventi kaip šventę.
– Koks klausimas jums atrodytų pats kvailiausias?
– Ar mylite savo vaikus. Nes su kiekvienu vaiku santykis susidėlioja skirtingas ir unikalus. Ir net ne meilė svarbu, o pagarba.
Vaivos mintys apie iškreiptą meilę vaikams
Ar tik ne per daug mes juos saugom? Nuo uodų, „blogų“ vaikų, netikusių pedagogų, prastesnių gyvenimo sąlygų. Nuo peršalimo, perkaitimo, pervargimo. Nuo skurdo, alkio, priklausomybių. Nuo gyvenimo.
Apgaubiam juos meile, kuri iš tiesų, pasigilinus ir atmetus tai, kas netikra, greičiausiai yra begalinis noras, kad vaikui sektųsi labiau, nei mums pasisekė gyvenime, kad jis viską pasiektų greičiau ir ne taip skausmingai, kaip mes…
Netyčia pakliuvus į mamyčių forumus kartais pasijuntu kaip ateivių planetoje. Visos naujai ir seniai iškeptos mamytės kone kraustosi iš proto dėl kiekvienos vaiko bėdelės… Suprantu, kūdikėliai, kurie be mūsų pagalbos neišgyvens… Tikrai svarbu, kiek kartų į parą tuštinasi mūsų „aukselis“ bei kokios konsistencijos turiniu… Mamoms sunku iš karto nutraukti bambagyslę. Todėl dar kurį laiką jos kalba keistai: „Mes jau mokame tris žodžius ir sisiojame į puoduką.“
Mamoms sunku iš karto nutraukti bambagyslę. Todėl dar kurį laiką jos kalba keistai: „Mes jau mokame tris žodžius ir sisiojame į puoduką.“
Tik kai „aukselis“ jau seniai ne kūdikis, dažnu atveju jis vis dar apgaubtas visišku dėmesiu, be kurio jau nebemoka būti. Dažnai „mes“ būna tol, kol „aukselis“ nesuranda antrosios pusės… O ji juk, aišku, mums nepatiks, nes mes nenorime savo „aukseliu“ su niekuo dalytis.
Negalėčiau įvertinti visų pliusų ar minusų, bet esu tvirtai įsitikinusi, kad nieko mūsų „aukseliams“ nenutiks, jei jų klasėje atsirastų „ypatingas“ vaikas. Nieko jiems nenutiks, jei kartais stovykloje teks miegoti palapinėje ar valgyti veganišką maistą. Nieko jiems nenutiks, jei kartais kažkur pralaimės.
Nieko nenutiks, jei jų reikalavimai bei norai bus išpildyti ne iš karto. Mūsų kartai sunku tinkamai ugdyti vaikus, nes turime labai ribotą tolerancijos kiekį.
Apie svetimus, savus ir riboto suvokimo provincialų vienkiemį
Žmonės dažnai mūsų klausia: „Kaip jūs ryžotės auginti SVETIMUS vaikus?“ Akcentas visada šiame klausime ant to paties žodžio. Tai nuskamba kaip abejonė, nepritarimas, įtarumas, priekaištas. Visada po tokio klausimo sutrinku – gal kas negerai su mano galva, kad nematau ribos tarp „savas“ ir „svetimas“? Bet šiandien mane aplankė nušvitimas – ačiū Dievui, su mumis viskas gerai. Nesupranta tik tie, kurie linkę vaikus savintis, kurių suvokime tarp sąvokų „mano“ ir „tavo“ glūdi gili praraja.
Dauguma tėvų į savo vaiką žiūri kaip į savo kūno dalį, su kuria gali daryti ką nori. Mamos ir tėčiai juk geriau žino, ko reikia jų atžalai. Vadinant viską tikraisiais vardais, tai paprasčiausias egoizmas. Vaikas, kurį jūs pagimdėte, turi teisę būti atskiru vienetu – būti žmogumi su tik jam vienam būdingom savybėm, gebėjimais, gyvenimo misija. Savintis jį – tai pažeisti jo prigimtinę teisę.
Dėl tokio egoizmo, mano supratimu, daugumai žmonių sunku priimti „svetimus“ vaikus. „Svetimi“ jau iš anksto yra keisti, blogi, agresyvūs, su baisiais genais ir visaip kitaip blogesni, nei yra ar galėtų būti „mano“. Tokiems žmonėms dažniausiai likimas duoda sprigtą – „mano“ ima ir paveda, t. y. nuvilia ar tiesiog palūžta po vis didesne reikalavimų našta.
Ar buvote pakliuvę į situaciją, kai į troleibusą įlipa dvokiantis benamis? Neįtikėtinai greitai visi susispaudžia į vieną pusę, palikdami šiam labai daug erdvės… Norisi kvatotis arba verkti. Taip, jis dvokia, bet ar jis nėra mūsų sąžinės priekaištas? Mūsų: susispietusių ir nepriimančių į savo tarpą…Taip mes elgiamės su visais, kas yra ne „mano“.
Gyvenu vienkiemyje su „svetimais“ vaikais, kurie jau seniai tapo savi. Jūs greičiausiai gyvenate didmiestyje su savais, kur aplinkui visi svetimi… Noriu, kad Lietuva nebūtų Europos vienkiemiu, kur gyvena riboto suvokimo provincialai. Savas, savesnis, saviausias… Pabandykime praplėsti savo suvokimo ribas.
Kad užtikrintų vaikų poreikius Vaivai ir Povilui tenka suktis, kaip išmano. Norintieji jiems padėti, prisidėti pagerinant vaikų buitį ir kasdienybę daugiau informacijos gali rasti čia.
Mums rūpi: iniciatyvos, kurios įkvepia
Apsidairykite aplinkui. Esame tikri, kad kiekvienas pažįstate žmogų, kuris be jokio atlygio yra sukūręs ką nors gražaus savo miesteliui ir bendruomenei arba pasielgęs taip, kaip kiti niekada nesiryžtų. Laikas su jais susipažinti iš arčiau!
Pažįstate tokį žmogų, o gal tai jūs? Parodykite jį visai Lietuvai arba nesislėpkite, jūsų pastangos vertos dėmesio. Parašykite mums laišką adresu mumsrupi@15min.lt, taip pat prisekite nuotrauką, iliustruojančią iniciatyvą.
Apie įdomiausias iniciatyvas sužinos visa Lietuva. Kiekvieną savaitę publikuosime tekstus apie iniciatyvius Lietuvos žmones, o socialinėje medijoje juos rasite pažymėtus #mumsrupi grotažyme. Galbūt tai įkvėps norinčius kurti, bet vis dar dvejojančius.
