Dažniausiai vienos lieka pagyvenusios moterys
Sociologas, remdamasis Europos socialinių tyrimų, kuriuose Lietuva dalyvauja nuo 2008 m., duomenimis, tyrinėja Lietuvos visuomenės pokyčius, susijusius su didėjančiu vieno asmens ūkių skaičiumi, ir lygina, kaip įvairiose šalyse skiriasi šio reiškinio atsiradimo priežastys, t. y. kiek tokį pasirinkimą lemia sąmoningas sprendimas, o kiek – susiklosčiusios aplinkybės.
A.Žilio teigimu, tiek Vakarų Europos valstybėse, tiek mūsų šalyje vieno asmens namų ūkių skaičius yra panašus. 2018 m. duomenimis, Lietuvoje vieni gyveno apie penktadalis gyventojų, Švedijoje – 20,6 proc., Suomijoje – 27,9 proc. Tačiau skirtingose šalyse ši žmonių grupė skiriasi demografiniu ir savijautos požiūriu.
„Nors išoriškai statistika yra panaši, patyrinėjus giliau, tokio gyvenimo priežastys yra skirtingos. Lietuvoje vieno asmens namų ūkių yra gerokai daugiau tarp pagyvenusių žmonių (60 metų ir vyresnių) – šioje grupėje pagyvenę žmonės sudaro net 34 proc. Palyginimui, Švedijoje pagyvenusių žmonių procentas vieno asmens namų ūkių grupėje – apie 20–25 proc. Atrodytų, skiriasi nedaug, bet 10 proc. skirtumas yra reikšmingas“, – teigė pašnekovas.
Taip yra todėl, kad Lietuvoje, palyginti su išsivysčiusiomis Europos valstybėmis, gyvenimo trukmė, ypač tarp vyrų, yra trumpesnė, todėl vyresniame amžiuje lieka daugiau vienišų moterų. O jaunesni žmonės vis dar linkę gyventi ne po vieną. Nors vieno asmens namų ūkių tarp darbingo amžiaus žmonių taip pat šiek tiek daugėja, vis dėlto mums dar toli iki Skandinavijos šalių.
Kaip gyvenimo būdas susijęs su ekonomika
Taigi sociologas linkęs patvirtinti prielaidą, kad Lietuvoje, kaip, beje, Latvijoje, Estijoje ir kitose Rytų Europos posovietinėse valstybėse, gyvenimas vienam labiau nulemtas aplinkybių nei yra sąmoningas pasirinkimas. Ir visai kitokia situacija Vakarų Europos šalyse, kuriose tokį gyvenimo būdą žmonės dažniau renkasi sąmoningai.
Kaip yra pastebėję šio reiškinio tyrinėtojai, dažniausiai sąmoningai gyventi vieni renkasi valstybių, kuriose išvystyta patogesnė socialinės gerovės sistema, piliečiai. Taip pat šiose šalyse sudarytos geros sąlygos įsilieti į darbo rinką moterims, jos gali sau leisti ilgai užtrukti karjeroje ir net, jeigu turi romantinius santykius, neskuba jų įprasminti santuoka ir planuoti vaikų.
„Vakaruose demografai iš tiesų stebi tokį fenomeną kaip „gyvenimas kartu, bet atskirai“: romantinius santykius užmezgę žmonės gyvena skirtinguose būstuose, nors traktuoja savo porą kaip vieną namų ūkį. Ir jaučiasi gerai“, – teigė A.Žilys.
Dar vienas rodiklis, bylojantis apie tai, kad Lietuvoje žmonės vienišiaus gyvenimo nesirenka patys, – Lietuva pagal sociologinius tyrimus pasižymi apskritai vienu didžiausių socialinės izoliacijos ir vienišumo jausmu, o kalbant apie vieno asmens namų ūkius, šis procentas dar didesnis. Mažiausiai išreikštas vienišumo jausmas fiksuojamas Šiaurės šalyse: Švedijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Danijoje.
A.Žilys šiame kontekste tyrinėjo dvi vertybes – savirealizaciją ir saugumą. Tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti, kuri vertybė žmonėms yra svarbesnė. Kalbant socialinės psichologijos terminais, vertybės išsidėsto tam tikru hierarchiniu principu:
„Jeigu žmogui svarbi savirealizacija, jis mažiau vertina saugumą, dažniau linkęs rizikuoti. Tikėtina, kad vienatvė kaip pasirinkimas būdingas tiems, kuriems yra svarbus nepriklausomas mąstymas, individualių tikslų siekimas, kūrybingumas, o tokiems asmenims mažiau svarbus saugumo jausmo siekimas. Ir priešingai, asmenys, kuriems didesnė vertybė yra saugumas, linkę labiau vertinti gyvenimo stabilumo, priklausymo grupei aspektą, dažniau stengiasi išvengti vienišumo.“
Lietuvoje vieni gyvenantys asmenys daugiau vertina su saugumu nei su savirealizacija susijusius gyvenimo aspektus.
Jeigu valstybės sistema užtikrina ekonominį saugumą, tuomet žmogus gali siekti aukštesnių vertybių – savirealizacijos, saviaktualizacijos, užsiimti kūryba, skirti daugiau laiko sau, užuot gyvenęs su kažkuo ir taikęsis prie kito žmogaus gyvenimo būdo dėl ekonominio garanto. Natūralu, kad tokią gyvenimo kryptį, gyvenimo būdą pagal savo norus ir vertybes sąmoningai pasirinkę žmonės nesijaučia vieniši.
Rytų Europos valstybės, palyginti su Vakarais, skurdesnės, todėl gyventi kartu čia yra lengviau ir ekonomiškai saugiau. Todėl gyvenimas po vieną pas mus nėra dar plačiai suprantamas kaip galimas ir lygiavertis pasirinkimas, o tai iliustruoja, sociologo teigimu, kodėl Lietuvoje ir posovietinėse šalyse vieni gyvenantys asmenys daugiau vertina su saugumu nei su savirealizacija susijusius gyvenimo aspektus.
Keičiasi jaunų žmonių mentalitetas
Kita vertus, jaunų žmonių mąstysena Lietuvoje taip pat keičiasi.
„Man teko vadovauti bakalauro darbui, kuriame buvo tyrinėjama, kaip jauni žmonės Lietuvoje įsivaizduoja romantinius santykius, santuoką, gyvenimą kartu. Nors bakalaurinis darbas nebuvo didelės aprėpties ar platus mokslinis tyrimas, vis dėlto jame aiškiai pasimatė, kad jaunoji karta, užaugusi nepriklausomoje Lietuvoje, geresnėmis ekonominėmis sąlygomis, jau pradeda mąstyti apie savo autonomiją ir individualų gyvenimą, jai labiau būdingi savęs aktualizavimo poreikiai.
Jie nebeturi tiek poreikio visą save atiduoti partneriui ir aiškiai supranta, kad romantiniai santykiai – visada rizika, nes gali ir nepasisekti. O tai verčia racionaliai pasverti, ar verta į juos investuoti, todėl daug ilgiau svarsto prieš priimdami sprendimą gyventi kartu ir kurti bendrą namų ūkį.
Ar tai vartotojiški santykiai? Žinoma, tokie santykiai susiję su vartotojiška elgsena – mūsų visuomenė apskritai labai vartotojiška. Todėl neretai santykiai būna trumpalaikiai – jie tęsiasi tol, kol abiem pusėms yra gerai. Vos tik santykiai pradeda byrėti, jie gana lengvai nutraukiami. Taigi romantiniai santykiai tampa panašūs į abipusį kontraktą – dvi pusės susitinka, išsiaiškina savo lūkesčius ir pradeda kurti bendrą gėrį. Jeigu kuriai nors pusei santykiai nebetinka, susitariama be didelių dramų juos nutraukti, nes santykiai nebuvo labai giliai įprasminti.
Su vartotojiška elgsena populiarėja ir pažinčių programėlės, siūlančios greitą susimatymą ar net vienos nakties santykius. Vis dėlto tas vartotojiškumo įsiterpimas į santykių formavimą nebūtinai turi būti suprantamas tik kaip problema, kur nebelieka romantinio intymumo.
Nors jauni žmonės suvokia, kad tokie santykiai yra trapūs ar trumpalaikiai, kita vertus, į juos žiūri, kaip į įvairių santykių patirties įgavimą. Tokiu būdu jie kaupia gyvenimišką patirtį, kad išsiaiškintų, koks santykių modelis jiems priimtiniausias, ar galiausiai tai padeda jiems save pažinti ir suprasti, ko tikėtis iš kito partnerio, planuoti kitus ateities santykius“, – aiškino pašnekovas.
Beje, naują požiūrį į santykius formuoja ir didžiulis šiuolaikinio gyvenimo tempas. Šiuolaikiniam žmogui trūksta laiko, vienu metu jis galvoje turi laikyti daug užduočių ir reikalų, kartu ir dirba, ir mokosi, labai daug pastangų deda kilimui karjeros laiptais, tad tiesiog nėra nei laiko, nei jėgų investuoti į imliausią šiuo požiūriu projektą – santykius.
Kokią visuomenę turėsime ateityje ir kokią vietą joje užims šeima? Klausimas atviras.
