Tačiau praėjusią savaitę mano nuotoliniu būdu besimokančiai vyresniajai dukrai buvo paskirta užduotis – daiktų medžioklė. Per vieną valandą ji keturis kartus įsiveržė į mano kambarį – deja, jo durys be spynos – ieškodama šlepečių, ko nors raudono (du kartus) ir plaukų šepečio.
Ketvirtojo įsibrovimo metu nebesusilaikiau ir pratrūkau: „Dink iš čia tuojau pat“, – paliepiau daug griežtesniu balsu, nei man patinka kalbėti su savo vaikais.
Dukra nusiminė, o aš pasijutau blogai, kad ją apšaukiau. Kita vertus, mane kamavo dviprasmiškas jausmas – juk kaskart, kai ji įeidavo, mandagiai jos paprašydavau ieškoti jai reikalingų daiktų kur nors kitur, nes privalėjau tą darbą baigti laiku.
Mano dukra yra trečiokė – gana didelė, kad suprastų ir patenkintų šį prašymą, o aš savo ruožtu noriu išugdyti joje gebėjimą įsijausti ir suprasti kitų žmonių poreikius.
Kaip man neperžengti tos plonos ribos, kai noriu parodyti savo vaikui, kad ne visada esu geros nuotaikos, bet neleisti, kad mano dirglumas nevaldomai prasiveržtų?
