Su visomis trimis mamomis – Aušra, Rūta ir Galina – susipažinome per autistiškų vaikų tėvus vienijančią bendruomenę. Ilgą laiką savo berniukų kūryba jos džiaugėsi šeimose, tačiau išdrįsusios parodyti kūrinius viešumoje – sulaukė didžiulio palaikymo. „Kūryba yra visas jų pasaulis, be jos mūsų kasdiena būtų itin sudėtinga“, – lyg sutartinai tvirtina mamos ir sutinka papasakoti apie savo gyvenimo džiaugsmus ir rūpesčius.
Geriausia dovana – kalnai plastilino
„Būsiu kaip Albertas Einsteinas“, – kartą mamai pasakė Dominykas. Vienuolikametis kasdien važiuoja į mokyklą Alytuje, bet kaip atsidūsta mama Aušra – vargu, ar šiemet buvo atsivertęs knygą. Kelias į diagnozę prasidėjo dar darželyje. Dominykas į jį išėjo tik penkerių. Iki tol jis augo namuose, kaime. Auklėtojos atkreipė dėmesį, kad vaikas nekalba lietuviškai, tik angliškai ir vis sukasi, sukasi...
Patarta pasirodyti specialistams, o šie jau po pirmojo vizito, kai vaikas vengė akių kontakto, o įėjęs į kabinetą ėmė išsirengti, patvirtino įtarimus, kad berniuko vystymasis – sutrikęs. Prasidėjo ilgas kelias – darbas su logopedais, psichologais, pedagogų padėjėjais.
Dabar lietuviškai, angliškai ir rusiškai kalbantis berniukas neskaito ir nerašo, tačiau moka skaičiuoti. Kategoriškai atsisako mokytis. Net pamatęs kuprinę – bėga ir slepiasi. Ir klausia: „Ką jums blogo padariau?“
Mama prisiminė, kad pradinėje mokykloje buvo visko: ir ant žemės gulėdavo, ir pamokų metu vaikščiodavo, kada panorėjęs. Vėliau, psichologei rekomendavus, klasėje atsirado palapinė, kurioje įvairiapusį raidos sutrikimą turintis berniukas rasdavo užuovėją. Pradinę mokyklą berniukas baigė, dabar jis – progimnazijos penktokas. Į mokyklą jis išvažiuoja kiekvieną rytą, tačiau sėdi atskirai, vienas kabinete. Atsisako eiti į klasę pas bendramokslius, į valgyklą. Tačiau mama nepraranda vilties, kad visgi jos Dominykas išdrįs nueiti į klasę ir mokysis kartu su visais.
Sėdėdamas vienas klasėje, jis lipdo ir klijuoja, lipdo ir klijuoja. Plastilinas, popierius ir karšti klijai – visas jo pasaulis.
„Geriausiai jis jaučiasi būdamas namuose. Vis ką nors gamina: lipdo, karpo, klijuoja. Sugalvoja kokį traukinį gaminti, lauke pasirenka akmenukų – čia jo anglys. Padarytą darbą būtinai turi nufotografuoti“, – pasakojo mama. Giminės ir draugai žino, kad geriausia dovana vaikui – plastilinas, kurio namuose netrūksta.
Visas pasaulis – „Gustavo enciklopedijoje“
Lazdijų krašte gyvenantis autizmo spektro sutrikimą turintis Rolandas – priešingai – į mokyklą eina noriai. Per rudens atostogas jis vis stebėjosi, kodėl nereikia eiti į mokyklą.
Iki septynerių jis nekalbėjo, o ir dabar mažakalbis. „Ar nepatiko?“ – klausia atnešęs piešinį ir nesulaukęs mamos Rūtos pagyrimo.
Prieš beveik devynerius metus dabar jau keturiolikametis Rolandas pamatė „Gustavo enciklopedijos“ laidą. Nuo tada šios laidos herojai užvaldė jo gyvenimą: berniukas žiūri kiekvieną laidą atidžiai.
Peržiūrėjęs jis piešia tiksliai taip, kaip ir laidos kūrėjas.
Iš pradžių jo piešiniai buvo nespalvoti, dabar atsirado daugiau spalvų.
Berniukui šeima padovanojo planšetinį kompiuterį. Nuo to laiko jis dar labiau analizuoja „Gustavo laidos“ paveikslėlius ir vis piešia piešia. „Būtinai turi pabaigti ir viskas turi būti tikslu. Jei neleidi baigti – pyksta“, – pasakojo mama.
Vis tobulėja ir kūrybos priemonės, kurias naudoja Rolandas, vis pabando naujas. Pabaigtą darbą jis prašo mamos nufotografuoti.
Beje, visi piešiniai sudėlioti pagal Rolando tvarką. Kokia ji – sunku suprasti ir artimiesiems. „Ar jis norėtų, kad šiuos piešinius pamatytų laidos kūrėjas? Manau, kad slapčia turi tokią svajonę, tik niekada nepasako“, – kalbėjo vaikino mama.
Į kūrybą – su Billie Eilish
Penkiolikmetis klaipėdietis Kirilas užsideda ausines, kurioje skamba Billie Eilish muzika, ir panyra į savo piešinius. Piešimas, kaip sako vaikino mama Galina, – tarsi išsigelbėjimas.
Bendravimo sutrikimų ir Tureto sindromą turintis paauglys mokosi namuose nuotoliniu būdu. Mokslai gabiam vaikinui sekasi puikiai, ketina pradėti mokytis tapybos.
Jo darbai jau buvo eksponuoti Turkijos mieste, taip pat Kaliningrade.
Neseniai vaikinas atrado anime stilių, o dabar nori išbandyti tapybą.
„Su jo diagnoze – lengva mokytis, tačiau sunku bendrauti. Labai tikiuosi, kad kitąmet jis jau eis ir į mokyklą. Svajoja kada nors studijuoti universitete“, – pasakojo Kirilo mama.
Vaikinas turi geriausią draugę, su kuria kasdien bendrauja, susitinka.
Šia draugyste džiaugiasi ir mama. Anot jos, nueitas ilgas kelias, ir praeityje šeimai buvo kliuvę nemažai iššūkių. Itin jautrus vaikas bijodavo išeiti ir pro duris. Teko nemažai dirbti su psichologais.
Piešimas dabar Kirilui – didžiausia aistra. Ar darbai vėliau bus kur eksponuojami – ne taip svarbu. Svarbu pats kūrybinis džiaugsmas.
„Nelabai jis mėgsta dėmesį“, – šypsosi mama.
